Gintaras Sungaila. Mokslas ir religija

Šiandienos visuomenėje mokslas užima kone aukščiausią padėtį tarp to, ką senovės oratoriai vadino loci communes arba topoi (tarp bendrųjų vietų). Kurie ne kurie šiuolaikinės retorikos tyrinėtojai vis dar teigia, kad religija visuomenėje turi didžiausią argumentacinę reikšmę, tačiau daugelyje visuomenės grupių kalbos apie mokslą jau seniai geriausiai iš visų bendrųjų vietų atlieka tai, ko siekia viešasis kalbėtojas - įteigia tam tikrą mokymą (docere), teikia pasimėgavimą (delectare) ir skatina veiksmui (movere). Jei pasakysi, jog taip dera elgtis, nes tai įrodė mokslas, tavimi paseks daug daugiau žmonių, nei pasakius: „taip dera elgtis, nes šitaip moko Šventieji Tėvai“. 

Tokioje padėtyje neišvengiamai kyla religijos santykio su mokslu problema. Bet kuriam viešajam kalbėtojui - liudytojui, išpažinėjui, pamokslautojui - reikia apmąstyti šį santykį, nes bet kuris klausytojas, kuriam mokslas yra aukščiausioji bendroji vieta, klaus, kuo skelbiamas tikėjimas yra susijęs su mokslu. Ši problema nėra nauja ir nieko išradinėti nereikia - ji yra apmąstyta Šventojoje Tradicijoje ir tereikia aktualizuoti Šventųjų Tėvų palikimą. 

Tiesa, mokslo atžvilgiu dar galima būtų prisiminti šią A. Šliogerio pastabą („Egzistencinė filosofija: istorija ir dabartis“, 1981 m.): 

„[Šiuolaikinio - G. S.] pasaulio žmogus žino daugybę vadinamųjų objektyviųjų tiesų. Tai tiesos, kurias žmogus, tiesiogiai neužsiimantis moksline veikla, priima kaip savotiškas aksiomas, netgi kaip dogmas, pagrįstas, saugomas ir sankcionuojamas anonimiško autoriteto, vadinamo Mokslu. [...] Jos yra anonimiškos, nes pateiktos gatavu pavidalu. Todėl mokslo ir technikos revoliucijos epochoje susiklostė gana paradoksali situacija: daugumai žmonių, su mokslo tiesomis susipažinusių iš televizijos laidų arba populiarių žurnalų, jos tapo dogmomis ir net prietarais. Jomis tikima [...] pasyviai ir nekritiškai.“

Mūsų laikais šis anonimiškumas įgavo itin akivaizdų pavidalą, kai dauguma populiariųjų mokslo straipsnių prasideda fraze „mokslininkai nustatė..“ nenurodant nei kokioje mokslo įstaigoje, nei kokios srities, nei kokiu būdu. Visuomeniškai populiarus „mokslas“, esantis aukščiausiąja vieta (topu), iš tiesų savo esme nėra joks mokslas, o tik neapmąstyto, nesuvokto religingumo pavidalas. Tai taip pat pridera turėti omenyje, kad nenustebtume, kai, kartais, moksliniai tikrąja šio žodžio prasme argumentai diskusijoje yra palydimi tokiu abejingumu, lyg prasmės tuose žodžiuos būtų tiek, kiek tuščio puodo daužymo garse.

KRIKŠČIONYBĖ, DIDYSIS SPROGIMAS, EVOLIUCIJA

Dvi populiariausios mūsų laikais mokslo teorijos, apipavidalinančios daugelio visuomenėje pasaulėvaizdį, yra Didžiojo Sprogimo ir Evoliucijos teorijos. Jungtinėse Amerikos Valstijose XX amžiuje prasidėjo aršūs vadinamieji „kreacionizmo“ ir „evoliucionizmo“ ginčai, kuriuose priešinamos mokslinės teorijos ir Šventojo Rašto mokymas apie šešių dienų Sukūrimą. Šie ginčai kilo protestantų kultūroje ir, kaip matysime, tiek istoriškai, tiek tikrojo tikėjimo požiūriu, jie nėra aktualūs Bažnyčioms, kurios siekia laikytis Šventosios Tradicijos, t.y. jie neaktualūs tiek Romos katalikams, tiek krikščionims ortodoksams (stačiatikiams).

Romos katalikų turėti nestebinti žinia, kuri galėtų nustebinti protestantus, - kad vienas iš pirmųjų Didžiojo Sprogimo teorijos autorių buvo katalikų kunigas, belgų mokslininkas Georges'as Lemaître'as. Kaip yra pastebėjęs prof. protodiak. Andrejus Kurajevas, Didžiojo Sprogimo teorija naudoja eilę scholastinės filosofijos prielaidų, nebūdingų pagoniškai filosofijai. Tai ir pasaulio pradžios laike prielaida (priešingai pasaulio amžinumui, kuriuo, pavyzdžiui, tikėjo Aristotelis), ir prielaida apie singuliarųjį tašką.

Singuliarumas yra toks pradžios taškas visatos raidoje, kai viskas, kas buvo visatoje, buvo viename taške, visa buvo absoliuti vienovė, kurioje nebuvo nei „išorės“, nei „vidaus“ ir apie erdvę bei laiką kalbėti itin sunku. Singuliarumo egzistavimo galimybę, pasak Kurajevo, suponuoja scholastinės filosofijos sąvokos, sukurtos transubstancijos (duonos ir vyno virtimo Kristaus Kūnu ir Krauju) aptarčiai: bet kurioje dalelėje, kiekviename Švč. Komunijos taške vienodai egzistuoja Kristaus Kūnas ir Kraujas, nes egzistuoja švč. Sakramento substancija. Šitoks modelis leidžia logiškai sukonstruoti visatos modelį, kuriame visa, kas yra, galėtų būti sutelkta viename beerdviame ir belaikiame taške.

Ortodoksų neturėtų nustebinti tai, kad vienas šiuolaikinės evoliucijos teorijos tėvų - Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dvasinė atžala Teodosijus Dobžanskis (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ne visi biografai vienodai sutaria dėl jo teologinių įsitikinimų ortodoksijos). Taip, būtent Dobžanskį, o ne Darwiną derėtų pagrįstai laikyti šiuolaikinės evoliucijos teorijos pradininku. Tie, kurie yra susipažinę su Charleso Darwino darbais, ko gero žino, kad dominuojantis Darwino savo teorijos įrodinėjimo būdas yra morfologinis (pagal išorinį gyvūnų pavidalą), o ne genetinis (t.y. besiremiantis DNR analizę; šį metodą pripažįsta mokslas).

Darwinas savo ekspedicijų metu tiesiog pastebėjo įvairių gyvūnų išorinį panašumą ir todėl ėmė kurti paaiškinimą, esą vieni gyvūnai virtę kitais per gamtinę atranką, kai mirdavo tie, kurie nebuvo prisitaikę. Jis pateikė garsųjį savo pavyzdį apie Anglijos drugelius: šioje šalyje buvo daug beržų, dominavo balti drugeliai, kurių ant beržų praktiškai nesimatė; įvykus pramonės revoliucijai ir pradėjus masiškai naudoti anglį, beržai pajuodavo, todėl balti drugeliai tapo labai pastebimi; balti drugeliai ėmė sparčiai nykti ir juos pakeitė juodų drugelių populiacija. Tyrinėdamas orangutangų bei primatų anatomiją, Darwinas padarė išvadą, kad žmogus yra tarsi juodas drugelis pramoninėje Anglijoje (t.y. po tam tikro aplinkos pokyčio), o jo protėviai - žmogbeždžionės, yra tarsi balti drugeliai, išmirę dėl pokyčio. Ši teorija neturėjo nieko bendro su mokslu, nes net archeologiniai panašių į kitus gyvius iškasenų atradimai niekaip nepagrindžia pradinės hipotezės. Užuot pateikę empirinį ar loginį įrodymą, kad drugelių pokyčiai galėtų palaipsniui taip pakeisti drugelius, jog jie nebegalėtų daugintis su senesnius bruožus turinčiais drugeliais (t.y. taptų nauja biologine rūšimi), darvinistai demonstravo daugiau „spalvotų drugelių“ ir pateikdavo neva teoriją įrodančias iškasenas, kurios iš tiesų buvo aiškinamos jau pradžioje padaryta (bet neįrodyta) prielaida, jog laipsniškai besikeisdami drugeliai galėtų virsti ne-drugeliais.

Mokslinį pagrindimą šiai teorijai sukūrė T. Dobžanskis, pasiūlęs atsitiktinių mutacijų modelį. Pasak Dobžanskio, rūšys kinta todėl, kad dauginantis DNR atsiranda atsitiktinių mutacijų, atsitiktinių pokyčių kode, kurie keičia individo galimybę prisitaikyti prie gamtinių sąlygų (daro juos labiau prisitaikiusius arba mažiau), žinoma, be gamtinės, egzistuoja ir seksualinė selekcija (galimybė pratęsti giminę su kita lytimi). Pats DNR, kaip yra išsireiškęs vienas žymus genetikas, nėra kažkoks astrologinis būtybės kodas - jį galima būtų palyginti su maisto receptu. Pagal tą patį receptą gali būti pagaminti labai skirtingi patiekalai, taip ir tas pats genetinis kodas galėtų tikrovėje priklausyti labai skirtingoms būtybėms.

Šitoks techniškas, moksliškas evoliucijos teorijos variantas nebeturi tokių ideologinių ambicijų, kokias turėjo Darwino mokymas. Darwinas siūlė kone pagonišką pasaulėvaizdį, kuriame viską valdo akla, beprasmė gamtinė atranka, jis turėjo aiškią socialinę ambiciją, o Dobžanskio modelis aiškina, kaip vyksta pokyčiai organizme, užuot klodamas pamatus kosmologiniam modeliui. Dobžanskio modelį galima panaudoti įvairiausioms teologinėms interpretacijoms ir peraiškinimams. Bandydami „atsijoti“, kas yra tikras šiuolaikinis evoliucijos mokslas, pastebime, kad tai daug kuklesni ir konkretesni teiginiai, nei galėtų iš pradžių pasirodyti.

KAS YRA MOKSLAS?

Pradėdami nagrinėti mokslo ir religijos santykį, galėtume bent daugmaž apsibrėžti šias sąvokas. Ko gero šiais laikais daugelis sutiktų, kad mokslas yra ta žinija, kuri yra patikrinama moksliniu metodu. Mokslinis metodas - tai stebėjimas arba eksperimentas. Be abejonės, mokslas taip pat yra tik tai, kas yra moksliškai prasminga, aktualu. Pavyzdžiui, kaip rašo A. F. Chalmersas, statistiniai duomenys apie vidutinį Australijos plaukų gyventojų ilgį nėra moksliniai duomenys, nes nėra moksliškai aktualūs - tai yra priežastis, kodėl rašant mokslinį darbą reikia įrodyti jo aktualumą.

Žinoma, mokslo apibrėžimo aptartyje kyla daugybė klausimų, kuriuos nagrinėja  mokslo filosofija. Tačiau išvardyti dalykai gali būti orientyru - tai, kas peržengia mokslinio metodo ribas, negali būti vadinama mokslu. Tai nereiškia, kad tai nėra reikšmingi teiginiai mūsų būties požiūriu - mes dažnai vartojame sąvokas „gražu, gera, bloga“ ir t.t.., nors jos neturi mokslinio turinio, be to, visi suprantame, apie ką kalbame, kitaip visai nesusikalbėtume.

Religiją apibrėžti be galo sunku - šis fenomenas turi įvairiausių formų (vienos religijos tiki Vienu Dievu, kitos - daugdievyste, trečios - apskritai bedievės ir t.t..), todėl prasminga kalbėti tik apie krikščionišką religiją. Pasak šv. Augustino, žodis religio kilęs iš religare, reiškiančio surišimą ir krikščionybė yra ne kas kita, kaip žmogaus [sielos] sąryšis su Dievu. Dievas krikščionybėje yra asmuo (tiksliau, trys), kuris reiškiasi per savo malonę, t.y. veikimus pasaulyje, reiškiasi tiek, kiek nori. Todėl: 

1) Jo veikimas iš principo nėra dėsningas, nes jis yra valia, įsteigusi dėsnius, o tai reiškia, kad jo veikimų negalima moksliškai stebėti, nes jie neturi atkartojamumo, būtino tam, kad kažką galima būtų tikrinti stebėjimu ar eksperimentu;

2) Be to, pats savaime jis nėra pasiekiamas stebėjimu eksperimentu, nes jo esmė, skirtingai nei jo veikimai, visada lieka anapus šio pasaulio. Jame jis reiškiasi tik tiek, kiek to nori.

Dievas, be abejonės, yra visuose daiktuose ir viskas yra tik tiek, kiek yra Dieve. Bet šis teiginys nei kiek neįteisina mokslinės Dievo paieškos galimybės, nes klausti, kas yra visko pagrindas, t.y. galutinė substancija, yra visiškai nemokslinis klausimas. Tai - filosofinis klausimas, o šitokia Dievo būtis atveria galimybę filosofiniu metodu, remiantis vien prigimtiniu protu, įrodyti Dievo buvimą (tai - kita tema).

Dėl išvardytų aplinkybių visa kalba apie Dievą pati savaime mokslui yra neaktuali, nes krikščioniškoje religijoje kalbama apie žmogaus sąryšį su tuo, kas peržengia mokslą. Taigi, visa ši kalba taip pat peržengia mokslą. Patvirtinimą tam, kad krikščioniškoji religija net ir nebando būti mokslu, randame Šventojoje Tradicijoje.

ŠV. AUGUSTINAS APIE PRADŽIOS KNYGĄ

Nagrinėdami pačią pirmąją Šventojo Rašto knygą, Pradžios knygą, matome, jog ji parašyta ypatingu stiliumi ir iš esmės nėra mokslinis tekstas, nei tokiu pretenduoja būti. Visų pirma, tekstas prasideda žodžiu pradžioje (berešit). Kitaip tariant, autoriui visai nesvarbu, kada tai įvyko. Kitose Šventojo Rašto knygose, kur laikas yra svarbus, nurodomos tam tikros giminių genealogijos ar pan., kurios leidžia bent apytikriai nustatyti laiką, arba kaip orientyras pateikiami istoriniai įvykiai, pvz. Babilono tremtis. Turime suprasti, kad pradžioje reiškia tada, kai viskas prasidėjo ir tiek. 

Toliau visoje knygoje stebime pasakymo ir vyksmo skirtį, pvz.: „Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė“ ; „Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po Dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko“ ir t.t... Skirtingai nei mitologijoje, Dievas nenusileidžia ant žemės ir nelipdo savo rankomis nei šviesulių, nei žvaigždžių, jis kuria žodžiu. Kas gali pasakyti, kas tiksliai moksliniu požiūriu įvyko kai Dievas tarė: „tebūna šviesa!“? Ar tai nereiškia, kad, mokslo požiūriu, šviesa tiesiog atsirado visatoje? Juk niekur Šventajame Rašte nepasakyta, koks yra priežastinis ryšys tarp Dievo Žodžio ir kūrimo - tai yra slėpinys. 

Niekas moksliškai neteigiama ir apie kūrybos trukmę - vartojamas hebrajiškas žodis iom reiškia vienodai tiek dieną, tiek bet kokį laiko tarpą. Be to, „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3). Tai reiškia, kad nereikia daryti skubotų apibendrinimų.

Šv. Augustinas knygoje „Pažodžiui apie sukūrimą“ (De Genesi ad Litteram) sako, kad nedera ginčytis dėl mokslo klausimų vien remiantis Šventuoju Raštu. Net ir nekrikščionis gali išmanyti apie gamtą daugiau už krikščionį, remdamasis vien įtikinamais svarstymais ir patirtimi (certissima ratione vel experientia) - krikščionis savo svaičiojimais gali jam kelti juoką ir atbaidyti nuo Šventojo Rašto. Pagal šv. Augustino logiką, jei, pavyzdžiui,  kam pavyktų tikrai moksliškai įrodyti visus evoliucijos teorijos aspektus, tai būtų tikėtina, kad žmogus, kuris interpretuoja šešių dienų sukūrimo pasakojimą ne pagal evoliucijos teoriją, tik primeta jam savo neteisingą mokslo suvokimą, o ne gauna savo interpretaciją iš paties teksto. 

Nauji mokslo atradimai padeda geriau suvokti Šv. Rašto tekstą, kaip ir Šv. Raštas padeda įprasminti mokslo žinias. Tai, kad keičiasi mūsų mokslinis šešių dienų pasakojimo suvokimas, nereiškia, kad šis pasakojimas yra netvarus, tiesiog reikia skirti, kas Šventajame Rašte yra esminga, o kas - neesminga. Visa pradžios knygos struktūra, daromos joje skirtys ir pateikimo būdas rodo, jog mokslinės gyvybės atsiradimo detalės ten yra neesmingos - esmė yra pasaulio sukūrimo, nuopuolio nupasakojimas ir vilties Jėzuje Kristuje pristatymas (absoliuti dauguma Pradžios knygos skyrių pasakoja visai ne apie pasaulio atsiradimą, o apie Dievo sandorą su žmonėmis).

Kad ne viskas Biblijoje gali būti suprasta pažodžiui iliustruoja paprasti pavyzdžiai - saulė ir mėnulis „dienai nuo nakties atskirti“ (Pr 1,14) buvo sukurti tik trečiąją dieną, tačiau iki tol pasakojime jau buvo minimos dienos ir naktys, kurios vienas kitą keitė. Pradžioje teigiama, kad Dievas „pradžioje sukūrė dangų ir žemę“, o toliau pasakojama, kaip antrą dieną Dievas kūrė... dangų ir žemę. Akivaizdu, kad tame pačiame trumpame tekste žodžiai „dangus ir žemė“, „diena ir naktis“ ir kt. minimi dviem skirtingomis reikšmėmis - kaip fiziniai dangus, žemė, diena, naktis, ir kaip tam tikri dvasiniai dalykai, kurie vadinami dangumi, žeme ir kt. perkeltine prasme. Iš Šventosios Tradicijos žinome, kad kai šv. Paulius teigia, jog „buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus“ (2 Kor 12,2), jis neturi omenyje, kad egzistuoja trys fiziniai dangaus skliautai - tiesiog Šventajame Rašte žodžiu „dangus“ yra vadinami trys dalykai - dangaus skliautas, tai, kas yra už jo (mes tai dabar vadiname „kosmosu“) ir tai, kas yra už visko, kas yra (filosofai tai vadina „transcendencija“, nuo lot. transcendere - peržengti, lietuviškai tai galima būtų pavadinti anapusybe).

MOKSLO TIESA IR RELIGIJOS TIESA

Negali būti dviejų tiesų - kaip pastebi Tomas Akvinietis, tai prieštarauja tiesos apibrėžimui (tai, kas prieštarauja tiesai, turėtų būti melas, todėl jei tiesos prieštarautų viena kitai, kažkuri iš jų turėtų būti melu). Jei žmogus tiki, kad Šventasis Raštas yra tiesa, ji turi derėti su moksline tiesa. Prievartauti mokslinę tiesą būtinybė atsiranda tik tada, kai žmogus, atmetęs Šventąją Tradiciją ir užuot koncentravęsis į tai, kas Bažnyčiai svarbu, kas yra jo sielai išganinga, bando visas pasaulio tiesas išvesti iš vieno Rašto. Tada jo tikėjimas darosi sustingęs ir nejudrus.

Priešingai, Šventoji Tradicija yra Šventosios Dvasios judėjimas, o Raštas tėra viena jos išraiškų - todėl visuomenei judant istorijoje, juda ir Rašto interpretacijos - tarkime, mokslinis pasaulio sukūrimo pasaulėvaizdis. Mokslinis pasaulėvaizdis negali prieštarauti tikrajam tikėjimui tol, kol jis yra ne mokslinėje plotmėje įprasminamas kaip sukūrimo pasaulėvaizdis. O kai šis pasaulėvaizdis, teigiama, yra nesukurto pasaulio pasaulėvaizdis, tai nesukurto pasaulio pasaulėvaizdžiu jis gali būti tiek tiek, kiek yra ne mokslinis.

Šaltinis: www.arche.lt