Jonas Užurka. Komunistinės ideologijos šmėklos šešėlyje

„Komunizmas yra neapykantos sistema. Svarbiausia komunisto užduotis – surasti priešą ir jį sunaikinti. Komunizmas tai totalinės neapyka...



„Komunizmas yra neapykantos sistema. Svarbiausia komunisto užduotis – surasti priešą ir jį sunaikinti. Komunizmas tai totalinės neapykantos ir paniekos žmogui ideologinė sistema. Ši komunistinė ideologija jums buvo per prievartą brukama virš penkiasdešimt metų palikdama  gilias  pasekmes... [Sorbonos universiteto prof. Francuazos Thom].

Mes stebimės, kad dažnai neadekvačiai ir labai kontraversiškai postsovietiniai žmonės vertina politinius įvykius mūsų valstybėje ir pasaulyje. Ypač tai pastebima šiandieninių tragiškų įvykių Ukrainoje kontekste. Juk normaliam žmogui, gaunančiam objektyvią informaciją, aišku kaip dieną, kad rytų kaimynas, pasinaudojęs kaimynės sudėtinga vidaus padėtimi, užuot jai padėjęs, iš pasalų it banditas užpuola ir terorizuoja savo kaimyną – Ukrainą. Labiausiai ne ramina tai, kad kupinas melo, šmeižto, patyčių purvinas propagandinis teleinformacinis srautas iš Maskvos visais įmanomais kanalais ir toliau nevaržomai nuodija žmonių protus. 

Iki šių dienų, nepalikdama nė mažiausio kompromiso kitokiai nuomonei, istorinei tiesai, Maskvos  politpropogandistai, įžūliai melagingai pasityčiodami iš kaimynų, nepelnytai istoriškai išaukština save. Visomis priemonėmis klastojant istoriją ir įvykius, Maskva perša pasauliui falsifikuotą, mistinę teoriją apie maskvėnų kilmę, apie jų „iskonnyje zemli“, pažeminančiai kala kaimynams [ypač mums] nepilnavertiškumą, nuolankumą. 

Iš tiesų istoriniai faktai yra kitokie. Pasaulio civilizuota mokslinė istorija apie maskvėnus argumentuotai moksliškai pateikia, gal ir nepatogius mūsų rytų kaimynams, istorinius faktus. Maskvėnai išniro ne iš žinomų žmonijos civilizacijų, kaip kad ir Baltai. Jie išniro iš istorijos nebūties, iš gūdžių miškų ir, nuožmiai plėšikaudami kaimynų žemėse, plėtėsi, įsitvirtino. Maskva pradeda kilti ir stiprėti. Vis rečiau vadinasi maskvėnais arba abstrakčiai – slavais. Pasisavinus Kijevo graikišką Rusios vardą, caras Ivanas III gudrumu ir klasta pasiskolino [ir pamiršo gražinti] Romos imperijos Habsburgų dinastijos herbą – dvigalvį erelį.

Kuo toliau tuo gražiau. Pasauliui per ilgus amžius buvo įpiršta melaginga mintis, atseit, Rusia paveldėjo Bizantijos ir mantiją, ir bizantiškąjį krikščioniškąjį tikėjimą. Kiek vėliau, Maskvai ruošiantis žiauriai Lietuvos-Lenkijos okupacijai, Maskva visais įmanomais būdais viešai formuoja  Europos nuomonę į, atseit, istoriškai teisėtas „iskonnyje russkije  zemli“ net ir prie Baltijos jūros. Tuo tikslu ir suklastojo mistifikuojamą kūrinį „Žodis apie Igorio pulką“, kuris sukurtas ne XII a., bet ...XVI amž. Vien melu grįstoms Maskvos istorinėms klastotėms daugelis įtikėjo ir tiki lyg šiol.

Maskvėnų, carinės Rusijos, o pagaliau ir komunistinės Maskvos, ideologijos rafinuoto melo nuodai labai giliai pasiliko ne vieno galvose iki šių dienų. Juk ne šiaip sau ne vienam sovietžmogiui taip įtikinančiai A. Paleckis  viešai įkala į galvas šmeižtą apie kruvinojo Sausio aukas, įžūliai viešai propaguoja sovietinį okupacinį režimą, parsidavėliškai žemina mūsų Nepriklausomybės gynėjus net ir kaimyninėse rytinėse valstybėse. Jam nebaudžiamai tūravoja ne tik seimūnas B. Bradauskas, ne tik buvę? kolaborantai bei stribų palikuonys. 

Antai Lietuvos rašytojų sąjungos poilsinėje „Diemedis“ [ir ne tik] Palangoje matomiausioje vietoje, iškiliai eksponuojant knygas, propaguojama nebe mūsų Nepriklausomybė, bet stalininė epocha, komunizmas, okupantus šlovinantys Valsiūnienės, Nėries, Venclovos, Cvirkos ir kt. komunistinės ideologijos kolaborantų  kūriniai. Lyg šiol už kūrybinius nuopelnus iškilmingai teikiamos aršių mūsų Nepriklausomybės kolaborantų, iš Maskvos parvežusių mūsų Tautai komunistinę vergovę, P. Cvirkos, L. Dovydėno vardų premijos, uoliai populiarinamos, pristatomos buvusių? kolaborantų, KGB bendradarbių kūriniai. Kaip grybai dygsta okupantų padlaižių nostalgiški okupacinių laikų prisiminimai, pasityčiojantys iš Sąjūdžio pirmeivių. Už mūsų mokesčių mokėtojų, už  Nepriklausomybės gynėjų pinigus išleidžiama monografiją apie Sąjūdžio šauklį, kovotoją už Lietuvos Nepriklausomybę poetą Sigitą Gedą. Po Poeto mirties autorė be skrupulų  pažemina ne tik Jį, bet išsityčioja ir iš jo šeimos, mirusių tėvų. Ar ne ta pati autorė savo studentams apie per Sausio 13-ją žuvusius mūsų Tautos didvyrius kalbėjo, atseit, „patys kalti, kad be reikalo žuvo“.  

Tad nebereikia stebėtis, kad tos pačios niekingos komunistinės ideologijos veikiamas savaitraštis „Literatūra ir menas“ atsisako spausdinti Lietuvos Nepriklausomybės, AT rūmų gynėjų prisiminimus apie kruvinąjį Sausį: „...Jūsų rašiniai mums netinka ir tikrai nespausdinsime“. 

Ukrainoje, ypač jos rytinėse žemėse, sąmoningai ar ne, irgi ar ne per ilgai tolerantiškai taikstėsi su komunistine ideologija kol po dvidešimties metų Maidane prasiliejo kraujas.

Vykstant aršiam ideologiniam-informaciniam karui, kyla logiškas klausimas: kodėl mūsų valstybinės institucijos nesiima priemonių sulaikyti šmeižto srautus, apsaugant valstybę nuo jos niekinimo, tyčiojimosi. O ir savi, dvasiškai taip ir neprisikėlę, čiulbuonėliai vis drąsiau čiulba kaip kad ir lakštingalos salomėjos, cvirkos, paleckiai sovietinės okupacijos metais. 

Susiję

Jonas Užurka 184471071585418782
item