Popiežius Pijus XI. Enciklika apie Kristaus taiką Kristaus Karalystėje (IV)

Taigi, kai P. Pijus X siekė visa atnaujinti Kristuje, tarsi dieviškojo įkvėpimo pažadintas, ruošė sukurti tą taiką, kurios paskiau siekė P. Benediktas XV. Mes, siekdami to paties, ko buvo pasiryžę siekti abu Mūsų pirmatakai, labiausiai sieksime Kristaus Taikos Kristaus Karalystėje, visiškai pasitikėdami Dievo malone, kuris, suteikdamas šią aukščiausią galią, Mums pažada visada padėti.

Šiame darbe laukdami visų gerų žmonių pagalbos, pirmiausia, Garbingieū Broliai, kreipiamės į Jus, kuriuos pats mūsų Vadas ir Galva Kristus, kuris Mums pavedė rūpintis visa jo kaimene, pašaukė būti dalininkais Mūsų rūpesčių garbingiausios dalies, į Jus, kuriuos Šventoji Dvasia pastatė valdyti Dievo Bažnyčios (44), Jus, kurie ypatingai esate skirti suderinimo tarnystei, einate pasiuntinių pareigas Kristaus vietoje (45) ir esate jo mokomosios galios dalininkai ir Dievo paslapčių teikėjai (46) ir todėl vadinami žemės druska ir pasaulio šviesa (47), krikščioniškų tautų mokytojai ir tėvai, pasidarę pavyzdžiu kaimenei širdimi (48) ir vadinami dideliais dangaus karalystėje (49). Pagaliau į jus visus, kuriais kaip ypatingomis jungtimis ir auksiniais ryšiais sujungtas ir iš kurių sudėtas visas Kristaus Kūnas (50), kuris yra Bažnyčia, iškyla pastatytas ant tvirtos Uolos.

Paskutiniu laiku Jūsų ypatingą stropumą naujai įrodė, kai Romos Eucharistinio Kongreso proga, kurį paminėjome šio laiško pradžioje, ir šimtmetinių iškilmių Tikėjimui platinti Šv. Kongregacijos, Jūs taip gausiai susirinkote iš visų žemės kraštų į šį miestą prie Apaštalų karstų.

Tada šis nepaprasto garbingumo ir autoriteto Ganytojų susirinkimas Mūsų prote pažadino šią mintį savo laiku šiam Miestui, katalikų pasaulio centrui, išgauti iškilmingą šios srities pripažinimą, kuris suirusiems pasaulio reikalams, po tokio žmonių giminės sukrėtimo, suteiktų atitinkančius vaistus. Šios rūšies gerą viltį didina laukiama beartėjanti Šventųjų Metų proga.

Tačiau dabar dar nesiryžtame galvoti apie atnaujinimą to Visuotinio Susirinkimo, kurį Mūsų jaunystės laikų Popiežius Pijus IX pradėjo, tačiau jo atliko tik dalį, nors ir labai didelės vertės. Ir Mes, kaip tas kilniausias Izraelitų vadas, to reikalo intencija melsdamiesi lauksime, kad gerasis ir gailestingasis Dievas parodytų savo valios norą (51).

Nors puikiausiai žinome, kad nėra reikalo skatinti Jūsų stropumo ir uolumo, o verta pareikšti nupelnytą pagyrimą, tačiau Mūsų sąmoningumas, Mūsų apaštališkosios pareigos visais tėviškai rūpintis Mus ragina ir beveik verčia, kad Jūsų pastangas pažadintumėm naujais motyvais. Todėl, nors kiekvienas ganote atskirą Viešpaties kaimenės dalį, jomis rūpinkitės kasdien vis su didėjančiu uolumu.

Tikrai, kiek daug, kokių garbingų ir naudingų dalykų Mūsų pirmatakų ir Jūsų tiek klero, tiek tikinčiųjų tarpe ir išmintingai sugalvota, ir laimingai pradėta, ir pagal žmogiškąsias išgales pagirtinai įvykdyta. Tai žinome iš viešosios nuomonės, paskleistos gausingais raštais ir patvirtintos kitokiais paminklais, ir iš privačių Jūsų ir daugelio kitų padarytų pranešimų, ir už tai kiek galėdami dėkojame nemirtingajam Dievui. Tarp tų dalykų ypatingai matome daug darbų, tarsi Apvaizdos pradėtų žmonių protams apšviesti sveiku mokslu ir vesti jiems į dorybes bei paremti įvairiems darbams tarp netikinčiųjų, paskleisti nekultūringose tautose Kristaus Dievo Karalystę, nešti joms ir laikinąjį ir amžinąjį gyvenimą. Matome jaunimo sodalicijas padidėjusias ir skaičiumi ir pamaldumu į Palaimintąją Mergelę, o ypač į šventąją Eucharistiją, kartu su pažanga tikėjime, skaistybėje ir juos savitarpy jungiančioje meilėje. Primename ir tas vyrų bei moterų pirmoje eilėje eucharistines sąjungas, kurios rūpinasi teikti dieviškajam Sakramentui dažnesnę ir iškilmingesnę pagarbą. Tam tikslui įvairiuose miestuose iš eilės ruošiamos puošniausios iškilmės, šaukiami susivažiavimai ar tai artimesnių ar ir platesnių apylinkių, ar net visų pasaulio tautų atstovų, tačiau nuostabiai sujungtų tuo pačiu tikėjimu, garbinimu, malda, dalyvavimu dangaus dovanose.

Reikia priminti tą apaštalavimo dvasią, daug plačiau paplitusią negu anksčiau, t. y. tas karštas pastangas karštomis maldomis bei gyvenimo pavyzdžiais, žodžiu bei gerais naudingais raštais ir labdaros darbais tiek pavienių asmenų sielose, tiek šeimyninėje ir civilinėje bendruomenėje atnaujinti ir derančią meilę, ir pagarbą, ir Kristaus Karaliaus dieviškosios Širdies viešpatavimą. Čia įeina ir ta gera kova, tarsi už aukurus ir šventoves, ir tos įvairiose srityse grumtynės už teises religinės bei šeimyninės bendruomenės — Bažnyčios ir šeimos, — kurios savo pradžią turi iš Dievo ir prigimties, — už patį vaikų auklėjimą. Čia galutinai įeina ir visuma tų įstaigų, sambūrių bei darbų, kuriems skiriamas Katalikiškojo Veikimo vardas, toks brangus Mūsų širdžiai.

Visa tai ir daug kitų darbų, kuriuos visus išvardinti būtų per ilga, reikia ne tik tvirtai išlaikyti, bet stropiai kasdien dar labiau stiprinti, didinti juos naujais darbais pagal tai, kiek reikalauja aplinkybės ir žmonių reikalai. Nors tai atrodytų sunku ir reikalauja pastangų iš Ganytojų bei ganomųių tikinčiųjų, tačiau tai yra būtina ir priklauso skaičiui ypatingų šventų ganytojų pareigų ir krikščioniškojo gyvenimo reikalavimų. Dėl tų priežasčių yra aišku — ir tai daug aiškiau, negu būtų galima pavaizduoti, — kaip visi tie dalykai tarpusavy siejasi ir kaip yra sujungti su tuo Kristaus Karalystės kūrimu, kurio visi trokšta, ir su ta krikščioniška ramybe, kuri yra galima tiktai šioje karalystėje: Kristaus ramybė Kristaus Karalystėje.

Norime, kad praneštumėte savo kunigams, Garbingieji Broliai, kurie uoliai imasi darbo Kristaus kaimenėje, kurio kadaise buvome ir liudininkai, ir bendradarbiai, jog visados labai branginome ir branginsime ar tai su darbais susietą didžiadvasiškumą, ar pastangas surasti ką nors nauja, kad būtų patenkinti nauji būtinumai, kuriuos atneša pasikeitę laikai. Jie juo arčiau bus sujungti su Mumis, o Mus su jais juo labiau jungs tėviškas gerumas, juo noriau ir arčiau jie jungsis su savo Ganytojais — savo vadais ir mokytojais — kaip su pačiu Kristumi, ir gyvenimo šventumu, ir pilnu klusnumu.

Nėra reikalo ilga kalba aiškinti, kiek Mes, Garbingieji Broliai, dedame vilčių į kunigus vienuolius įgyvendinti Mūsų mintims bei pasiryžimams. Jums visiems yra aišku, kiek jie prisideda Kristaus Karalystei ir savo krašte stiprinti, ir svetur jai paskleisti. Vienuolinių bendruomenių nariai tesistengia saugoti ir vykdyti ne tik Kristaus įsakymus bet ir patarimus. Jie, ar tai savų šventų židinių priedangoje atsidėdami šventiems dalykams, ar viešumon išeidami ir visiškai pasišvęsdami bendram gerui, teparodo gyvu pavyzdžiu tobulo krikščioniško gyvenimo būdą. Teišsižada visokių žemiškų dalykų ir savo patogumų, kad tokiu būdu tikinčiuosius nuolat ragintų į aukštesnius dalykus, eidami prieš jų akis gyvu pavyzdžiu. To laimingai pasieks pridėdami čia dar krikščioniškosios labdaros pareigas, kuria yra pagydomos visokios ir sielos ir kūno negalės. Kaip Bažnyčios istorijos paminklai liudija, degdami dieviškąja meile, jie dažnai taip toli nueidavo, kad sielų išganymui, skelbdami Evangeliją, paaukodavo savo gyvenimą ir savo pačių mirtimi praplėtė Kristaus Karalystės ribas, skleisdami tikėjimo vienybę ir krikščioniškąjį broliškumą.

Kristų tikinčiųjų protams priminkite tai, kad jie privačiai, ar viešai pasivesdami paskleisti Kristaus pažinimą ir jo meilę, jūsų klero vadovaujami yra verti būti sveikinami kaip išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytieji žmonės (52). Jie, ankštai susijungę su Mumis ir su Kristumi savo pastangomis ir uolumu plėsti Kristaus

Karalystę, puikiausiai pasitarnauja žmonių tarpusavio ramybei. Kristaus Karalystėje auga ir žydi toji teisių lygybė, kad visi būdami garbingi su tuo pat kilnumu būtų papuošti tuo pačiu brangiausiu Kristaus krauju. Kurie gi atrodo kitiems vadovaują, sekdami paties Kristaus Viešpaties pavyzdžiu, teisingai yra vadinami ir tokie yra — bendrų gėrybių valdytojai ir todėl visų tarnų tarnai, ypač silpnųjų ir neturinčiųjų jokios galios.

Tačiau ką padarė tiems, kurie yra reikalingi pagalbos, tęsiant toliau dieviškąjį darbą, socialinio gyvenimo pasikeitimas, įvesdamas juos į vargą ir tą vargą padidindamas, tai gimdo nemaža naujų pavojų nepatyrusiems. Iš tikrųjų, vos nurimus pragaištingiausiam karui, nesant valstybėse ramybės dėl grupių nesantaikos, žmonių sielas ir protus užvaldė tokie nepažaboti rūpesčiai ir toks nuomonių sugedimas, kad jau tenka bijoti, ar kuris net iš geriausių krikščionių ir dargi net kunigų neužsikrės liūdna klaidų liga, suviliotas klaidos, prisidengusios tiesa ir gėriu.

(Bus daugiau)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.