George Weigel. Biblija griauna populiarų modernybės mitą

Vienas iš paskutiniųjų dviejų šimtmečių stereotipų, kurie įsišakniję Vakarų visuomenėje, yra įsitikinimas, kad Biblijos Dievas yra žmogaus laisvės priešas. Praėjusį gruodį profesorius Rémi Brague sutriuškino šį mitą savo paskaitoje popiežiškajame Šv. Urbono universitete. Esu pasiryžęs lažintis, kad tai buvo smagiausia paskaita Romoje tą semestrą.

Profesorius Brague kalba susidėjo iš Biblijos ištraukų komentarų. Negaliu surašyti viso sąrašo į vieną tekstą, bet keletas ištraukų iš jo kalbos turėtų praturtinti gavėnios apmąstymus.

Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų (Pr 2, 2-3). Įsteigdamas ir pašventindamas šabą, Dievas sukūrė laisvalaikį, laiką, skirtą veikloms, tinkančioms laisviems pagal prigimtį žmonėms.

Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino (Iš 20, 8-11). Šis šabo laisvalaikis skirtas kiekvienam, ne tik vergų savininkams. Visi yra pašaukti ilsėtis, ir taip šabas turi gilią socialinę dimensiją: tai plona properša, pro kurią laisvė patenka į senovės visuomenes, išnaikindama atskirtį tarp šeimininkų ir vergų.

Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų (Iš 20,2). Dievas ne tik sukūrė mus laisvus; Dievas išlaisvina mus ir parūpina „laisvės kodeksą“ duodamas Dešimt įsakymų. Dekalogas nėra savavališkas Dievo tvarkos primetimas. Dešimt įsakymų padeda išsilaisvinusiems žmonėms nebeatkristi į prastus moralinius vergų įpročius, taip padėdamas laisviems žmonėms likti ištikimiems jų išlaisvinimo logikai.

Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje (Iš 22, 20). Laisvė, kaip supranta Biblija, nėra vien statiška privilegijuotos kastos būklė, bet žmogaus išlaisvinimo dinamika, kuri yra visuotinė. 

Marusis, jis tau pasakė, kas yra gera ir ko iš tavęs Viešpats reikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu (Mch 6, 8). Dievas viliasi, kad iš išlaisvintos ir pašventintos žmogaus prigimties kils gailestingumas. Dievas tikisi, kad žmonės turėtų būti teisingi, gailestingi, mylintys laisvai, o ne per prievartą. Kaip Jonas Paulius II sakė ant Sinajaus kalno 2000-aisiais, moralinis išlaisvintų žmonių kodeksas, tie Dešimt Įsakymų, buvo įrašyti žmonių širdyse anksčiau nei išraižyti akmens plokštėse.

Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! (Gal 5, 1). Nuodėmė yra laisvės sumenkinimas, o ne žmogaus laisvės išraiška. Laisvė nėra daryti viską, ką noriu, „savo būdu“. Laisvė – tai galimybė laisvai pasirinkti gėrį arba tai, kas nuves į gėrį. Tai moralinio įpročio klausimas, kitaip dar vadinamo „dorybe“. 

Pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę (Rom 8, 21). Biblijos Dievas kuria istoriją kaip sceną, kurioje vyksta laisvės drama. Šios dramos kulminacija yra Velykos, kuriomis įrodoma, kad save dovanojanti meilė yra stipresnė už mirtį, atkuriama kūrinija, patvirtinama tikroji laisvės reikšmė.

Pagal http://www.aleteia.org parengė Monika Midverytė OFS

Šaltinis: www.bernardinai.lt