Agnė Baliukonytė. Ar Lietuvai reikia istorijos politikos?

Plačiau šia tema diskutuosime "Laisvosios bangos" radijo laidos „Naktigonė“ pokalbiuose apie ateities Lietuvą balandžio 11 d. Laidos klausykitės „Laisvosios bangos“ radijuje kiekvieną penktadienį 21 valandą.

Nuolat besikeičiančių technologijų ir globalizacijos akivaizdoje istorija iki šiol užima ypatingai svarbią vietą pasaulyje. Praeities pažinimas nėra tik beprasmių faktų suma, bet tvirtas mūsų dabarties tikrovės pagrindas. Taikliausiai šią mintį yra išreiškęs anglų rašytojas Džordžas Orvelas: „Kas valdo praeitį – valdo ateitį. Kas valdo dabartį – valdo praeitį.“ 

Šiandien lietuviams šie žodžiai itin aktualūs. Nykstant kultūriniams skirtumams, veikiant kitų šalių „minkštosioms galioms“, tauta susiduria su egzistenciniu klausimu: kas valdo Lietuvos praetį? 

Lietuvos valstybę, taigi ir jos istoriją, kuria lietuvių tauta, todėl būtent jai turėtų priklausyti istorijos vertinimas. Vis dėlto, Seime bandant priimti Tautos istorinės atminties įstatymą, projektas sulaukė daugelio istorikų nepritarimo ir tapatinimo su „Putino diktatūra“. Istorikai nesutinka su vieningu istorijos politikos formavimu ir gina istorijos mokslo bei praeities interpretacijos laisvę.

Verta atkreipti dėmesį, ko iš tiesų siekiama įvedant minėtą įstatymą. Juo nėra bandoma kištis į istorijos mokslo sferą, bet siekiama kryptingai stiprinti Lietuvos piliečių istorinę atmintį, nustatant atmintinas datas, valstybines šventes, statant paminklus ir vykdant kitą panašią politiką. Norima suteikti valstybei priemones nuosekliai įvardyti savo istorijos didvyrius bei išdavikus. Tik tai sudaro minėtą istorijos politiką. Taigi įstatymu nėra kėsinamasi į akademikų teisę dėstyti ar atlikti nepriklausomus istorijos mokslinius tyrimus.

Vis dėlto, šį projektą kritikuojantys istorikai mano, kad įstatymu bandoma įvesti „atminties cenzūrą“ net ir istorijos mokslo srityje. Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto išplatintame laiške teigiama, kad tautinė istorijos politika yra kenksminga demokratinei visuomenei, kurioje turėtų egzistuoti „įvairių atminčių įvairovė“. Šie akademikai pasisako už „neutralios“ bei „mokslinės“ istorijos koncepcijos įtvirtinimą, svarbiausią dėmesį suteikiant laisvam ir individualiam faktų interpretavimui.

Tačiau istorija nėra tik mokslas. Tai pasakojimas, kintantis priklausomai nuo to, kokia tauta jį kuria, kaip ji vertina ir interpretuoja praeities įvykius. Pavyzdžiui, lietuvis ir lenkas Vilniaus krašto istoriją neišvengiamai pasakos ne tik pabrėždami skirtingas detales, bet oponuodami vienas kitam. Mums Vilnius visada liks valstybės sostine, kurią neteisėtai okupavo kaimynai. Priešingai, lenkams ši okupacija reikš pastangas atsiimti teisėtai Lenkijai priklausančias žemes. Šis pavyzdys akivaizdžiai iliustruoja, jog kiekvienos tautos istorinis pasakojimas yra skirtingas. Kartu jis yra ir privalomas, kad padėtų formuoti vieningą tautos požiūrį į praeitį. 

Istorija lygiai taip pat negali būti ir romantišku pasakojimu, neturinčiu mokslinio pagrindo. Daugelyje Europos šalių mokslinė tiesa derinama su valstybės interesu, o tautos istorija pateikiama taip, kad ji stiprintų nacionalinį tapatumą. Norėdami vykdyti valstybinę istorijos politiką, turime iš naujo apsvarstyti Adolfo Šapokos iškeltą šūkį „atrasti lietuvius Lietuvos istorijoje“ ir pagalvoti, ar verta juo sekti.

Lietuva gali tikėtis apsiginti nuo išorės jėgų tol, kol yra nacionalinės valstybės idėją puoselėjančių bei ją ginti pasiruošusių piliečių. Būtent istorija ne tik legitimuoja tautos buvimą pasaulyje, tačiau leidžia ugdyti tautos savimonę. Tai, visų pirma, turėtų būti daroma mokykloje, nepamirštant kitų priemonių, tokių kaip spektakliai, kinas, festivaliai.

Minėtas Tautos istorinės atminties įstatymas nebandytų perrašyti istorijos vadovėlių, tačiau bent viešojoje erdvėje siektų įtvirtinti Lietuvos valstybės požiūrį į savo istoriją.  Moderni Lietuvos valstybė turėtų stengtis apginti savo valstybingumą ir istorinį pasakojimą nuo Sovietų Sąjungos ar Abiejų Tautų Respublikos besiilginčių piliečių ir jų siūlomų alternatyvų. Visgi galima suabejoti, ar tai vienintelis kelias, kuriant Lietuvos valstybę.

Svarstant istorijos politikos poreikį, būtina atsakyti į kelis esminius klausimus. Kaip atskirti istorijos politiką nuo istorijos mokslo? Kodėl dalis mokslininkų, patys būdami lietuviais, nepriima tautinio pasakojimo ir siūlo rinktis „neutralią“ istorijos mokslo strategiją? O svarbiausia, kas turi teisę nuspręsti Lietuvos valstybės požiūrį į savo praeitį?