Vytautas Radžvilas. 1940 = 20..? (II dalis)

Nepatenkinti Lietuvos padėtimi gali būti tik sąmoningi valstybės priešai ir priešiškos propagandos suklaidintos aukos. Tokia yra principinė valdančiojo sluoksnio nuostata kai tik iškyla vienas svarbiausių nacionalinio saugumo klausimų – piliečių lojalumo valstybei problema. Neigti arba menkinti vis rafinuotesnės Rusijos propagandos, virtusios tikru informaciniu karu prieš Lietuvą, poveikį būtų neatsakinga. Tačiau bėda ta, kad ši propaganda suvokiama kaip gūdžiausiu sovietmečiu ir apie ją kalbama gerai pažįstamu stiliumi. Šiuo atžvilgiu Lietuvos valdančiųjų sąmonė tarsi įstrigusi laike, nes, kaip jų sovietiniai pirmtakai, jie be galo išpučia propagandos visagalybę ir nepaiso, kad jos veiksmingumas priklauso ne tik nuo naudojamų ,,smegenų plovimo“ metodų. Jų nedomina, į kokią dirvą laša klastingi propagandinio melo nuodai. Atidžiau patyrinėti, kokia tai dirva kur kas nemaloniau, negu nukreipti žvilgsnį nuo jos nepatrauklaus vaizdo ir kurti savus propagandinius vėjo malūnus, su kuriais kautis daug lengviau ir saugiau. Todėl Lietuvoje tapo įprasta vis įžūliau slėpti didžiausius Tautos ir valstybės gyvenimo skaudulius. Net aukščiausių valstybės pareigūnų metiniuose pranešimuose sekama pergales skinančios Lietuvos ,,sėkmės istorija“, o šalies gyvenimo piktžaizdės virsta tik ,,vis dar pasitaikančiais“ trūkumais. 

Idiliškas pasakojimas kurpiamas tiesmukiškai lyginant šių dienų Lietuvą su tarybine. Šalies gyventojams primenama, kad jiems nebereikia kankintis parduotuvių eilėse, kad gatvėse pilna užsienietiškų automobilių, jose vaikšto gražiai apsirengę žmonės ir kad kiekvienas gali keliauti po pasaulį kur panorėjęs. Reikia pripažinti, kad šie argumentai paveikūs, jų neretai griebiasi net gana išprusę žmonės. Bet visai nepastebima, kad tokiais buitiniais ,,argumentais“ įrodinėti savo šaunumą gali ir Trečiojo pasaulio šalys. Apskritai šitokiu masteliu vertinti valstybės padėtį būdinga ir leistina nebent tik šia diena gyvenančiam ir pasaulį tik per savo asmeninės gerovės prizmę matančiam baudžiauninkui ar vergui. Laisvam ir bendrojo gėrio svarbą suvokiančiam asmeniui kliautis tokiu matu vertinant savo valstybės būklę lyg ir nedera. Tačiau Lietuvoje toks siauras baudžiauninko požiūris yra paverstas valstybinės propagandos kertiniu akmeniu.

Būtent jis lemia, kad, liaupsinant valstybės laimėjimus, dar nė vieno prezidento ar premjero metiniame pranešime taip ir nebuvo pasakyta šių dienų Lietuvai svarbiausia tiesa: esame sparčiausiai nykstanti Europos šalis. O juk neveltui įprasta bet kurios valstybės būklės tikruoju rodikliu laikyti ne subjektyvius individų ar jų grupių ,,savijautos“ toje šalyje vertinimus, bet sausus demografinės statistikos duomenis. Gyventojų skaičiaus mažėjimas visur ir visada buvo laikomas šalies nuosmukio požymiu ir neginčijamu niekam tikusio jos valdymo įrodymu. Pripažinti, kad šiuo atžvilgiu Lietuvos būklė apgailėtina, šalies politinė klasė nepasirengusi. Tam reikėtų tikro valstybinio mąstymo ir pilietinės atsakomybės. Tiesą sakant, šios klasės sąmonėje tokio dalyko kaip Tauta ir atsakomybė prieš ją apskritai nėra. Jai būdingą požiūrį pademonstravęs jaunesnės kartos politikas į sunerimusio piliečio klausimą, kur veda šalį masinė emigracija, atsakė, jo nerimauti nesą ko, nes būsią nesunku atsivežti darbo jėgos iš svetur. 

Perspektyva savo pačių rankomis įgyvendinti M. Suslovo puoselėtą Lietuvos ,,išvalymo“ planą, tik dabar jau pakeičiant iš Tėvynės išvaromus lietuvus ,,pigesniais“ atsivežtiniais vergais, šalies politinio ir verslo ,,elito“ nebaugina ir net atrodo jam patraukli. Panašu, kad šis ,,elitas“ net nesusimąsto, kad dėl masinės emigracijos šalis praranda ne tik darbingiausius gyventojus, bet ir potencialius Tėvynės gynėjus. Įdomu, ar tikrai nesuvokiama, kad, prisigabenus darbo jėgos iš Rytų kaimynų, Lietuvoje pagausės žmonių, kurie atėjusius ,,išvaduotojus“ pasitiktų pasipuošę Georgijaus juostelėmis ir su gėlių puokštėmis? Arba nejaugi iš tiesų naiviai tikima, kad, jeigu tie pigūs vergai bus suvežti iš tolimų egzotiškų kraštų, jie skubės guldyti galvas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę?

Nusiėmus rožinius propagandos akinius beliktų pripažinti, kad be rimtų priežasčių negalėjo tiesiog imti ir ,,dingti“ milžiniška dalis šalies gyventojų. O pradėjus rimtai ir sąžiningai aiškintis Lietuvos išsivaikščiojimo priežastis netruktų subliūkšti ir skleidžiamas mitas, kad daugybė valstybe ir savo gyvenimu joje nepatenkintų žmonių yra tik užsilikę sovietmečio ,,nevykėliai“, iracionaliai pasiduodantys priešiškos propagandos vilionėms. Gali net paaiškėti, kad toji iš tiesų egzistuojanti ir neabejotinai pavojinga nostalgija sovietmečiui nėra tokia jau iracionali ir absurdiška, nes ją gaivina ir palaiko pati šių dienų Lietuvos gyvenimo tikrovė.

Šios tikrovės apologetikai ir dailintojai nepajėgia arba nenori suvokti kai kurių elementarių tiesų. Didžiausias bet kurios valstybės stiprybės šaltinis ir rodiklis yra ne prekių gausa parduotuvių lentynose, bet teisingumu ir solidarumu grįsti piliečių santykiai. Noriai užmirštama, kad iš ,,savų“ patiriama priespauda, išnaudojimas ir pažeminimas visada suvokiami kur kas skausmingiau ir priešiškiau, negu toks pat ,,svetimų“ elgesys. Lengva kartoti ideologinę mantrą, kad ,,mylėti Lietuvą“ ir ,,būti vieningiems“ yra visų piliečių – net ir ,,nevykėlių“, apie kuriuos sakoma, kad jiems ,,nepasisekė“ --  patriotinė pareiga. Bet propagandos fronto kariai beveik visada droviai nutyli, kodėl tiek daug darbščių ir protingų Lietuvos žmonių atsidūrė ,,nevykėlių“ gretose. Iš tiesų kur kas paprasčiau šiuos nepatenkintus žmones apšaukti ,,nevykėliais“ ir ,,pavyduoliais“ negu pripažinti, kad dauguma jų atsidūrė tokioje padėtyje tik todėl, kad, kuriantis valstybei, jie buvo banaliai apiplėšti. Ir puikiai supranta, kad ,,privatizavimu“ pavadintas valstybinio turto išgrobstymas vyko pagal taisykles, padėjusias šiam turtui suplaukti į ,,reikiamas“ rankas.

Šaltinis: www.respublika.lt