Rachel Lu. Meilė tradicinei liturgijai – daugiau nei mada

Teksto autorė dr. Rachel Lu yra atsivertėlė į katalikybę, filosofijos dėstytoja Šv. Tomo universitete, Minesotoje, JAV, trijų berniukų motina.

Kaip tradicinės liturgijos mėgėja buvau sujaudinta žinios, jog popiežius Pranciškus mano, kad liturginis tradicionalizmas yra madingas tarp jaunuolių. Bent kartą gyvenime elgiuosi madingai, to dar nebuvo ir nežinau, kaip reaguoti.

Vasario viduryje popiežius Romoje priėmė čekų vyskupus, vienas jų – arkivyskupas Janas Graubneras sakė Vatikano radijui:

Kai diskutavome apie mėgstančius senąją liturgiją ir jų norą prie jos grįžti, buvo akivaizdu, jog popiežius apie tai kalba švelniai, dėmesingai ir jautriai, kad nieko neįžeistų. Visgi vienas jo pasisakymas buvo gana stiprus, jie teigė, kad supranta senąją kartą, atsigręžiančią į ankstesnę patirtį, tačiau negalįs suprasti jaunosios kartos paskatų.

„Nuodugniau ištyręs, – sakė popiežius, – suprantu, kad tai yra tam tikra mada. Ir jei tai mada, nereikia kreipti didelio dėmesio. Priklausomiems nuo mados reikia tik parodyti kantrybės bei geranoriškumo. Svarbiausia, man atrodo, giliai išgyventi dalykus, jei to nedarysime – jokia liturginė forma, ši ar kita, mūsų neišgelbės.“

Skleisti gandus negerai, juo labiau kad nežinome nei tikslių Šventojo Tėvo žodžių, nei tai buvo ex cathedra pasisakymas. Net jei Pranciškaus mintis nebuvo palanki tradicionalistams, jie gali džiaugtis bent tuo, kad yra traktuojami kaip nepiktybiški įkyruoliai, o ne aktyvi grėsmė. Dėl Benedikto XVI uolių pastangų, skatinant liturginį atsinaujinimą, tradicionalistai šiandien gyvena geriausiai nuo Vatikano II Susirinkimo laikų. Visgi gandai padarė savo. Iš dalies sąmyšį buvo lengva sukelti, nes kai kuriems jau anksčiau atrodė, jog Pranciškus nemėgsta liturginių tradicionalistų. Ši situacija kviečia pergalvoti sąjūdį, siekiantį atgaivinti senąsias katalikiškas tradicijas. Ar teisinga tai nurašyti paprasčiausiai madai ar užgaidoms?

Suprantama, kodėl kai kam šitaip norisi: tradicionalistai neretai kritikuojami dėl rūstumo ar užgaulaus pranašumo demonstravimo. Ši kritika nėra be jokio pagrindo, ir ne vienas mano katalikų draugų pagiežingai atsiliepia apie vadinamųjų „rad trad“ (angl. radical tradicionalist – radikalių tradicionalistų) ydas. Man toks jų požiūris yra suprantamas: negana to, kad šiais laikais ir taip sunku būti įsipareigojusiu kataliku ir gintis nuo kairiųjų kritikos, dabar dar žeriama kritika ir iš kitos – tradicionalistų stovyklos. Dar reikia pripažinti, jog ne visi tradicinės liturgijos mėgėjai geba kritiką reikšti išmintingai bei geraširdiškai. Ir net jei geba, ne taip paprasta maloniai pašnekovui paaiškinti, kad jo garbinimo formos – ydingos.

Žinoma, jaunieji tradicionalistai kelia daugiausia klausimų. Vyresnius katalikus, vertinančius tradicinę liturgiją, palyginti lengva nurašyti, nes žinome, jog žmonės turi polinkį laikytis senų įpročių. Jei tik jie kalbėtų apie tradicinę liturgiją, greičiausiai būtų mandagiai toleruojami porą dešimtmečių ir galų gale sąjūdis savaime išnyktų. Tačiau jauni tradicionalistai kelia grėsmę. Kaip kažkam gali šauti į galvą mintis sugrįžti prie senosios liturgijos formos, jei ta, kurią turime šiandien, yra (kaip jų šalininkai mėgsta teigti) daug tinkamesnė šių laikų poreikiams. Nepatenkintiesiems nauju liturginiu sąjūdžiu gana lengva nurašyti tai kaip kaprizus ar madą, kas reiškia paviršutiniškumą bei trumpalaikiškumą. Jei tai užgaida – tikrai neverta kreipti dėmesio, praeis. Jei tai tik mada – vadinasi, neįrodo, jog kažkas negerai su dabartiniu katalikų liturginiu gyvenimu.

Vienas būdas išsiaiškinti, ką jaunieji tradicionalistai iš tiesų galvoja, yra tiesiog jų paklausti. O geriausias būdas suprasti naują liturginį sąjūdį yra tiesiog nueiti į ekstraordinarinio rito šv. Mišias, stebėti susirinkusią bendruomenę. Turėjusieji prastos patirties su tradicionalistais gali atlyžti, pamatę, kaip jie bendrauja tarpusavy. Kai jų poreikis pagarbiai liturgijai yra patenkintas, reakcingumas nueina į antrą planą, užleisdamas vietą meilei ir grožiui. Tai vienas dalykų, kuriuos sistemingai mini jauni žmonės, paprašyti paaiškinti trauką prie tradicinės liturgijos. Jie yra patraukti senosios liturgijos grožio bei iškilmingumo, padedančių iš tiesų vertinti sakramentų jėgą.

Ar grožis ir iškilmingumas būdingi tik senajai liturgijai? Nebūtinai. Novus Ordo Mišios taip pat gali būti švenčiamos su didele pagarba, deja, daugumoje parapijų tai nėra norma. Stengiantis, kad šv. Mišios būtų „prieinamesnės“, mes naudojame tokias formas, kurios labiau primena „valandą su pasaka“ bibliotekoje, kur kartais nusivedu savo vaikus, nei Dangiškuosius rūmus. Nenoriu, kad tai skambėtų paniekinamai. Kai dar nebuvau katalikė, studijuodama universitete, esu dalyvavusi tokiose šv. Mišiose ne kartą, ir jau tada jos manęs visiškai nejaudindavo. Būdavo gana malonu giedoti neskoningas giesmeles, rankomis susikabinus su draugais, taip pat kaip kartais būna linksma dalyvauti „valandoj su pasaka“ kartu su vaikais. Visgi tuometinė patirtis neleido man suprasti, kad netenku kai ko labai svarbaus, pasislėpusi koplyčios gale, kai draugai išsirikiuoja Komunijai. Pirmaisiais magistrantūros studijų metais, kai atradau lotyniškas šv. Mišias, mane ištiko intensyvus sakramentų troškulys. Tik tuomet supratau, kad Eucharistija yra šv. Mišių šerdis. Jei jauni žmonės yra „priklausomi“ nuo tradicinės liturgijos, manau, kad grožis ir garbingumas yra labiausiai užkrečiantys, ir tokia priklausomybė turėtų būti skatinama.

Yra dar vienas dalykas, kurį puikiai pagauna tinklaraštininkė Susanna Spencer, pasakodama, kaip ji atrado tradicinę liturgiją. Nors buvo katalikiškai auginama nuo lopšio, tik tradicinėje liturgijoje ji atrado ilgą ir turtingą Katalikų tradiciją, kurią ankstesnės patirtys buvo apgaubusios migla. Tą tradicijos atradimą ji įtaigiai prilygina izraelitų sugrįžimui į protėvių žemę (Nehemijo knyga). Stovėdami ant šventos protėvių žemės, izraelitai rauda, girdėdami Šventojo Rašto žodžius. Jie vienu metu išgyvena ir džiaugsmą, ir liūdesį, nes supranta grožį to, ką atgavo, bei didybę to, ko buvo netekta per nuodėmę ir nepaklusnumą. Jauni katalikai turi didelį troškimą prisijungti prie turtingos Katalikų tradicijos, kuri yra jų teisėtas palikimas. Užaugę doktrininio nepaklusnumo bei liturginio aplaidumo šešėlyje, jie jaučiasi ištremti iš tradicijos, daugelis jų karštai trokšta sugrįžti. Senosios liturginės formos bei pamaldumo atgaivinimas – vienas iš būdų statyti tiltą, kuriuo galima sugrįžti į savo žemę, pas savo žmones, nešusius tikėjimo deglą per amžius. Tai ne mada. Kaip ir izraelitams, tai būdas atrasti tai, kas iš tiesų esame.

Šaltinis: www.bernardinai.lt