Popiežius Pijus XI. Enciklika apie Kristaus taiką Kristaus Karalystėje (III)
Trumpai apžvelgus priežastis, Garbingieji Broliai, tų blogybių, kurios slegia žmonių bendruomenę, pažvelkime, kokios priemonės savo prigi...
https://www.propatria.lt/2014/02/popiezius-pijus-xi-enciklika-apie_24.html?m=0
Pirmiausia yra būtina nuraminti žmonių protus. Nedaug padės ta išviršinė taikos išvaizda, kuria, tarsi kokiu švelnumu, tvarkomi žmonių tarpusavio santykiai. Reikia tokios taikos, kuri perimtų ir nuramintų žmonių sielas ir jas palenktų bei nuteiktų vienų kitiems broliška meile. O tokia yra tik Kristaus ramybė. Kristaus ramybė teviešpatauja jūsų širdyse (16). Nėra kitos ir kitokios ramybės be tos, kurią Kristus duoda saviesiems (17), kadangi jis, būdamas Dievas, žvelgia į žmonių širdžių gelmes (18) ir viešpatauja įų sielose. Viešpats Jėzus teisingai galėjo pavadinti tą ramybę savo ramybe, nes jis pirmasis žmonėms paskelbė: visi jūs esate broliai (19). Jis paskelbė savo krauju tarsi užantspauduotą visiems žmonėms meilės ir pakantrumo įstatymą: Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau (20). Nešiokite vienas kito naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą (21).
Iš to aišku, kad tikroji Kristaus ramybė negali nukrypti nuo teisingumo reikalavimų ir todėl, kad pats Dievas reikalauja teisingumo (22), ir dėl to, kad teisingumo vaisius yra ramybė (23). Tačiau negali visur viešpatauti tik kietas ir tarsi geležinis teisingumas, bet jis turi būti tvarkomas nemažesnės meilės, kuri yra tinkama sutaikyti vieniems žmonėms su kitais. Tai tokią Kristus žmonėms atnešė ramybę, kaip gyvai išsireiškia Povilas, jis pats yra mūsų ramybė, nes, savo kūnu ant kryžiaus atlygindamas dieviškajam teisingumui, sugriovė neprietelystę ... kurdamas ramybę (24) — ir visus bei visa savyje sutaikė su Dievu. Ir pačiame išganymo darbe Povilas svarsto ir pripažįsta ne tiek teisingumo, kuris ten taip pat yra, kiek sutaikymo ir meilės dieviškąjį darbą: Dievas Kristuje suderino su savimi pasaulį (25); Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį sūnų (26). Ir šiuo klausimu, kaip paprastai, gerai rašo Angeliškasis Daktaras, kad tikra ir teisinga ramybė yra daugiau meilės negu teisingumo dalykas, nes meilė pašalina viską, kas ramybei kliudo, kaip įžeidimai, skriaudos; ramybė yra pirmoje eilėje ir ypatingai meilės veiksmas (27).
Kristaus ramybei, kuri kyla iš meilės ir gyvena žmogaus sieloje, yra teisingai taikomi Apaštalo žodžiai apie Dievo karalystę, kuris valdo sielas meile: Dievo karalystė ne valgis ir ne gėrimas (28), Kristaus ramybė yra maitinama ir palaikoma ne nykstančiomis gėrybėmis, bet dvasinėmis ir amžinosiomis, kurių kilnumą ir aukštumą pats Kristus atskleidė, nesiliaudamas jas siūlęs žmonėms. Jis todėl pasakė: Ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o savo sielai kęstų nuostolį? (29)
Toliau mokė, kaip krikščionis turi būti patvarus ir tvirtos dvasios: Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, o sielos užmušti negali; verčiau bijokite to, kuris gali ir sielą, ir kūną nugramzdinti į pragarą (30).
Norint patirti šią ramybę, nėra būtina išsižadėti šio gyvenimo gėrvbių. Pagal Kristaus pažadą, jų taip pat netruks: Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pridėta (31). Tačiau Dievo ramybė perviršija visokį išmanymą (32), ji kaip tik dėl šios priežasties valdo aklas aistras ir pašalina nesutarimus bei nesantaikas, kurias būtinai gimdo godumo aistra.
Dorybe suvaldžius aistras ir atidavus deramą pagarbą dvasiniams dalykams, savaime eitų tas gėris, kad krikščioniškoji ramybė, atnešdama dorinį tvarkingumą, nušviestų žmogiškojo asmens garbingumą. Kristaus krauju atpirktą žmogų pašvenčia dangiškojo Tėvo padarytas įsūnijimas ir broliški santykiai su pačiu Kristumi, maldos ir sakramentai jį padaro iki to laipsnio dieviškosios malonės naudotoją ir dieviškosios prigimties dalininką, kad jis amžinai džiaugiasi paveldėjęs dieviškąją garbę, kaip atpildą už gerai praleistą mirtingąjį gyvenimą. Kadangi jau aukščiau įrodėme, kad ypatingoji priežastis neramumų, kuriuose gyvename, yra ta, kad labai sumažėjo tiek teisės-autoritetas, tiek nuolankumas valdžiai, — ir dėl to buvo paneigtos teisės ir valdžios kilmė iš Dievo, pasaulio kūrėjo ir valdytojo, — tai ir šią negalią pagydys krikščioniškoji ramybė, kadangi tai yra dieviškoji ramybė, ir tuo pačiu ji išgelbsti tvarką, įstatymus ir valdžią. Šventajame Rašte pasakyta: Saugokite drausmę ramybėje (33). Daug ramybės mylintiems tavo įstatymus, Viešpatie (34). Kas bijo įstatymo, tas gyvens ramybėje (35). Viešpats Jėzus yra ne tiktai pasakąs: atiduokite ciesoriui, kas yra ciesoriaus (36), bet netgi išpažino pripažįstąs Pilotui suteiktą galią iš aukščiau (37); ir savo mokytiniams įsakė gerbti tuos, kurie sėdi Mozės kėdėje — Rašto žinovus ir Pariziejus (38). Reikia stebėtis, kiek reikšmės suteikė gimdytojų galiai šeimyniniame gyvenime kitų pavyzdžiui pats pasidavęs Marijos ir Juozapo valdžiai. Jo yra ir šis per Apaštalus paskelbtas įstatymas: Kiekvienas tepasiduoda aukštesniosioms vyresnybėms, nes nėra valdžios kaip tik iš Dievo (39).
O jeigu kas atkreips dėmesį, kokie yra Kristaus patarimai ir patvarkymai apie žmogaus asmens kilnumą, apie elgesio nekaltumą, apie pareigą būti klusniems, apie žmonių bendruomenės dieviškąjį priklausomumą, apie moterystės sakramentą ir apie krikščioniškosios šeimos šventumą, kad visas šias dogmas, atneštas į žemę iš dangaus, perdavė savo Bažnyčiai kartu su iškilmingu pažadėiimu pats visada būti su ja ir jai padėti, jai įsakydamas iki amžių galo nekliudomai tai skelbti visoms tautoms, tas tikrai supras, kiek gali ir privalo Bažnyčia prisidėti prie pasaulio nuraminimo.
Kadangi tik ji viena yra dieviškai įsteigta tiems įsakymams ir tiesoms saugoti ir aiškinti, tai tik joje yra tikra ir neišsemiama galia tiek bendrai iš gyvenimo, tiek iš šeimyninės bendruomenės pašalinti materializmo dėmę, kuri tenai jau pridarė tiek žalos, kad jas išmokytų krikščioniškų tiesų apie dvasią arba apie nemirtingas žmonių sielas; taip pat kad visus piliečių luomus ir visą visuomenę sujungtų kilnesniu palankumo jausmu ir tam tikru broliškumu (40), kad kiekvieno žmogaus kilnumą teisingai atkurtą pakeltų iki paties Dievo. Kad pagaliau pasirūpintų pataisyti ir privataus, ir viešo gyvenimo dorovę ir ją švenčiau sutvarkytų, visa pavesdama Dievui, kuris permato širdis (41), kad viskas būtų tvarkoma pagal jo mokslą ir įstatymus ir tokiu būdu visų žmonių protai, ar tai privačių, ar vadovaujančių ir pačių civilinės bendruomenės tvarkytojų, būtų persiėmę šventos pareigos sąmoningumu, jog visa ir visuose būtų Kristus (42).
Kadangi tik viena Bažnyčia gali taikingai nuteikti žmonių protus savo turima iš Kristaus tiesa ir galia, tai tik ji viena ir tegali sukurti Kristaus ramybę ne tik dabar, bet ją sutvirtinti ir ateičiai, užbėgdama už akių naujiems karų pavojams, apie kurių grėsmę kalbėjome. Dievo pavedimu ir įsakymu Bažnyčia viena moko, kad žmonės visur paisytų Dievo įstatymų, ką tik jie veikia viešai ar privačiai, tiek pavieniai, tiek susibūrę bendruomenėn. O tai, kas liečia žmonių išganymą, pasirodo esą daug didesnės svarbos.
Kai bendruomenės ir valstybės iškilmingai ir šventai stengsis tiek savo vidaus reikaluose, tiek santykiuose su kitais paklusti Jėzaus Kristaus mokslui ir įsakymams, tada ir savo viduje džiaugsis ramybės gėriu, ir vieni kitais pasitikės, o pasitaikančius ginčus išspręs taikiai. Kas šiuose dalykuose buvo bandyta ligi šiai dienai, tai arba visai nepavyko, arba pasisekimas buvo mažas, ypač tuose dalykuose, dėl kurių tautos savitarpy kovoja. Yra faktas, kad nėra jokios žmonių institucijos, kuri galėtų įpareigoti visas tautas laikytis kokių nors šiuos laikus atitinkančių įstatymų. Viduriniais amžiais buvo šios rūšies ana tikroji tautų sąjunga, kurią sudarė visos ano meto krikščioniškosios tautos. Joje nors teisė buvo ir dažnai pažeidžiama, tai vis tik buvo pripažįstamas teisės šventumas, kaip saugi norma, pagal kurią buvo vertinamos pačios tautos.
Tautų teisės šventumą gali išsaugoti tik dieviška institucija, tokia institucija, kuri kartu būtų visose tautose ir būtų už visas tautas aukštesnė, kuri būtų visų gerbiama, kaip aukščiausias autoritetas ir visuotinė mokytoja. Ji yra Kristaus Bažnyčia. Ji tik viena atrodo tinkanti tokiam uždaviniui tiek dėl savo dieviškosios pasiuntinybės, tiek savo prigimtimi bei santvarka, tiek pagaliau dėl savo didingo amžiaus, karų audrų ne tik nesunaikinta, bet dargi nuostabiai išaugusi.
Taigi, tikrosios taikos, tos visų trokštamos Kristaus taikos, negali visai būti, jeigu nebus visų ištikimai saugojami Kristaus mokslo įsakymai ir pavyzdžiai tiek viešojo, tiek privataus gyvenimo reikaluose. Taip sutvarkius žmonių bendruomenę, pagaliau Bažnyčia, vykdydama savo pareigas, tegina Dievo teises tiek į pavienius žmones, tiek į žmonių visuomenę.
Tai yra tai, ką trumpai vadiname Kristaus Karalyste. Taigi teviešpatauja Jėzus Kristus pavienių žmonių protuose savo mokslu, teviešpatauja sielose meile, teviešpatauja visame žmonių gyvenime jo įstatymų saugojimu ir jo pavyzdžių sekimu. Teviešpatauja taip pat šeimyninėje bendruomenėje, kuri krikščioniškos moterystės sakramentu sukurta, išliktų nesuteršta kaip šventas dalykas, kurioje gimdytojų valdžia išreikštų dieviškąją tėvystę, iš kurios ji kyla ir turi savo vardą (43); kur vaikai stengtųsi pasekti vaikelio Jėzaus klusnumu ir kad visas gyvenimo turinys dvelktų Nazareto Šeimos šventumu. Galutinai teviešpatauja Viešpats Jėzus civilinėje žmonių bendruomenėje, joje atiduodant Dievui aukščiausią pagarbą, iš jo tebūna išvedama autoriteto ir teisių kilmė, kad netrūktų nei įsakymams normos, nei klusnumui pagarbos ir garbingumo. Taip pat ir Bažnyčiai tebūna pripažįstamas tas garbingumo laipsnis, kuriame ji buvo pastatyta savo Įkūrėjo, — tobulos bendruomenės ir kitų bendruomenių mokytojos bei vadovės. Visa tai ne kitų bendruomenių galiai sumažinti, — nes savo srityje jos visos yra teisėtos, — bet tai galiai patobulinti, kaip malonė patobulina prigimtį. Tos bendruomenės žmonėms buvo tvirta pagalba siekti aukščiausio tikslo, kuris yra amžinoji laimė; ir tai padarys saugesnę piliečių ir šio mirtingojo gyvenimo laimę.
Iš to viso aišku, kad nėra jokios Kristaus ramybės be Kristaus Karalystės. Nėra kito sėkmingesnio kelio pasiekti pastoviai taikai, kaip kuriant Kristaus Karalystę.
(Bus daugiau)
Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.
Kristaus ramybei, kuri kyla iš meilės ir gyvena žmogaus sieloje, yra teisingai taikomi Apaštalo žodžiai apie Dievo karalystę, kuris valdo sielas meile: Dievo karalystė ne valgis ir ne gėrimas (28), Kristaus ramybė yra maitinama ir palaikoma ne nykstančiomis gėrybėmis, bet dvasinėmis ir amžinosiomis, kurių kilnumą ir aukštumą pats Kristus atskleidė, nesiliaudamas jas siūlęs žmonėms. Jis todėl pasakė: Ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o savo sielai kęstų nuostolį? (29)
Toliau mokė, kaip krikščionis turi būti patvarus ir tvirtos dvasios: Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, o sielos užmušti negali; verčiau bijokite to, kuris gali ir sielą, ir kūną nugramzdinti į pragarą (30).
Norint patirti šią ramybę, nėra būtina išsižadėti šio gyvenimo gėrvbių. Pagal Kristaus pažadą, jų taip pat netruks: Ieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pridėta (31). Tačiau Dievo ramybė perviršija visokį išmanymą (32), ji kaip tik dėl šios priežasties valdo aklas aistras ir pašalina nesutarimus bei nesantaikas, kurias būtinai gimdo godumo aistra.
Dorybe suvaldžius aistras ir atidavus deramą pagarbą dvasiniams dalykams, savaime eitų tas gėris, kad krikščioniškoji ramybė, atnešdama dorinį tvarkingumą, nušviestų žmogiškojo asmens garbingumą. Kristaus krauju atpirktą žmogų pašvenčia dangiškojo Tėvo padarytas įsūnijimas ir broliški santykiai su pačiu Kristumi, maldos ir sakramentai jį padaro iki to laipsnio dieviškosios malonės naudotoją ir dieviškosios prigimties dalininką, kad jis amžinai džiaugiasi paveldėjęs dieviškąją garbę, kaip atpildą už gerai praleistą mirtingąjį gyvenimą. Kadangi jau aukščiau įrodėme, kad ypatingoji priežastis neramumų, kuriuose gyvename, yra ta, kad labai sumažėjo tiek teisės-autoritetas, tiek nuolankumas valdžiai, — ir dėl to buvo paneigtos teisės ir valdžios kilmė iš Dievo, pasaulio kūrėjo ir valdytojo, — tai ir šią negalią pagydys krikščioniškoji ramybė, kadangi tai yra dieviškoji ramybė, ir tuo pačiu ji išgelbsti tvarką, įstatymus ir valdžią. Šventajame Rašte pasakyta: Saugokite drausmę ramybėje (33). Daug ramybės mylintiems tavo įstatymus, Viešpatie (34). Kas bijo įstatymo, tas gyvens ramybėje (35). Viešpats Jėzus yra ne tiktai pasakąs: atiduokite ciesoriui, kas yra ciesoriaus (36), bet netgi išpažino pripažįstąs Pilotui suteiktą galią iš aukščiau (37); ir savo mokytiniams įsakė gerbti tuos, kurie sėdi Mozės kėdėje — Rašto žinovus ir Pariziejus (38). Reikia stebėtis, kiek reikšmės suteikė gimdytojų galiai šeimyniniame gyvenime kitų pavyzdžiui pats pasidavęs Marijos ir Juozapo valdžiai. Jo yra ir šis per Apaštalus paskelbtas įstatymas: Kiekvienas tepasiduoda aukštesniosioms vyresnybėms, nes nėra valdžios kaip tik iš Dievo (39).
O jeigu kas atkreips dėmesį, kokie yra Kristaus patarimai ir patvarkymai apie žmogaus asmens kilnumą, apie elgesio nekaltumą, apie pareigą būti klusniems, apie žmonių bendruomenės dieviškąjį priklausomumą, apie moterystės sakramentą ir apie krikščioniškosios šeimos šventumą, kad visas šias dogmas, atneštas į žemę iš dangaus, perdavė savo Bažnyčiai kartu su iškilmingu pažadėiimu pats visada būti su ja ir jai padėti, jai įsakydamas iki amžių galo nekliudomai tai skelbti visoms tautoms, tas tikrai supras, kiek gali ir privalo Bažnyčia prisidėti prie pasaulio nuraminimo.
Kadangi tik ji viena yra dieviškai įsteigta tiems įsakymams ir tiesoms saugoti ir aiškinti, tai tik joje yra tikra ir neišsemiama galia tiek bendrai iš gyvenimo, tiek iš šeimyninės bendruomenės pašalinti materializmo dėmę, kuri tenai jau pridarė tiek žalos, kad jas išmokytų krikščioniškų tiesų apie dvasią arba apie nemirtingas žmonių sielas; taip pat kad visus piliečių luomus ir visą visuomenę sujungtų kilnesniu palankumo jausmu ir tam tikru broliškumu (40), kad kiekvieno žmogaus kilnumą teisingai atkurtą pakeltų iki paties Dievo. Kad pagaliau pasirūpintų pataisyti ir privataus, ir viešo gyvenimo dorovę ir ją švenčiau sutvarkytų, visa pavesdama Dievui, kuris permato širdis (41), kad viskas būtų tvarkoma pagal jo mokslą ir įstatymus ir tokiu būdu visų žmonių protai, ar tai privačių, ar vadovaujančių ir pačių civilinės bendruomenės tvarkytojų, būtų persiėmę šventos pareigos sąmoningumu, jog visa ir visuose būtų Kristus (42).
Kadangi tik viena Bažnyčia gali taikingai nuteikti žmonių protus savo turima iš Kristaus tiesa ir galia, tai tik ji viena ir tegali sukurti Kristaus ramybę ne tik dabar, bet ją sutvirtinti ir ateičiai, užbėgdama už akių naujiems karų pavojams, apie kurių grėsmę kalbėjome. Dievo pavedimu ir įsakymu Bažnyčia viena moko, kad žmonės visur paisytų Dievo įstatymų, ką tik jie veikia viešai ar privačiai, tiek pavieniai, tiek susibūrę bendruomenėn. O tai, kas liečia žmonių išganymą, pasirodo esą daug didesnės svarbos.
Kai bendruomenės ir valstybės iškilmingai ir šventai stengsis tiek savo vidaus reikaluose, tiek santykiuose su kitais paklusti Jėzaus Kristaus mokslui ir įsakymams, tada ir savo viduje džiaugsis ramybės gėriu, ir vieni kitais pasitikės, o pasitaikančius ginčus išspręs taikiai. Kas šiuose dalykuose buvo bandyta ligi šiai dienai, tai arba visai nepavyko, arba pasisekimas buvo mažas, ypač tuose dalykuose, dėl kurių tautos savitarpy kovoja. Yra faktas, kad nėra jokios žmonių institucijos, kuri galėtų įpareigoti visas tautas laikytis kokių nors šiuos laikus atitinkančių įstatymų. Viduriniais amžiais buvo šios rūšies ana tikroji tautų sąjunga, kurią sudarė visos ano meto krikščioniškosios tautos. Joje nors teisė buvo ir dažnai pažeidžiama, tai vis tik buvo pripažįstamas teisės šventumas, kaip saugi norma, pagal kurią buvo vertinamos pačios tautos.
Tautų teisės šventumą gali išsaugoti tik dieviška institucija, tokia institucija, kuri kartu būtų visose tautose ir būtų už visas tautas aukštesnė, kuri būtų visų gerbiama, kaip aukščiausias autoritetas ir visuotinė mokytoja. Ji yra Kristaus Bažnyčia. Ji tik viena atrodo tinkanti tokiam uždaviniui tiek dėl savo dieviškosios pasiuntinybės, tiek savo prigimtimi bei santvarka, tiek pagaliau dėl savo didingo amžiaus, karų audrų ne tik nesunaikinta, bet dargi nuostabiai išaugusi.
Taigi, tikrosios taikos, tos visų trokštamos Kristaus taikos, negali visai būti, jeigu nebus visų ištikimai saugojami Kristaus mokslo įsakymai ir pavyzdžiai tiek viešojo, tiek privataus gyvenimo reikaluose. Taip sutvarkius žmonių bendruomenę, pagaliau Bažnyčia, vykdydama savo pareigas, tegina Dievo teises tiek į pavienius žmones, tiek į žmonių visuomenę.
Tai yra tai, ką trumpai vadiname Kristaus Karalyste. Taigi teviešpatauja Jėzus Kristus pavienių žmonių protuose savo mokslu, teviešpatauja sielose meile, teviešpatauja visame žmonių gyvenime jo įstatymų saugojimu ir jo pavyzdžių sekimu. Teviešpatauja taip pat šeimyninėje bendruomenėje, kuri krikščioniškos moterystės sakramentu sukurta, išliktų nesuteršta kaip šventas dalykas, kurioje gimdytojų valdžia išreikštų dieviškąją tėvystę, iš kurios ji kyla ir turi savo vardą (43); kur vaikai stengtųsi pasekti vaikelio Jėzaus klusnumu ir kad visas gyvenimo turinys dvelktų Nazareto Šeimos šventumu. Galutinai teviešpatauja Viešpats Jėzus civilinėje žmonių bendruomenėje, joje atiduodant Dievui aukščiausią pagarbą, iš jo tebūna išvedama autoriteto ir teisių kilmė, kad netrūktų nei įsakymams normos, nei klusnumui pagarbos ir garbingumo. Taip pat ir Bažnyčiai tebūna pripažįstamas tas garbingumo laipsnis, kuriame ji buvo pastatyta savo Įkūrėjo, — tobulos bendruomenės ir kitų bendruomenių mokytojos bei vadovės. Visa tai ne kitų bendruomenių galiai sumažinti, — nes savo srityje jos visos yra teisėtos, — bet tai galiai patobulinti, kaip malonė patobulina prigimtį. Tos bendruomenės žmonėms buvo tvirta pagalba siekti aukščiausio tikslo, kuris yra amžinoji laimė; ir tai padarys saugesnę piliečių ir šio mirtingojo gyvenimo laimę.
Iš to viso aišku, kad nėra jokios Kristaus ramybės be Kristaus Karalystės. Nėra kito sėkmingesnio kelio pasiekti pastoviai taikai, kaip kuriant Kristaus Karalystę.
(Bus daugiau)
Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.
Rašyti komentarą