Popiežius Leonas XIII. Enciklika apie politinę valdžią (I)

Visiems Katalikiško Pasaulio Vyskupams

Ta nesibaigianti ir baisioji kova, pradėta prieš dieviškąjį Bažnyčios autoritetą, pavirto, kaip ir buvo galima laukti, bendru pavojumi žmonių visuomenei, o ypač civilinei valdžiai, kuria remiasi visuomenės gerovė. Šis reiškinys ypatingai pastebimas mūsų gyvenamam laikotarpyje. Iš tikrųjų, liaudies aistros šiandien labiau negu kada anksčiau nenori klausyti jokios valdžios. Visur auga nesusiklausymas, sąmyšiai ir suirutės taip, jog dažnai ne tik nenorima klausyti valstybių vadų, bet net jų saugumas einant pareigas nėra užtikrintas. Ilgą laiką buvo stengiamasi, kad jie užsitrauktų masių nemalonę ir neapykantą ir, neretai aistroms įsiliepsnojus, buvo kėsintasi į jų gyvybę, tiek per slaptus sąmokslus, tiek per viešus užpuolimus. Neseniai visą Europą sukrėtė galingo valdovo pasibaisėtinas nužudymas ir, dar nespėjus žmonėms atsipeikėti po to nežmoniško įvykio, štai ir vėl sugedę žmonės išdrįsta begėdiškai grasinti ir terorizuoti kitus Europos valdovus. Šita prieš akis stovinti bendrųjų reikalų suirutė ir kas valanda į pavojų riedanti valdančiųjų neliečiamybė, valstybių saugumas ir tautų gerovė mus verčia labai susirūpinti, nes juk tik dieviškaisiais krikščionių religijos principais persiėmę tautų papročiai bei institucijos padėjo kilnius ir tvirtus valstybių pastovumo pagrindus bei tvarkos pamatus. Ne paskutinis ir ne mažiausias jų nuopelnas yra teisingas ir išmintingas valdančiųjų ir pavaldinių teisių bei pareigų derinimas, nes Kristaus įsakymuose ir pavyzdžiuose glūdi nuostabi galia, tvarkanti tiek tuos, kurie klauso, kiek ir tuos, kurie turi pareigą įsakinėti, ir sauganti tą prigimčiai tokį artimą susiklausymų ir valių darnumą, iš kur išplaukia taiki ir nedrumsčiama valstybės tvarkymosi eiga. Dėl to, Dievo malonės pastatyti Katalikų Bažnyčios valdytoju ir Kristaus mokslo saugotoju bei aiškintoju, laikome savo pareiga, Garbingieji Broliai, viešai panagrinėti tai, ko iš kiekvieno šios pareigos tarnyboje reikalauja katalikiškoji tiesa ir kokiais metodais bei priemonėmis tokioj pasibaisėtinoj suirutėj naudotis visuomenės gerovei.

Nors žmogus, išdidumo ir per didelio savimi pasitikėjimo paveiktas, nekartą mėgino sutrukdyti valstybės vairavimą, tačiau niekuomet nepasiekė to, kad galėtų apsieiti be autoriteto klausymo, nes pats reikalas, kad kiekvienos žmonių draugijos ar visuomenės priešakyje stovėtų vadovaujantys asmenys, be kurių iširtų pats vienetas ir nepasiektų tikslo, dėl kurio buvo sukurtas. Nors niekuomet nepavyko pašalinti iš valstybės tarpo politinės valdžios, bet buvo panaudotos visos priemonės jos galiai susilpninti ir autoritetui sumažinti. Ypačiai XVI amžiuje, kai naujos ir pragaištingos idėjos daugelį apsvaigino. Nuo to laiko masės stengiasi naudotis ne tik didesne laisve, negu dera, bet išdrįsta griauti net civilinės žmonių bendruomenės pagrindus ir įstatymus. Ypač didelė dalis moderniųjų, sekdami praėjusio amžiaus vadinamųjų filosofų pėdomis, Ivirtina, kad kiekviena valdžia priklauso liaudžiai. Kadangi tie, kurie tai valdžiai valstybėje atstovauja, ja naudojasi ne kaip savo nuosavybe, bet liaudies pavedimu, tai tuo pačiu įstatymu, atseit — liaudies valia, nuo kurios priklauso, jie gali būti olšaukti. Katalikai negali sutikti su šiuo tvirtinimu, uos jie pripažįsta valdžią einančią iš Dievo, kaip natūralaus ir nepaneigiamo šaltinio.

Šioj vietoj reikalinga priminti tiems, kurie atsistos valstybių priešakyje, kad tam tikrais atvejais jie gali būti liaudies valia ir sprendimu išrinkti, neprieštaraujant katalikų mokslui. Tačiau per rinkimus tik nurodomas atstovas, bet nesuteikiamos valdymo bei įsakymo teisės: valdžia nesuteikiama, o tik nusprendžiama, kas valdžią vykdys. Čia taip pat kalbame apie valdymosi formas: nėra jokių racijų, kodėl Bažnyčiai nebūtų vistiek vieno ar daugelio asmenų rankose esanti valdžia, jei ji yra teisėta ir siekia bendro gero. Dėl to paliekama tautoms apsisprendimo laisvė ir teisė pasirinkti sau tokią valdymosi formą, kuri labiau atitinka jų būdą, tradicijas ar papročius.

Kas liečia politinę galią, Bažnyčia teisingai skelbia, kad ji eina iš Dievo. Tai aiškiai liudija šv. Raštas ir krikščioniškosios dorovės paminklai. Ir negalima įsivaizduoti kitos doktrinos, kuri labiau atitiktų tiek protą, tiek valdovų ar tautų gerovę.

Iš tikrųjų, kad Dievas yra žmonių valdžios šaltinis, nedviprasmiškai daugelyje vietų tvirtina Sen. Testamentas: „Per mane karaliauja karaliai. .. per mane įsakinėja valdovai ir galingieji pritaiko teisingumą" [1]. Ir kitur: „Klausykitės jūs, kurie valdote tautas, nes iš Dievo yra jums duota valdžia ir stiprybė iš Aukščiausiojo" [2]. Kunigų knygoje randame tą patį: „Kiekvienai tautai Dievas davė valdovą" [3]. Tačiau tai, ką žmonės buvo išmokę iš Dievo, su laiku iškreipė pasekę pagonių klaidingą mokslą, kuris ne tik daugelį tikrų faktų ir sąvokų, bet kartu ir valdžios kilmę bei grožį iškreipė. Vėliau, kur pasklido Evangelijos šviesa, ten melas užleido vietą tiesai, ir iš naujo suklestėjo kilnusis dieviškasis pradas, kuriame turi pradžią kiekvienas autoritetas. Besididžiuojančiam Romos prokuratoriui, kad jis turi galią pasmerkti ar paleisti, Kristus atsako:    „Tu neturėtumei prieš mane jokios valdžios, jei tau nebūtų buvę duota iš aukštybės" [4]. Šv. Augustinas, aiškindamas tą vietą, sako: „Įsidėmėkite, ką sako ir ką per Apaštalus patvirtina, kad nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo" [5]. Jėzaus Kristaus mokslą ir įsakymus ištikimai perduoda Apaštalai. Romėnams, valdomiems pagonių imperatorių, skamba kilnus ir rimtas šv. Povilo įspėjimas: „Nėra valdžios, kaip tik iš Dievo", iš kur, kaip iš priežasties, padaro išvadą: „Valdovas yra Dievo tarnas" [6].

Bažnyčios Tėvai, įsigilinę į šį mokslą, jį uoliai išpažino ir skelbė. Šv. Augustinas sako: „Suteikti valdymo ir įsakymo galią, pripažįstame tik vienam Dievui" [7]. Tuo pačiu klausimu šv. Jonas Krizostomas taip atsiliepia: „Yra Dievo patvarkymas, kad būtų valdžia, kad būtų įsakantieji ir klausantieji ir kad viskas būtų tvarkoma išmintingai ir neatsitiktinai" [8]. Tą pat patvirtina ir šv. Gregorius Didysis sakydamas: „Išpažįstame, kad imperatoriams ir karaliams valdžia yra duota iš dangaus" [9].

Šventieji Daktarai šį mokslą išgvildeno ir natūralaus proto šviesoje, kad jį pripažintų, tikru ir tie, kurie vien tik grynu protu vadovaujasi. Ir iš tikrųjų pati gamta arba, tikriau, gamtos autorius Dievas verčia žmones gyventi civilinėje bendruomenėje; tai geriausiai įrodo ir didžiausia žmonių bendruomenės tarpininkė kalba, daugybė dvasinio pobūdžio siekimų ir kiti svarbūs reikalai, kurių pavieniai asmenys negali sutvarkyti, o sugeba įvykdyti tik bendromis jėgomis. Negalima įsivaizduoti jokios bendruomenės be vadovybės, kuri bendrų siekimų nesujungtų į vieną vienetą ir jų teisingai ir tvarkingai nepanaudotų bendram gerui. Dievas nori, kad kiekvienoje žmonių bendruomenėje būtų vadovaujantieji asmenys. Juo labiau svarbu, kad valstybių vadai taip sugebėtų pripratinti piliečius klausyti, kad pastarieji jaustųsi beveik nusidedą neklausydami. Šitaip suvaržyti kitų laisvą valią neturi nei vienas galios iš savęs ar savyje. Tai gali padaryti tik vienas visatos Kūrėjas ir įstatymleidys Dievas. Tie, kurie ta galia naudojasi, turi prisipažinti ją gavę iš Dievo. „Vienas yra įstatymleidys ir teisėjas, kurs gali pražudyti ir išgelbėti [10]. Tas pat galioja ir kiekvienai valdžios rūšiai. Kad kunigų valdžia eina iš Dievo, yra visiškai taip aišku, kad jie visose tautose yra laikomi ir vadinami Dievo tarnais. Panašiai ir tėvų galia turi savyje atspindį ir formą to autoriteto, kuris yra Dievuje, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje gauna vardą" [11]. Tokiu būdu skirtingos tarp savęs valdžių rūšys turi nepaprastą panašumą, nes visa, kas priklauso valdžiai ir autoritetui, turi savo pradžią Dievuje, pasaulio Kūrėjuje ir Viešpatyje.

Tie, kurie tvirtina, kad civilinė bendruomenė atsirado laisvu žmonių susitarimu ir kad jos galia išplaukia iš to paties šaltinio, teigia, jog kiekvienas pilietis šio to atsižada ir pavieniai asmenys laisva valiai pasiveda to valdžiai, kuriai patikima pilnutinės teisės. Bet yra didelė klaida nepastebėti to, kas yra aišku, kad žmonės, būdami socialūs tvariniai, jau iš prigimties ir be savo laisvos valios yra linkę į natūralią bendruomenę. Be to dar, argumentas, kuriuo jie remiasi, yra aiškiai išgalvotas ir dirbtinis, nesugebąs suteikti politinei galiai tiek jėgos, orumo ir tvirtumo, kiek valstybės saugumas ir bendra piliečių gerovė reikalauja. Tąi visa valdžia tik tuomet galės turėti, jeigu ji bus pripažinta einančia iš Dievo, kilnaus ir švenčiausio šaltinio.

Negalima rasti nei tikresnio nei naudingesnio uz šį mokslą. Iš tikrųjų, jo prinimties dėka valstybių vadai įgauna taip pat kilnesnę už žomiškąją garbę. Ne tą piktžodžiaujančią ir absurdišką, kuri kadaise buvo teikiama pagonims imperatoriams kaip dievams, be tikrą ir pastovią, gautą lyg dovaną iš Dievo malonės. Jos dėka pavaldiniai klauso valdovų ne tiek dėl bausmės baimės, kiek gerbdami autoritetą, ir ne pataikavimo, bet pareigos vedami. Šiais pagrindais paremta valstybė visuomet ilgiau išsilaikys, nes piliečiai, jausdami šios pareiaos svarbumą, neabejotinai susilaikys nuo blogio ir neklusnumo, nes bus įsitikinę, jog neklausydami civilinės valdžios, tuo pačiu priešinsis Dievo valiai ir, negerbdami valdovų, negerbs paties Dievo.

Apaštalas šv. Povilas šį mokslą smulkiai išdėstė romėnams. Tiesiog neįmanoma ką nors su didesniu autoritetu ir svarumu pasakyti apie pagarbą valdovams, negu jis jiems rašė: „Kiekvienas tepasiduoda aukštesniosioms vyresnybėms, nes nėra valdžios kaip tik iš Dievo; kurios gi yra — jos Dievo įstatytos.

Taigi, kas priešinasi valdžiai, tas priešinasi Dievo sutvarkymui! Kurie priešinasi, patys sau pelnosi pasmerkimą. Taigi, yra jums reikalo pasiduoti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės" [12]. Panašus į tai yra ir Apaštalų galvos, šv. Petro, skatinimas:

„Taigi, pasiduokite kiekvienai žmonių tvarkai dėl Dievo: ar tai karaliui, kaip valdovui, ar tai vadams, kaip jų siųstiems atkeršyti piktadariams ir pagirti geriesiems, nes tai yra Dievo valia" [13].

Tik tuo atveju yra žmonėms leista neklausyti, jeigu iš jų reikalaujama to, kas aiškiai nesiderina nei su prigimties, nei su Dievo įstatymais, nes visa tai, kas prieštarauja gamtos ar Dievo nuostatams, yra nusikaltimas reikalauti ir vykdyti. Jeigu kartais kas nors būtų verčiamas apsilenkti su Dievo ar valdovo įsakymais, privalo sekti Kristaus pavyzdžiu: „atiduoti tai, kas ciesoriaus — ciesoriui ir kas Dievo — Dievui" [14], ir drąsiai pareikšti su Apaštalais, kad „Dievo reikia labiau klausyti kaip žmonių"

Kas šitaip elgiasi, negali jokiu būdu būti kaltinamas nepaklusnumu, nes jeigu valdovų valia nesiderina su Dievo valia ir įstatymais, tai jie peržengia savo galios ribas ir paniekina teisybę. Tuomet jau nebegalioja ir joks autoritetas, nes kur nėra teisybės, ten negali būti nė autoriteto.

(Bus daugiau)

Išnašos:

1) Pat. 8, 15—16;

2) Išm. 6, 3—4;

3) Išm. 18, 14;

4) Jo. 19. 11;

5) Tract. CXVI in Joan. n. 5;

6) Rom. 13, 1;

7) De civ. Dei, 1. V, c. 21;

8) In epist. ad Rom. hom. XXIII, n. 1;

9) Epist. 1, II, ep. 61;

10) Jok. 4, 12;

11) Efez. 3, 15;

12) Rom. 13, 1—5;

13) I Petr. 2, 13—15;

14) Mat. 22, 21;

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.