Petras Plumpa. Didieji dabarties švyturiai

Įvairūs skirtingų epochų šventieji vienas nuo kito labai skiriasi, tartum būtų ne vieno Dievo vaikai: čia rasime elgetaujantį bemokslį Pranciškų Asyžietį ir didžiausią viduramžių filosofą Tomą Akvinietį; savo kūnu ir išore nesirūpinantį Antaną Atsiskyrėlį ir labai švarų, mandagų vyskupą Pranciškų Salezietį; ryžtingą karžygę Žaną Arkietę ir nuolankią, tylią vienuolę Faustiną Kovalską.

Tik Jėzaus Kristaus šventumo negalima išreikšti keliais apibūdinimais. Kartais su savo oponentais Jėzus kalbėdavo griežtai ir smerkiančiai, vadindamas juos veidmainiais, angių veisle ir net velniais, bet nuostabiai pakančiai elgėsi su atgailojančiais nusidėjėliais, muitininkais ir kitataučiais. Jis žino žmonių sielų paslaptis, todėl vartoja geriausius būdus nusidėjėliams atversti ar bent sudrausminti.

Toks išorinio elgesio prieštaringumas atsispindi ir pastarųjų amžių popiežių  veikloje, todėl vertinga į juos pažvelgti, sulaukus Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacijos.

2000 metų rugsėjo 3 d. Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais popiežius Pijų IX ir Joną XXIII. Jono XXIII skelbimas palaimintuoju sulaukė įvairių visuomenės sluoksnių pritarimo, o popiežiaus Pijaus IX beatifikacija daugelį suerzino. Ypač protestavo liberalieji radikalai, nors Jonas XXIII labai gerbė Pijų IX  kaip būsimą palaimintąjį. Beatifikacijos iškilmių metu Jonas Paulius II pažymėjo, kad  Pijus IX buvo „mylimas, tačiau drauge ir nekenčiamas, ir šmeižiamas popiežius”. Jis per savo ilgą pontifikatą parodė „besąlygiško  atsidavimo” nesikeičiančiai tiesai pavyzdį.

Kuo gi pasireiškė Pijaus IX veikla, kad daugelis šio pasaulio įtakingųjų jo taip nemėgo?

Kuomet pasauliniu mastu katalikams iškyla pavojus pasiduoti liberalizmo, marksizmo, sinkretizmo ar moralinio reliatyvizmo įtakai, tuomet Bažnyčios tėvai, kaip ir bet kokie rūpestingi tėvai, rūpinasi savųjų vaikų apsauga, apdengdami juos nuo pavojingų įtakų įvairių draudimų skėčiais. Nėra abejonės, kad katalikui kyla didžiausias dvasinis pavojus, kuomet jis įsijungia į kokią nors nekatalikiškos dvasios ideologinę organizaciją. XIX-ame amžiuje Bažnyčios dvasinei būsenai grėsė daug išorinių pavojų, besireiškiančių naujomis klaidingomis ideologijomis, todėl paskelbtame „Syllabus Errorum“ (Svarbiausių klaidų sąraše) Pijus IX įspėjo katalikus, kurie simpatizavo panteizmui, natūralizmui, racionalizmui, liberalizmui, protestantizmui, socializmui, komunizmui.

Tačiau kartu toks įspėjimas rodo galimą  Bažnyčios vaikų religinį silpnumą, neatsparumą svetimoms indoktrinacijoms. Todėl neatsitiktinai Pijui IX 1864 m. paskelbus „Syllabus Errorum“, Vatikano I Susirinkimas dogminėje konstitucijoje „Pastor Aeternus“ patvirtino Popiežiaus neklystamumo dogmą (kuomet jis oficialiai kalba apie tikėjimo ir moralės dalykus). Juk neužtenka įvardyti pavojingas klaidas, bet būtina parodyti išganingą kryptį ne tik Bažnyčios nariams, bet ir visai žmonijai.

Reikia pastebėti, kad Pijaus IX „Syllabus Errorum“ nebuvo pirmaeilės reikšmės dokumentas, kokiais būna enciklikos. Šis klaidų kodeksas tebuvo enciklikos „Quanta Cura“ priedas, daugiau išreiškiantis asmeninę popiežiaus poziciją, kuri, beje, iš esmės neprieštaravo Evangelijai. Štai kodėl 2000 m. rugsėjo 3 d. popiežius Jonas Paulius II palaimintaisiais vienu metu paskelbė du garsius ir labai skirtingus savo pirmtakus: Pijų IX ir Joną XXIII. Jų abiejų žodžiai atitiko savo meto aktualijas ir buvo svarbūs tikintiesiems kaip laikysenos ir veiklos gairės.

    Paskutinis Pijaus vardą turėjęs popiežius buvo Pijus XII, kuris irgi nevengė drausminančių žodžių. 1939 m. išrinktas popiežiumi, jis pirmojoje enciklikoje „Summi Pontificatus“ pasmerkė valstybės sudievinimą, moralės bei religingumo praradimą. Po karo pasmerkė katalikų bendradarbiavimą su komunistais. To užteko, kad kairuoliški politikai bei kultūrininkai pasmerktų ir patį popiežių. Tokiu būdu veiksminga evangelizacija kairuoliškuose sluoksniuose pasunkėjo, todėl Bažnyčiai pribrendo laikas pakeisti kalbėjimo būdą su naujuoju nukrikščionėjančiu pasauliu. Kaip šeimoje, taip ir Bažnyčioje būna laikas su vaikais kalbėti Dekalogo stiliumi ir būna laikas priminti Kalno Pamokslo palaiminimus. Bažnyčios kalbėjimas ir veikimas kinta priklausomai nuo skirtingų evangelizacijos adresatų, nuo skirtingos dvasinės aplinkos.

1958 m. mirus Pijui XII, popiežiumi buvo išrinktas Jonas XXIII (Angelo Giuseppe Roncalli), kuris greitai pelnė ne tik marksistų, bet ir liberalų simpatijas.

Šis Bažnyčios atsinaujinimo pradininkas buvo ketvirtasis iš trylikos vaikų, vyriausias tarp brolių. Pirmojo karo metu buvęs sanitaras, vėliau – karo kapelionas, kunigų seminarijos profesorius, pagaliau kardinolas. 1958 m. spalio 28 d. konklavoje kardinolai, išrinkdami šį Venecijos patriarchą popiežiumi, net neįtarė, kad po 3 mėnesių jis paskelbs apie būsimą Vatikano II Susirinkimą, kuris labai atnaujins Bažnyčios veidą. Ši idėja atėjo ne iš teologų ar kitų hierarchų, bet iš Dievo Dvasios, apie kurią Popiežius pasakė: „Mums didelė Dievo malonė yra tai, kad galime priimti tokį įkvėpimą ir apie jį paskelbti“.

Kokia to lemtingo dvasinio įkvėpimo, o ir visos Jono XXIII misijos esmė? Popiežius tai atskleidė likus kelioms dienoms iki savo mirties 1963 m. gegužės mėnesį: „Šiandien labiau negu bet kada per pastaruosius amžius tampa akivaizdu, kad turime rūpintis visais žmonėmis, ne tik katalikais, turime visur ginti žmogaus asmens, o ne tik Katalikų Bažnyčios teises. Tai reiškia, kad ne Evangelija keičiasi, bet kad mes pradedame geriau ją suprasti“.

Tokį Bažnyčios vaizdą prieš save turėjo Vatikano II Susirinkimas, kurį Jonas XXIII atidarė 1962 metų spalio 11 dieną ir vadovavo pirmajai sesijai. Šis Susirinkimas  pirmą kartą subūrė vyskupus iš skirtingų rasių ir kultūrų. Tai iš tiesų atspindėjo Bažnyčios katalikiškumą – jos visuotinumą. Jonas XXIII dar prieš Susirinkimą įsteigė Krikščionių Vienybės Sekretoriatą, skatino ekumeninę veiklą bei artimus santykius su stačiatikiais, mezgė ryšius su anglikonais bei protestantiškomis konfesijomis. Per dialogą jis kūrė naują Bažnyčios požiūrį į judaizmą. Bendravo su tikinčiųjų bendruomenėmis. Susitiko su didžiųjų pasaulio valstybių ir komunistinių šalių valdžios atstovais.

Vatikano Susirinkimo pabaigos jis nesulaukė – mirė 1963 m. birželio 3 d. Tačiau šis Susirinkimas padėjo užmegzti pokalbį su priešišku pasauliu, kurio likimu rūpintis Bažnyčia yra pašaukta.  Jonas XXIII paskelbė 8 enciklikas, iš kurių dažniausiai minimos „Mater et Magistra“ („Motina ir mokytoja“) ir „Pacem ir Terris“ („Taika žemėje“). Pastarąją jis paskelbė Didįjį Ketvirtadienį, likus dviem mėnesiams ligi mirties. Pirmasis enciklikos sakinys šiandien yra net aktualesnis negu tada:  „Visų laikų žmonių taip karštai trokštą taiką žemėje įmanu įsteigti bei laiduoti tik tada, kai sąžiningai gerbiama Dievo nustatyta tvarka“.

1963 m. kovo 7 d. Jonas XXIII apsilankė Romos Šv. Tarcizijaus parapijoje. Kadangi tuo metu vyko rinkimų kampanija, tai municipaliteto atstovai popiežiaus apsilankymo proga nusprendė visus rinkimų kampanijos plakatus uždengti baltais audeklais, o ant jų užrašė: Tegyvuoja gerasis popiežius!  Šis„Gerojo popiežiaus“ vardas prigijo, paplito ir išliko ligi šių dienų.

Dar Jono XXIII beatifikacijos metu Jonas Paulius II savo homilijoje pažymėjo, kad šis popiežius, sušaukdamas Vatikano II Susirinkimą, atvėrė vilties erą ir savo „pranašiška intuicija” atskleidė „naują Bažnyčios istorijos puslapį”. Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad jo pirmtako į Bažnyčią atneštas naujas vėjas palietė ne katalikiškojo mokymo turinį, bet jo pateikimo būdą. Savo paprastumu ir dalykiškumu jis laimėjo daugelio žmonių širdis.

1978 m. spalio 16 d. Romos vyskupu išrinkus Karolį Voitylą, pradžiugo komunistinio pasaulio katalikai. Atgavo viltį sovietinių lagerių kaliniai, tikėdamiesi naujojo Popiežiaus solidarumo savo nelygioje kovoje su bedievišku režimu. Tačiau naujasis Popiežius buvo ne regioninio, ne ideologinio, o pasaulinio masto hierarchas, besirūpinantis visos žmonijos gyvybiškais reikalais – kaip tikras Dangiškojo Tėvo atstovas, kuriam pavesta rūpintis visais Adomo palikuonimis. Jono Pauliaus II veikla visiškai atitiko testamentinius Jono XXIII žodžius, pasakytus prieš mirtį: „Šiandien labiau negu bet kada per pastaruosius amžius tampa akivaizdu, kad turime rūpintis visais žmonėmis, ne tik katalikais, turime visur ginti žmogaus asmens, o ne tik Katalikų Bažnyčios teises“.

Ir iš tiesų joks popiežius neišvystė tokios veiklos pasauliniu mastu, kaip Jonas Paulius II: aplankė 129 valstybes,  išleido 14 enciklikų, paskelbė 1340 palaimintųjų, 483 šventuosius – daugiau už visus kitus popiežius. Jis buvo lyg keliaujantis kalnas – jeigu valdovai, politikai ar eiliniai žmonės neateina pas popiežių, tai popiežius nueina pas juos, pabučiuoja jų žemę, ištiesia jiems rankas ir kalba su jais jų kalbomis. Dėl to daugelis jį pripažino įtakingiausia 20-jo amžiaus asmenybe, kuris sujudino sustingusį komunistinį pasaulį, pirmiausiai Lenkiją ir kitas Rytų Europos šalis.

Po išrinkimo Popiežius kelioms dienoms 1979 m. atvyko į komunistų valdomą tėvynę. Manoma, kad Popiežiaus atvykimas Lenkijoje pažadino „Solidarumo“ judėjimą. To negalėjo pakęsti pasaulinio valdymo siekiantys komunistiniai vadovai. Italų žurnalistas F. Imposimato ir teisėjas S.Provvisionato savo knygoje teigia, kad pasikėsinimą į Joną Paulių II organizavo Sovietų Sąjunga ir įvykdė padedant Bulgarijos slaptajai tarnybai bei turkų mafijai. Pasikėsinimą įvykdė turkas žudikas Mehmetas Ali Agdža, šovęs į Popiežių Šv.Petro aikštėje 1981 m. gegužės 13 dieną.

Tai, kad pasikėsinimas nepasiekė savo tikslo ir Popiežius liko gyvas, pats Jonas Paulius II priskiria Fatimos Dievo Motinos globai, per kurios pirmojo Apsireiškimo 64-ąsias metines pasikėsinimas įvyko. Po metų Popiežius nuvyko į Fatimą padėkoti už gyvybės išgelbėjimą. Kartu tai buvo ženklas visai žmonijai, kad Dievo Motina yra labai galinga globėja.

Popiežius daug jėgų skyrė ne tik asmeniniam bendravimui su pasauliu, bet ir doktrinos bei katechezės reikalams. Krikščionybės mokymas jam buvo vienas iš svarbiausių tikslų, todėl jis paskelbė apie 30 oficialių dokumentų (enciklikų, laiškų ir paraginimų), o 1992 m. patvirtino platųjį Romos Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Iš kitos pusės Jonas Paulius II visada pabrėždavo Kristaus Asmens svarbą: „Mus išgelbės ne formulė, bet Asmuo ir tikrumas, kurį Jis mums įkvepia“ („Novo millennio ineunte“).

2000 m. kovo 13 d. Jonas Paulius II žengė drąsų ir netikėtą žingsnį – viešai prieš pasaulį  paprašė atleidimo už Bažnyčios praeities nuodėmes, tarp kurių buvo netinkamas elgesys su žydais, eretikais, mažumomis ir moterimis. O 2001 m. lapkričio 22 d. atsiprašė seksualinio priekabiavimo aukų, nukentėjusių nuo dvasininkijos. Tuo jis parodė, kad tikrai yra vertas įpėdinis apaštalo Petro, kuris nupuolęs verkė ir atgailavo už savo nuodėmes. Tai turėtų būti visų katalikų esminis bruožas.

Jonas Paulius II giliai suvokė Jono XXIII enciklikos „Pacem in Terris“ aktualumą, nes visas pasaulis buvo pritvinkęs ne tik dvasinio bei ideologinio priešiškumo, bet ir sukaupęs gausybę branduolinių ginklų, kurie galėjo bet kada sunaikinti visą Žemės planetą. Todėl jo pasisakymai prieš konfliktų sprendimą karo priemonėmis buvo gana griežti.

Iš kitos pusės, Jonas Paulius II labai rūpinosi darnos ugdymu mažiausiose visuomenės ląstelėse, tai yra, šeimose. Savo enciklikose, laiškuose ir pamoksluose jis pabrėžė moterų luomo garbingumą ir šeimos svarbą žmonijos ateičiai: „Bažnyčia yra įsitikinusi, jog tarnauti šeimai yra vienas esmingiausia jos uždavinių. Ta prasme žmogus ir šeima vienodai yra Bažnyčios kelias“ („Laiškas šeimoms“). Todėl jis smerkė vienos lyties asmenų santuokas ir pabrėžė gyvybės išsaugojimą visose žmogaus vystimosi stadijose – nuo prasidėjimo iki natūralios mirties.

Jonas Paulius II yra parodęs daug palankumo Lietuvai. Praėjus kelioms dienos po išrinkimo popiežiumi, Vatikano radijo lietuviškųjų laidų redakcijos darbuotojams Jonas Paulius II pasakė: „Pusė mano širdies yra Lietuvoje.“ 1991 m. gruodžio 24 d. raštu Popiežius paskelbė apie Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymą su Vilniaus ir Kauno metropolijomis. Tai reiškė, kad visa Lietuvos teritorija priklauso vienai bažnytinei provincijai.

1993 m. rugsėjo 4-8 d. Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje, ir tai buvo pirmas  popiežiaus vizitas Lietuvos istorijoje. Vos atvykęs į Vilnių jis kalbėjo: „Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią jūsų žemę! Vos tik neįžvelgiama Dievo valia buvau išrinktas į Apaštalo Petro sostą, nuskubėjau į Gailestingumo Motinos lietuvių koplyčią Vatikano Bazilikos požemyje. Ten, prie Mergelės Marijos kojų, meldžiausi už jus visus“.

Dvasine prasme gal pats svarbiausias Jono Pauliaus II sprendimas, artimai liečiantis Lietuvą ir visą žmoniją, buvo Dievo Gailestingumo pamaldumo legalizavimas. Gal nedaug kam yra žinoma, kad Dievo Tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys, atsiliepdamas į kunigo Mykolo Sopočkos kreipimąsi, 1946 m. Atvelykį Vilniaus arkivyskupijoje buvo paskelbęs Dievo Gailestingumo švente, kaip to prašė pats Atpirkėjas Jėzus per seserį Faustiną. Tačiau Romos teologai Dievo Gailestingumo kulto platinimą uždraudė. Daugelyje bažnyčių pakabinti paveikslai buvo pašalinti, o kunigai vengė skelbti Dievo Gailestingumą. Kunigas M.Sopočka  buvo griežtai įspėtas. Gailestingosios Dievo Motinos vienuolynui taip pat buvo uždrausta naudoti paveikslus, vainikėlį, noveną ir viską, kas siejosi su Gailestingumo kultu.

Ir tik Romos vyskupu išrinkus Joną Paulių II, 1979 m. liepos 12 d.  Tikėjimo ir Mokslo Kongregacijos prefektas pranešė, kad Šv.Sostas nutarė panaikinti draudimą ir kad iš Šv. Kongregacijos pusės nebėra daugiau jokių trukdymų Dievo Gailestingumo maldų platinimui. Dar daugiau: Jonas Paulius II ne tik legalizavo pamaldumą į Gailestingąjį Jėzų, bet 1993 m. seserį Faustiną Kovalską, vadinamą „Dievo Gailestingumo apaštale“, beatifikavo, o 2000 metų birželio 30 dieną paskelbė šventąja.

Neatsitiktinai Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacijai pasirinktas Dievo Gailestingumo sekmadienis.

Jo liturginį minėjimą įsteigė pats Jonas Paulius II, kuris ir mirė būtent šios šventės išvakarėse. Šią dieną Jėzus apaštalui Tomui parodė Savo žaizdas ir jį išgydė iš netikėjimo. Tai  priminimas visų laikų krikščionims, kad esame „pagydyti jo žaizdomis“ ir kad Jėzaus žaizdos yra didžiausios Dievo meilės mums ženklas. Iš tų žaizdų išsiliejo Dievo gailestingumas, kurį šv. Jonas XXIII ir šv. Jonas Paulius II  liudijo Bažnyčiai ir pasauliui. Tai ir yra tikrasis Bažnyčios veidas, kuris atsispindi šventųjų žodžiuose ir gyvenime. Gal to veido palaimingą spindėjimą pasaulis pamatys ir mūsų gyvenime?

Šaltinis: „Ateitis“ Nr. 4, 2014 m.