Popiežius Pijus XI. Enciklika apie Kristaus taiką Kristaus Karalystėje (I)

Kai paslaptingu Dievo sprendimu ir valia, nieku to nenusipelnę, Mes buvome išaukštinti ir pašaukti j šį tiesos ir meilės sostą, tai turėjome mintyje, Garbingieji Broliai, į Jus ir kartu į Mūsų mylimuosius sūnus, kurie arčiausiai yra pavesti Jūsų globai, tuojau prabilti nuoširdžiu laišku. Vos tik išrinkti, šio noro ženklą, atrodo, parodėme, kai iš Vatikano Bazilikos aukštumos, dalyvaujant daugybei džiūgaujančių žmonių, laimindami žvelgėme į Miestą ir pasaulį. Su Šventąja Kardinolų Kolegija priešakyje Jūs iš visų kraštų tą palaiminimą priėmėte su tokiu džiaugsmu ir linkėjimais, kad jie Mums buvo pravarti ir didžiausia paguoda kartu su pasitikėjimu dieviškąja pagalba, netikėtai prisiimant šių pareigų naštą. Gi dabar, artėjant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo šventei ir naujiems metams, Mūsų burna prasiveria Jums (1). Mūsų kalba tebūna jums iškilmingas ženklas, kuris reikštų geriausius tėvo linkėjimus vaikams.

Kad tai padarėme vėliau, negu buvo norėta, kliudė viena po kitos įvairios priežastys. Pirmiausia reikėjo patenkinti pačių katalikų pasireiškimą, iš kurių kasdien ateidavo daugybė laiškų sveikinančių naują šv. Petro įpėdinį ir išreiškiančių karščiausią atsidavimą. Greitai patys pradėjome pajusti Apaštalo minimą kasdieninį veržimąsi prie Mūsų, rūpestį visomis Bažnyčiomis (2). Gi prie Mūsų kasdieninių rūpesčių prisideda dar ir tai, kad rastus pradėtus labai svarbius Šventosios Žemės ir ten esančių krikščionių bei kadaise garbingų Bažnyčių būklės reikalus toliau tęstumėm, kad priimdami Mūsų pareigą, gintumėm kartu meilės ir teisingumo bylą nugalėjusiųjų valstybių konferencijose, kuriose sprendžiamas tautų likimas, ragindami ypačiai įvertinti dvasinius dalykus, kurie yra ne mažiau reikšmingi, dargi net daugiau už kitus; kad daugeliui tolimų tautų, bado ir visokių sielvartų prislėgtų, stengtumėmės įvairiais būdais padėti, kaip ir padarėme, siųsdami, kiek tik Mūsų reikalai leido, pagalbos bei šaukdamies viso pasaulio dosnumo; kad nuramintume tuos ginčus, kurie dažnai net jėga pasireikšdavo toje tautoje, iš kurios Mes patys esame kilę ir kurios tarpe Dievas parjnko vietą Petro Sostui, dėl kurių atrodė ir pats Mūsų brangusis Miestas galįs patekti į nelaimę.

Tačiau tuo pačiu metu netrūko ir tokių dalykų kurie Mus pripildė džiaugsmo. Antai, tomis dienomis, kuriomis ar tai buvo švenčiamas tarptautinis 26-is Eucharistinis Kongresas, ar tai trijų šimtų metų sukaktis nuo Tikėjimui Platinti Tarybos įsteigimo, Mūsų siela buvo pripildyta tokios gausybės dangiškos paguodos, kurios Mūsų pontifikato pradžioje vargiai tikėjomės. Tokiu būdu buvo galima pasikalbėti ir su visais kartu, ir su kiekvienu atskirai Mūsų mylimais sūnumis Kardinolais ir su tokia daugybe Mūsų garbingųjų brolių vyskupų, jog didesnį skaičių bus nelengva pamatyti per daugelį metų. Mums buvo be galo malonu pamatyti ir tėvišku žodžiu pastiprinti dideles krikščionių minias, tarsi atskiras dalis tos begalinės šeimos, kurias Viešpats Mums patikėjo iš visų giminių, ir kalbų, ir tautų, ir nacijų, kaip sakoma Apreiškime. Tada teko Mums pamatyti kai kuriuos dieviškus reginius:    kaip mūsų Išganytojas Jėzus

Kristus, pasislėpęs Eucharistijos priedangoje, buvo nešamas per Romos miestą, triumfališkomis apeigomis lydimas iš visur suplaukusių pamaldžių žmonių minių, kad rodėsi vėl grąžinta jam prideranti pagarba kaip žmonių ir valstybių Karaliui; kaip kunigai ir gerieji pasauliečiai, tarsi vėl būtų ant jų nusileidusi Šventoji Dvasia, viešai reiškė savo dvasios užsidegimą maldomis ir apaštalavimu; kaip Romos visuomenės gyvas tikėjimas su ypatinga nauda Dievo garbei ir žmonių išganymui vėl, kaip kadaise, buvo skelbiamas visame pasaulyje. Taip pat ir Dievo Gimdytoja Mergelė Marija, mūsų visų maloningiausioji Motina, kuri kadaise į Mus žvelgė savo šventovėse ar Čenstakavoj, ar tai Aušros Vartuose, ar anoje stebuklingoje Lurdo uoloje, o ypač Milane ir artimoje Rodos šventovėje, atrodė, maloniai priima tą Mūsų pamaldumą, kad Loretto šventovės paveikslą, kurį gaisras buvo apgadinęs, pas Mus meniškai pataisytą, Mūsų rankomis pašventintą ir naujai vainikuotą, pasirūpinome ten vėl sugrąžinti. Galima sakyti, kad Švenčiausioji Mergelė didingai ir spindinčiai triumfavo, nes nuo Vatikano iki Loretto, kur tik buvo vežtas šventasis paveikslas, ją nuolatos lydėjo iškilmių grandinės, iš apylinkių susirinkę visų luomų žmonės, kurie reiškė nuolankiausią atsidavimą Marijai ir Jėzaus Kristaus Vietininkui. Šių čia linksmų, čia liūdnų įvykių pamokytiems, kuriuos čia primindami norime palikti atminimą ateičiai, Mūsų protui pamažu darėsi vis aiškiau, ką Mes jums rašydami turėtumėm paliesti pirmiau, o ką vėliau.

Niekam nėra paslaptis — nei atskiriems asmenims, nei bendruomenėms, nei tautoms, kad po tos karo nelaimės dar tenka pasigesti tikros taikos; kad dar lieka trokšti tos tikros ir vaisingos ramybės, kurios visi laukia. Tačiau pirmiausia reikia teisingai suprasti šios blogybės didumą ir rimtumą bei jos priežastis ir sėklą, jeigu kas nori, taip kaip Mes, jai pritaikyti tinkamus vaistus. Apaštalo pareigos supratimo skatinami, Mes norime tai paliesti šiame laiške, taip pat nesiliausime tai darę ir ateityje. Ir dabar dar tęsiasi toks pat laikas, kuris teikė rūpesčio visą pontifikato laiką Mūsų sektiniausiam pirmatakui Benediktui XV. Yra todėl nuoseklu, kad ir Mes šioje srityje gyventumėm tomis pačiomis mintimis ir rūpesčiais, kuriais jis gyveno. Yra pageidautina, kad visi gerieji tą pat jaustų ir to paties trokštų, kaip ir Mes, kad Mums savo darbu ir pastangomis padėtų išmelsti is Dievo žmonėms tikrą ir pastovią taiką.

Šiems laikams nuostabiai tinka pranašo balsas: Laukėme taikos ir nebuvo gero: laikas pasitaisyti, o štai baimė (3). Laikas pasveikimo, o štai nerimas (4). Laukėme šviesos — ir štai tamsybė.. . teismo — ir jo nėra; laukėme išgelbėjimo — ir štai jis nuo mūsų atsitolino (5). Nors Europoje ginklai ir padėti, tačiau žinote, kad iš Artimųjų Rytų gresia nauji karų pavojai. Tenai beribiuose plotuose, kaip sakėme, visur pilna baisybių ir skurdo, kadangi nesuskaitoma nelaimingųjų senų, moterų ir vaikų daugybė kasdien žūva nuo bado, maro ir plėšimų. Kur tik neseniai vyko karas, dar nenurimo senos varžybos, ir jos tęsiamos arba veidmainingai politikoje, arba pridengtu būdu finansuose, arba atvirai dienraštinėje spaudoje. Pasiekia net tokias sritis, kuriose nėra nieko, dėl ko būtų galima karštai varžytis, kaip menas ir literatūra. Iš čia valstybių abipusiai vieni kitų įžeidimai ir nedraugiškumas, kurie neleidžia tautoms atsikvėpti. Ir vieni su kitais elgiasi nedraugiškai — ne tik nugalėtojai su nugalėtaisiais, bet nugalėtojai ir savitarpy, kai skaudžiai skundžiamasi, kad mažesnieji esą didesniųjų prislėgti ir išnaudojami, kiti — kad mažesniųjų esą nekenčiami ir grasomi pavojais. O trūkumus jaučia visos karo nualintos valstybės. Labiausiai tai jaučia nugalėtosios valstybės, bet nemaža ir tos, kurios išliko nekariavusios. Dėl delsimo visa tai taisyti blogis darosi kasdien vis nepakenčiamesnis. Ypač kad valstybės vyrų iki šiol daug kartų turėti pasitarimai ir pastangos padėčiai taisyti ne tik nieko gero nedavė, bet manoma, kad padėtį dar pablogino. Todėl vis didėjant baimei, kad neiškiltų dar didesnių karų, būtinumas verčia visas valstybes gyventi apsiginklavusias. O dėl to ir iždai ištuštėja, ir žmonių jėgos išeikvojamos; sukrečia net ir mokslo pažangą, ir religingumą ir dorovinę drausmę. Kas dar blogiau, kad prie išviršinės tautų nesantaikos prisideda taip pat vidaus neramumai, kurie pastato į pavojų ir valstybę ir iš visą žmonių visuomenę.

Pirmoje eilėje reikia vertinti tą luomų tarpusavio kovą, kuri tautose jau įsisenėjo kaip kokia votis, iš viso pažeisdama ir darbus, ir amatus, ir prekybą, ir visas privataus bei viešo gyvenimo sritis. Šią suirutę padaro dar pragaištingesnę nuolatos augąs medžiaginių gėrybių godumas ir iš kitos pusės užsispyrimas, o iš abiejų pusių — pastangos valdyti ir įsakinėti. Iš čia dažnai kyla priverstiniai ir laisvi streikai, įš čia taip pat visuomeniniai sąjūdžiai ir vieši neramumai, nešą visiems sunkumus ir nuostolius.

O galutinai valstybėje nesutaria partijos, visai ne bendrojo gero nuoširdžiai paisydamos, o težiūrėdamos savos naudos su nuostoliu kitiems. Todėl tenka matyti, kaip vis labiau įsigali sąmokslai, kaip vyksta pasikėsinimai, plėšimai tiek privačių piliečių, tiek valdininkų, grasinimai, teroras, vieši sukilimai ir kiti panašios rūšies dalykai; visa tai juo pavojingiau, kad iš tų reiškinių sukurtoje valstybės formoje vis daugiau galios įgauna liaudis. Nors Bažnyčios mokslas tų valstybės formų neatmeta, kaip ir viso kas teisingai ir protingai sukuriama, tačiau iš viso aišku, kad jos bus lengvai prieinamos grupių nedorai sauvalei.

Labai reikia apgailestauti, kad šios rūšies maras pasiekė giliai žmonių visuomenės šaknis, t. y. namų bendruomenę, kurios griovimą jau anksčiau pradėtą, daug pastūmėjo į priekį begalinė karo nelaimė, toli išblaškydama tėvus ir vaikus ir daugeliu būdu padidindama dorovinį segedimą. Negerbiama nė gimdytojų valdžia, neoranginama giminystė, šeimininkai ir tarnai vieni kitus laiko priešais, per dažnai sulaužoma ir moterystės ištikimybė, nepaisoma vedusiųjų šventų pareigų Dievui ir valstybei.

Kai kūnas ar jo dalis kuo nors negaluoja, būtinai blogai jaučiasi ir mažiausieji jo sąnariai. Taip lygiai atsiliepia į atskirus asmenis visa tai, kuo šiandien serga visuomenė ir šeimyninė bendruomenė. Niekam gi nėra nežinoma, kaip visokio amžiaus ir visokių klasių žmonės pasidarė neramūs, tingūs, nesugyvenami; kaip visuomenėje įsigalėjo nuobodis klusnumui, koks nepakantrumas darbui. Kaip išėjo iš padorumo ribų, ypač rūbuose ir pasilinksminimuose, moterų ir mergaičių nerimtumas, kurių vaikymasis prabangos kelia beturčių pyktį; galutinai kaip didėja skurstančiųjų skaičius, iš kurio nuolat ir labai auga neramiųjų minios. Užtat vietoje pasitikėjimo ir saugumo viešpatauja susirūpinimas ir baimė, vietoje uolumo ir darbo — tingumas ir apsileidimas, vietoje ramybę nešančios ramios tvarkos — visokis neramumas ir sąmyšiai. Todėl, kaip matome, stovi vietoje piliečių iniciatyva, merdi tautų tarpusavio prekybiniai santykiai, blunka meno ir literatūros pastangos, o kas už visa yra rimčiau — dauge’iu atvejų pasigendama krikščionių vardo verto gyvenimo net iki to laipsnio, kad atrodo, jog žmonija nedaro pažangos kilnume, kaip kad mėgsta žmonės girtis, bet smunka atgal į barbarų žiaurumą.

Prie šių visų išvardintų blogybių dar reikia kartais pridėti visa tai, ko gyvulinis žmogus nors ir nesupranta (6), tačiau mūsų laikams reikia laikyti svarbiausiu dalyku. Kalbame apie padarytus nuostolius dvasinių ir antgamtinių dalykų srityse, su kuriais siejasi sielų gyvenimas ir kurie, kaip visiems aišku, juo labiau yra apgailėtini už medžiaginius nuostolius, kiek dvasia yra pranašesnė už mirtingąjį kūną, nes be jau paminėtojo, plačiai paplitusio krikščioniškųjų pareigų apleidimo, koks Mums ir kartu Jums, Garbingieji Broliai, yra skausmas, kad karo metu profaniškiems reikalams paimtų šventovių nemaža dar negrąžinta šventoms apeigoms; kad karo metu uždarytų daugelio klierikų seminarijų, kuriose auklėjami religiniai tautų vadai ir mokytojai, dar nėra galima atidaryti; kad visur trūksta kunigų, kurių dalis žuvo per karą eidami savo šventas pareigas, kiti žuvo nuo šventą padorumą užmiršusių piktų persekiojimų. Dėl šių priežasčių labai daug kur nėra, kas skelbia Dievo žodį, nors tai yra būtina Kristaus Kūnui statyti.

Kas iš to, kad iš tolimų kraštų ir iš giliausių barbariškų šalių daugelis mūsų misionierių pašaukti grįžo namo padėti karo reikaluose? Jie paliko plačius laukus, kur jie sėkmingiausiai darbavosi religijos ir žmoniškumo labui. Tik nedaug iš jų grįžo sveiki j savo darbo stovyklas. Šiuos nuostolius matome iš dalies atlygintus. Iš to visiems pasidarė aišku, kad šių dvasios darbuotojų sielose, kuriuos priešų minios nuolat šmeiždavo, tėvynės meilė ir visų pareigų supratimas yra labai aukšto laipsnio. Kasdieniniame jų elgesyje matydami didžiadvasiškumo ir uolumo nuolatinius pavyzdžius, daugelis karių, būdami mirties akivaizdoje, panoro priimti sakramentus ir susitaikyti su Bažnyčia. Tačiau tai verčia stebėtis Dievo išmintimi ir gerumu, kuris vienas iš blogo gali padaryti gera.

(Bus daugiau)

Išnašos:

1) Jok. 4, 1; 11 Pat. 14, 24;

2) S. August. de Civ. Dei;

3) Iz. 1, 28;

4) Jo. 15, 5;

5) Luk. 11, 23;

6) Efez. 5, 

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.