Vytautas Daujotis. Lietuvos aukštajame moksle turime stalininę Gulago sistemą

Šiandien nedrąsiai kalbant apie naujos aukštojo mokslo reformos kontūrus kyla klausimas, kur esame ir kokių ateities švietimo sistemos gairių reikia? Pokalbyje kartu su Vilniaus Universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu diskutuoja Lukas Grinius bei Juozapas Labokas. Laidos klausykitės „Laisvosios bangos“ radijuje, kiekvieną pirmadienį, 21 valandą.

- Kokia yra dabartinė aukštojo mokslo būklė Lietuvoje? Ar aukštasis mokslas išgyvena krizės laikotarpį? 

- Tai ką mes turime aukštajame moksle sunku vadinti krize, kadangi toks laipsniškas smukimas jau tiek užsitęsė, kad tapo nuolatine būsena. Krizė susijusi su lūžiais, pokyčiais, blogėjimu, o mes turime tokią permanentinę krizę, kurią sunku ir krize pavadinti. Esame ne krizėje, o pelkėje. Lietuvoje nevaldomai pūtėsi aukštojo mokslo burbulas. Taip nutiko, nes auštosios mokyklos kovojo dėl pinigų, kuriuos gaudavo už surenkamus studentus. Todėl priiminėdavo jų vis daugiau, o valdžia be jokio planavimo tik patvirtindavo tuos skaičius. Aukštųjų mokyklų planas buvo: daugiau studentų, daugiau pinigų. Deja, taip negalėjo būti. Valstybės pajėgos irgi nėra beribės. Lygiagrečiai visuomenėje buvo skleidžiama propaganda, kad be aukštojo mokslo esi niekas. Profesinio mokymo prestižas buvo menkinamas, kuriamas jo prastas įvaizdis. Deja, visa tai darė pačios aukštosios mokyklos. 

- Čia kalbame apie laikotarpį iki 2009 metų?

- Tai vyko visą laikotarpį po Nepriklausomybės atgavimo. Burbului pučiantis nuolat trūko pinigų. Galiausiai valstybinės aukštosios mokyklos iš dalies studentų pradėjo imti mokestį už studijas. Visa tai vyko be jokio teisinio reguliavimo. 2000-tųjų metų įstatymas chaosą sumažino, panaikino mokestį už studijas. Nors tam tikra tvarka atsirado, visų planuotų tikslų nepasiekta. 2002-aisiais vėl buvo leista imti pinigus iš studentų, bet tik iš esančių neakivaizdiniuose skyriuose. Mokėjimas vėl po truputėlį atsigavo, bet į dienines studijas dar nepersikėlė. Galiausiai, šis procesas tapo nevaldomas, visos neakivaizdinės studijos tapo mokamomis. Ir vėl valstybė niekur nesikišo. Mokamos studijos  plėtojosi spontaniškai, tikintis daugiau pinigų, bet įvyko priešingai. Jų vis labiau trūko. 

2009-tais metais pradėta aukštojo mokslo reforma surūšiavo studentus į mokančius už studijas ir studijuojančius valstybės finansuojamose vietose. Vėl leista imti pinigus iš taip vadinamų blogiau besimokančių studentų. Buvo įvestas vadinamasis studijų krepšelis, kuriame buvo valstybės pinigai studijoms, ir paskelbta, kad jis išspręs visas aukštojo mokslo problemas. Studentas su krepšeliu eis tik į gerą mokyklą, o blogosios nesurinks krepšelių ir bankrutuos. Taip problemos išsispręs savaime. Tokia tad buvo reakcija į ankstesnių vyriausybių neveiklumą. 2009-tųjų reformos šūkis buvo, kad rinka viską išspręs. Aišku, toks studentų suskaldymas buvo absurdiškas. 

- Kalbant apie dabartinę aukštojo mokslo padėtį. Gal galėtumėt, keliais sakiniais įvardinti šios, taip vadinamos, aukštojo mokslo krizės matmenis. Kokie yra pagrindiniai vardikliai, kas yra negerai lyginant su kitomis labiau pažengusiomis Vakarų valstybėmis?

- Pirma ir svarbiausia problema yra diskriminacija aukštajame moksle pagal turtinę padėtį. Pažeistas teisingumo principas. Jungtinėje Karalystėje M. Thatcher pradėta reforma aukštąjį mokslą padarė mokamu. M. Thatcher veikė pagal neoliberaliuosius principus, tačiau teisingumo ir bešališkumo principas buvo išlaikytas. Visi studentai vienodai mokėjo už studijas. Aiškinimas, kad prastesni studentai turi mokėti už mokslus pažeidžia bešališkumo principą. Jeigu studentas truputį blogiau mokosi, kodėl jį reikia bausti piniginėmis baudomis? Reikia sudaryti sąlygas studijuoti, o dabar tokie studentai pradės dirbti, ieškoti pinigų, dėlto jiems bus dar sunkiau mokytis. Tuo atveju, jeigu studentas mokytis nesugeba, užuot laikius aukštojoje mokykloje, reikia padėti jam rasti geresnę, jam labiau tinkančią vietą. 

O dabar Lietuvos aukštajame moksle turime stalininę Gulago sistemą. Ką tai reiškia? Yra studentų, nemokančių už studijas, ir yra studentų, mokančių už studijas. Mokestis už studijas yra bausmė už nepakankamai gerą mokymąsi. Kitaip tariant, dalis studentų atlieka bausmę mokančių už studijas lageryje. Be to, dabartinis Lietuvos aukštasis mokslas negalėtų egzistuoti be mokančių už studijas lagerio lygiai taip pat, kaip totalitarinis komunistinis režimas negalėjo egzistuoti be Gulago kalinių darbo. Tokios sistemos nėra nei vienoje civilizuotoje šalyje, tik pokomunistinėse valstybėse. Ją galima aptikti Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rumunijoje. Beveik 20 metų ji buvo ir Estijoje, kuri tik 2013 metais jos atsikratė. Kinijoje irgi buvo įsivedusi tokią sistemą, bet greitai suvokė, kad kvailystę daro ir be didesnių sunkumų  atsikratė. 

- Europoje garsėjame bene gausiausiu diplomuotų žmonių skaičiumi. Kaip tai vertinate?

- Diplomas yra popierius. Sutinkate? Jis nieko absoliučiai dar nesako. Tačiau jeigu diplomas rodytų, kad  žmogus yra tikrai išsilavinęs, tuomet didelis kiekis yra labai gerai. Turėdami daug išsilavinusių žmonių mes galime tapti, pavyzdžiui, pirmaujančia šalimi, kurti, pardavinėti pasaulyje aukščiausias technologijas, jų produktus. Deja, Lietuvoje diplomas tampa tik perkamu popieriuku. Šis reiškinys jau įgijo didelį mastą. Tai, žinoma, buvo galima prognozuoti. Perka kursinius, perka bakalaurinius bei magistrinius darbus. Buvo prieita net iki to, kad jeigu nusipirktas darbas pasirodo blogas, tai pirkėjas pardavėją gali paduoti į teismą – visiškai viešai. Tas kuris nupirko darbą, turėtų būti laikomas plagiatoriumi, nes jis ne savo darbą pristato kaip savo. Tačiau žodis plagiatorius yra sušvelnintas vagies apibūdinimas. Suprantat, į ką išvirto tas dalykas? Jei pavogė kito kažkokį tai kūrinį, bet šis jam nelabai patiko, pasirodė nelabai geras, vagis eina į teismą ir reikalauja kompensuoti jo išlaidas. Aukštosios mokyklos, kuriose tai vyksta – net ne aukštosios, bet ir iš viso ne mokyklos. Ten niekas. 

- Kitaip tariant, toks diplomų skaičius savotiškai sumažina jų vertę? 

- Tai nėra dėsnis, bet Lietuvoje tokia koreliacija yra. Aišku, aukštosiose mokyklose vis tik reikia gebėjimo studijuoti, yra juk apribojimas stojant į aukštąją mokyklą – priimama pagal gebėjimus ir pasirengimą. Jeigu tokio apribojimo nėra, jeigu įstojęs moka pinigus ir išsimokėtinai nusiperka diplomą, tai čia apie aukštąjį mokslą neverta nei šnekėti. Mes turime daug tokių mokyklų. Aš nemanyčiau, kad viena mokykla visa tokia yra tokia. Tačiau kai kurių mokyklų didesnė dalis yra paprasčiausias diplomų turgelis, o mažesnių diplomų turgelių yra beveik kiekvienoj aukštojoj mokykloj. 

- Daugelis kritiškai žiūri į 2009-tų metų aukštojo mokslo reformą. Kaip manote, kokie yra didžiausi šios reformos trūkumai? 

- Aš jau minėjau studentų diskriminaciją. Valstybinėse mokyklose yra ir mokantys nemokantys už studijas. Mokantieji studentai turi turėt pinigų, vadinasi, mokamas studijas gali laisvai rinktis tiktais turtingi studentai, o tie, kurie neturi pinigų, yra priversti labai daug dirbti ir užsidirbinėti pinigus. Paskolų sistema yra visiškai nesutvarkyta, visi jos vengia, nes tai ant kaklo užnerta kilpa, kuri ateityje pradės smaugti. Antroji šios sistemos problema yra ta, kad tokia sistema skatina ne tobulėjimą, bet studijų bloginimą. Kodėl? Jeigu aukštajai mokslo finansavimas didėja didėjant skaičiui mokančių už studijas, vadinasi, reikia kuo daugiau blogiau besimokančių. Galiausiai išeina, jog tokia aukštojo mokslo finansavimo sistema verčia bloginti studijų kokybę. 

Palyginkim su Anglijos sistema. Studentas ateina į aukštąją mokyklą, ten reikia nemažai sumokėti, bet jis gali gauti kaip paskolą visą sumą iš valstybės. Jisai susimoka. Po studijų viskas priklauso nuo jo pajamų. Jeigu jo pajamos nepakankamai didelės iš jo neimamas mokestis. Tik kai jis pasiekia tam tikrą gana aukštą pajamų ribą, valstybė per mokesčius pradeda atsiimti paskolą. Kas gali tikėtis didesnių pajamų? Tas, kas gerai studijavo. Jis gali tikėtis ir geros darbo vietos ir gero uždarbio. Taigi, gerai studijavę mokės už studijas. Studentai, kurie blogiau mokėsi, jie turi mažiau šansų gauti gerą darbą ir todėl už studijas nemokės. Sistema veikia visiškai atvirkščiai negu mūsų. Ką tai reiškia? Valstybė iš karto pajunta, kad negrįžta jos paskolinti pinigai. Valstybė priversta iškart taisyti padėtį – reformuoti aukštąsias mokyklas, kuriose studijos nepakankamai aukšto lygio. Lietuvoje atvirkščiai - kuo daugiau turėsi tų blogų studentų, tuo daugiau pinigų iš jų susirinksi. Kažkoks absurdas.

- Kyla klausimas, o kam gi naudinga tokia reforma? Kodėl reformos iniciatoriai nepasinaudojo šiuo, ką tik minėtu, principu?

- Iki reformos diskusija vyko pusantrų metų. Tai ką dabar kalbu, aš esu sakęs ir tuometiniam ministrui, ir kitiems reformos autoriams bei vykdytojams. Jokių atsakymų į konkrečius klausimus negaudavome. Reakcija visada buvo ta pati - jūsų mąstymas yra sovietinis, mes vykdysime reformą pagal rinką, įvesim rinką į aukštąjį mokslą. Ir viskas. Kodėl tokia sveikam protui prieštaraujanti reforma išvis buvo pradėta? Egzistuoja tiksliai žinomos interesų grupės, kurioms tokia nacionalinė afera buvo ir yra naudinga. 

- Kokie 2009-tų metų naujo švietimo ir mokslo įstatymo principai, kuriais buvo vadovaujamasi?

- Pagrindinis šūkis – krepšelis, kurį studentas atsineš į gerą mokyklą, o blogosios mokyklos bankrutuos, nes jos krepšelių negaus. Pirmas dalykas, šitas teiginys ekonominiu požiūriu yra visiškai kvailas. Dėl ko? Žymus ekonomistas J. Stiglitz, apie 2000-tuosius metus gavęs Nobelio premiją už informacijos asimetriją, kuri paaiškina, kada laisvoji rinka neveikia. Sakykim, studentas (J. Stiglitz terminais: klientas) ateina į aukštąją mokyklą ir perka paslaugą (nors čia toks ir pirkimas paslaugos, kai jis pats turi studijuot). Kad nusipirktų gerą paslaugą, jis turi turėti visą informaciją apie ją – nemažiau negu turi pati aukštoji mokykla. Tačiau besirinkdamas, studentas negali tos informacijos turėti, jis ją turės tik pabaigęs aukštąją mokyklą. Ta informacija prieinama, bet „paslaugos pirkėjui“ reikės dar penketą metų padirbėt kol jis visą tą informaciją suvirškins. Tačiau rinka neveikia tokioj sistemoj, kur yra informacijos asimetrija – pardavėjas turi visą informacija, pirkėjas mažai. Ir kas tada veikia? Reklama, blizgučiai, kas gražiau atrodo – tas patraukia. Nueina žmonės į tas vietas, kur didesni blizgučiai, ir tik po kelių metų suvokia. kad buvo apgauti. 

- Tai kitaip tariant, pagal šiandieninę aukštojo mokslo sistemą, geresnės programos yra tos, į kurias eina daugiau studentų, bet tai nebūtinai reiškia, kad ta programa iš tiesų yra kokybiškesnė, ar ne?

- Veržiamasi ten, kur tikimasi, kad po to turės gerą darbą ir gerai gyvens. Manoma, kad jei įstosi į teisę, būsi teisininkas, grėbsi pinigus advokatūroj, arba gausi neblogą atlyginimą būdamas teisėju, o jei dar pakliuvus į Konstitucinį Teismą – ten algos 30-40 tūkst. litų per mėnesį ir pan. Dėl to tokia gausybė veržiasi į teisę. Kiti renkasi ekonomiką, mediciną, manydami, kad iš šių specialybių gerai gyvens. Medicinos studijos yra tikrai brangios jeigu studentas stoja be krepšelio, todėl jas pasirenka tie, kurie gali kažkaip susimokėti. Mažiau turtingi veržiasi tuomet ten, kur pigesnis diplomas – į vadyba, socialinius mokslus, ekonomiką. Ten milžiniška perprodukcija. Trečdalis Lietuvos studentų bus vadais. Be jokios gyvenimo patirties, žinantys tik kaip popieriukus kilnoti, bet vadovaus gamybai, atominėms elektrinėms, elektros jėgainėms. Jie juk specialistai, žino kaip vadovauti. Lietuvos universitetuose yra ir aukštojo mokslo vadybos programų. Turėsime diplomuotų rektoriavimo specialistų. Aukštosios mokyklos juos iškart išgraibys ir įdarbins rektoriais. Į tokias programas studentai, aišku, labai veržiasi. 

- Kokie šios reformos padariniai mūsų šalies aukštojo mokslo sistemai ir apskritai visai šaliai? 

- Jau pirmaisiais reformos metais pasimatė tokie dalykai. Juos beje, buvo galima prognozuoti – į tokias specialybės kaip agronomija, veterinarija, miškininkystė ir pan. studentai su krepšeliais faktiškai nėjo. Visi veržėsi į „pelningesnes“ specialybes. Minėtos specialybės yra reikalingos. Reikalingas tam tikras reguliavimas. Tačiau kas įvyko? Menuose, pavyzdžiui, operos dainininkas konkuravo dėl krepšelio su architektu. Laimėjo architektai. Tokią absurdo situaciją prognozavome jau iš anksto. Turint kelių ankstesnių metų priėmimo į aukštąsias mokyklas duomenis galima procento dalių tikslumu prognozuoti tokius rezultatus. Tai buvo sakoma tuometiniams aukštojo mokslo vadovams, bet jie nebuvo pakankamai raštingi, kad suprastų. Valdžia prieš save pastatė skydą, ant kurio užrašė, jos nuomone, visiems gyvenimo atvejams tinkamą šūkį – rinka viską sutvarkys. Jei studentai veržiasi į teisę ir nesirenka muzikos, vadinasi muzika nereikalinga. Rinkai reikia gaminti daugiau teisininkų, o muzikos specialybes uždaryti. Absurdas. 

Kita problema. Baigdamas vidurinę mokyklą, moksleivis dar nežino, ar jis gaus tą krepšelį, ar negaus? Čia aš kalbu ne apie kelis geriausius Lietuvos moksleivius, bet apie stiprius vidutiniokus, kurie iš tikrųjų yra Lietuvos stuburas. Matot, žvaigždės (tie pasaulinių konkursų, olimpiadų ir pan. nugalėtojai) iš tikrųjų priklauso visam pasauliui, o Lietuvos gausiausias turtas yra stiprieji vidutiniokai. Neužtikrinti dėl savo padėties, jie teikia paraiškas stojimui į universitetus tų šalių, kuriose yra laikomasi tokio teisingumo ir bešališkumo principo – Skandinavijos šalis, D. Britaniją. Labai gerai pastudijuoti užsienyje, tačiau blogai yra tai, kad greičiausiai jie nebenorės grįžti. Jeigu žmogus išbėgo genamas baimės, tai jis vargu ar turės didesnių sentimentų savo tėvynei.

- Ar ši reforma, pradėta 2009-tais metais, keičia aukštojo mokslo piramidės – suskirstytos į kolegijas, profesines mokyklas, universitetus – struktūrą, ar liekame prie tos pačios „supuvusios geldos“?

- Ši sistema nieko nekeičia. Valstybinės aukštosios mokyklos viduje susikūrė privatų sektorių – pradėjo priiminėti mokančiuosius ir svarbiausia, kad visus. Kad tik atneštų pinigų. Nebekreipiama dėmesio į stojančiųjų pasirengimą studijoms. Priimami visi turintys pažymėjimą, kad buvo vidurinėje mokykloje. Nieko nebelieka profesiniam sektoriui. Kita vertus, Kodėl verslininkui nesamdyti muziką universitete baigusios valytojos, kuri dainuodama gali valyti kabinetus? Juk malonu.

- Pastarosiomis dienomis girdisi nemažai pasisakymų, jog dabartinė Dainiaus Pavalkio vadovaujama Švietimo ir Mokslo ministerija ketina iš naujo peržiūrėti reformą ir siūlyti alternatyvius modelius. Kiek, jūsų manymu, realus toks kalbėjimas?

- Tokios kalbos prasidėjo ne pastarosiomis dienomis, o prieš seimo rinkimus. Taip, kad jau pakankamai senai. Jau beveik du metai praėjo. Tai buvo visų partijų rinkiminėse programose. Dabartinių valdančiųjų – socialdemokratų – programoje buvo surašyta, kad suvienodins mokestį už studijas. Kad nebūtų taip, kad mokydamasis, pavyzdžiui, dainavimo, moki 20 tūkst., o pavyzdžiui, kitas studijuodamas vadybą moka 3,5 tūkst. Jeigu mokestis būtų vienodas, tai vaikas galėtų pasirinkti studijų programą ne pagal kainą, o pagal polinkį ir gebėjimus. Taip būtų žengtas bent pirmas žingsnis. Tačiau kol kas net ir tai nėra padaryta. Buvo sudaryta darbo ekspertų grupė – aš pats joje metus laiko buvau, bet jau po mėnesio pamačiau, kad nieko nebus. Paprasčiausiai aukštosiose mokyklose yra didelės, įtakingos grupuotės žmonių, kurias esama situacija tenkina. Tai vadybos, teisės, ekonomikos ir medicinos dėstytojai, kurių atlyginimus gerokai padidina iš studentų surenkami pinigai. Būtent iš šių grupuočių kyla didžiausias pasipriešinimas bet kokiam keitimui. 

Darbo grupė, nors ji ir buvo per didelė bei labai marga, sutarė, kad reikia bent suvienodinti mokesčius už studijas. Tačiau ministerija skelbė, kad ekspertų grupė nesutaria ir siūlo įvairiausias: nuo palikti kaip buvo iki Konstitucijos keitimo. Iš tikrųjų buvo darbo grupė buvo tik dūmų uždanga pridengti „nieko nedarymui“. 

- Ar nepasigendama aktyvesnio visuomenės įsitraukimo į šiuos klausimus. Tarkim, koks šioje situacijoje studentų atstovų vaidmuo, kaip jie įsitraukė? Kaip įsitraukė kiti asmenys – dėstytojai ir pan.? 

- Dėstytojų pozicija priklauso ir nuo fakulteto, kuriame dirba. Jau minėjau, kad esamą finansų tvarką labiausiai palaiko tie, kuriems dabartinė situacija leidžia  pasididinti atlyginimus. Pavyzdžiui, ekonomistas, kuris šiaip gautų 3-4 tūkst. litų, iš mokančių studentų pinigų pasitaiso algą iki 8 tūkst. litų. Konkretesnis pavyzdys. Vytautas Nekrošius, reformos pradžioje buvęs Teisės fakulteto dekanu, bandė atsisakyti studentų su krepšeliais, norėjo priiminėti tik mokančius už studijas. Nauda tokia, kad iš studentų surinktais pinigais fakultetas gali laisviau disponuoti ir didinti atlyginimus. 

Paminėjote studentų atstovus. Čia liūdnas vaizdas. Tuo metu, kai Lietuvoje buvo įvedinėjamas krepšelis ir mokestis už studijas, Izraelyje buvo paskelbta, kad tos šalies studentai turės mokėti tam tikrą mokestį už studijas. Tai buvo paskelbta vasarą. Nepaisant to, Tel-Avive iškart susirinko protestuoti tūkstančiai studentų. Lietuvoje studentų atstovybių vadovai organizavo priešingus veiksmus. Iš vieno serbo, buvusio neformaliu studentų lyderiu, teko girdėti tikslų apibrėžimą, kas yra studentų lyderis: tai labai greitai gendantis produktas. Lyderis jau yra viršuje – jaunas, perspektyvus, jį pastebi ir priglobia vienas ar kitas klanas. Norisi sočiau gyventi – darai ne tai, ko reikėtų studentams, bet tai, ko klanas nori, ir tau užtikrintas sotus gyvenimas. Štai kodėl tai yra greitai gendantis produktas. Taip vyksta Serbijoje, taip yra ir Lietuvoje. Dedantis tokiems dalykams Lietuvos studentija buvo visiškai pasyvi. Buvo iki tokio lygio prieita, kad studentų atstovai ragino kuo greičiau priimti studentus apmokestinantį įstatymą. Studentai patys rinko parašus po peticija, kurioje reikalauta juos pačius apmokestinti. Tai tikriausiai buvo pirmas kartas pasauly, kai studentai peticijomis reikalavo mokesčio už studijas. Žinoma, dauguma jų nesuprato, po kuo jie pasirašė. 

Kai atkreipėme dėmesį į tokią studentų lyderių veiklą, jų reakcija buvo „graži“. Studentų atstovybių vadovai pareiškė, kad tokiais kurstymais – taip jie pavadino tai, ką mes sakėm – turėtų susidomėti kompetentingi teisėsaugos organai. Kaipgi, mes čia pasisakom prieš valdžią, prieš jų veiksmus? Tuo metu visoje Europoje vyko protestai prieš mokesčių už studijas didinimą arba išvis prieš mokesčio įvedimą. Šveicarijoje, Prancūzijoje ir visose kitose šalyse tokie protestai yra įprastas reiškinys. Mūsiškiai paskelbė deklaraciją, atsimenu: „mes palaikome Europos studentus, visų šalių, kurie kovoja prieš tai, kad būtų įvestas mokestis už studijas“. Tai tipiškas senų laikų lenininio komjaunimo elgesys – smerkdavo, kad muša negrus Amerikoje, o pas mus čia viskas gerai vadovaujant šlovingajai komunistų partijai. 

- Kokios, jūsų nuomone, turėtų būti esminės gairės aukštojo mokslo reformai Lietuvoje? Ką turėtume pakeisti, kad pagerintume dabartinę padėtį? 

- Reikia atgaivinti kertinius, principinius dalykus. Visų pirma, pašalinti diskriminaciją valstybinėse aukštosiose mokyklose – visi studentai turi turėti vienodas studijų sąlygas. Geriausia, kad už studijas niekas nemokėtų. Pasakymas, kad mokėjimas už studijas motyvuoja, yra absurdiškas. Taip išeitų, kad visi studentai Skandinavijos šalyse yra nemotyvuoti ir prasti. Keista, bet nemažai Nobelio premijų laureatų kilo iš tokių „nemotyvuotų“. Galimybė visiems užtikrinti nemokamas studijas yra, tik mes iššvaistom milijardines sumas nacionalinėms aferoms, tokioms kaip atominės elektrinės uždarymas ir statymas – nei atominė tinkamai uždaryta, nei nauja statoma. Dešimtmečius lietuviška elektra dykai buvo atiduodama rytiniams kaimynams, statomi „nepastatomi“ stadionai, valdovų rūmai ir t.t. Jeigu būtų tvarka - pinigų užtektų. Tarkim, kad pinigų trūksta. Tokiu atveju visi studentai turi vienodai mokėti už studijas. Lietuvos Konstitucija tam tikrai netrukdo, trukdo tik Konstitucinis Teismas. Pavyzdžiui Prancūzijoje, Liuksemburge, Vokietijoje mokslas nemokamas pagal šių šalių konstitucijas, bet studentai moka registracijos mokestį už paslaugas, kurios tiesiogiai nėra susijusios su studijomis. Aišku, dar reikia optimizuoti mokyklų skaičių, nes dabartinis mokyklų, kurias išlaikome skaičius yra absurdiškas. Tačiau tai turi būti sprendžiama valingu, o ne rinkos būdu, laukiant kol jos numirs pačios. Kol jos numirs, kiek dar jaunų žmonių gyvenimų bus sugadinta?

- Kaip manote, kaip galėtume optimizuoti mokyklų skaičių? Kaip galėtume tą piramidę apversti ir sugražinti į normalią padėtį, kad universitetai būtų ta viršūnėlė, o profesinės mokyklos užimtų didžiąją dalį?

- Nieko nereikia išradinėti, reikia tik sugebėti mokytis iš protingesnių, pavyzdžiui, iš Danijos. Danija nuosekliai, be jokių kultūrinių revoliucijų, 15 metų vykdė mokslo ir studijų sistemos reformą. Susitvarkė su mokslo institutais, paskui juos įjungė į universitetus, universitetus sujungė, pertvarkė. Prieš reformą jie turėjo apie 13 universitetų (be aukštųjų meno mokyklų), o po reformos liko 6. Reforma buvo sėkminga ir dėl to, kad sistemos pertvarkai tiesiogiai vadovavo Danijos ministras pirmininkas A. F. Rasmussen‘as, ne koks atskiras ministras, kuriuo lengviau manipuliuoti. 

Lietuvoje švietimo reikalai pavedami antraeiliams ir trečiaeiliams politiniams veikėjams, kurie neturi nei įtakos, nei galių kažką padaryt. Didiesiems veikėjams tai nesvarbu. Jiems svarbiau žaisti milijardinėmis sumomis pumpuoti pinigus iš struktūrinių fondų į nacionalines aferas. Jie neužsiima tokiomis smulkmėmis kaip švietimo reforma. Jau jūs minėjote, ką vienas protingas amerikietis yra pasakęs dėl švietimo, kad tai yra ateitis. Galiu pridėti, kad kitas amerikietis, Nobelio premijos laureatas, yra pasakęs: jeigu reikėtų vienu žodžiu pasakyti, kur slypi Amerikos sėkmė – tai švietimas. Niekas daugiau – čia centras. Be švietimo nebus ir kuriančio žmogaus. Be jo sėkmė neįmanoma.