Audrius Rudys. Menkniekis

Vasario 16-oji yra gera proga prisiminti XX amžiaus pradžios įvykius ir rasti paraleles su šiomis dienomis. Lietuvos Taryba, kuri pačioje ...


Vasario 16-oji yra gera proga prisiminti XX amžiaus pradžios įvykius ir rasti paraleles su šiomis dienomis. Lietuvos Taryba, kuri pačioje Lietuvos valstybės kūrimosi  pradžioje buvo, kaip dabar madinga sakyti, faktinė vyriausybė, turėjo tokį narį – Stanislovą Narutavičių. Bajoras, žmogus, išaugęs lenkų kalbos ir aiškiai lenkiškos kultūros aplinkoje, darbinę veiklą pradėjęs Lenkijoje, galiausiai pasirinko Lietuvos patrioto kelią. O dabar... 

Demaršas per oficialų Sausio 13-osios minėjimą. Atkaklios pastangos siaurinti lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo sferas (reikalavimai net Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžius rašyti kitų valstybių valstybinėmis kalbomis). Valstybės dergimas tarptautinėse ir kitų valstybių institucijose, jau nekalbant apie viešosios informacijos priemones. Valstybės vadovės apšaukimas melage. Lietuvos Respublikos teismų sprendimų nevykdymas ir „savanoriškas visuomenės“ lėšų telkimas teismo skirtų baudų pareigūnams padengti. Tikrųjų istorinių vietovardžių iškraipymas naujadarais. Seimo pirmininkės pavaduotojo grasinimas „ukrainietiško maidano“ tipo nepaklusnumo akcijomis.

Tai tik regimoji aisbergo dalis. Ta, kuri akis drasko. Ir kuri turės užtikrinti, kad visų tų akibrokštų varomoji jėga – partija, oficialiai lietuviškai vadinama Lietuvos lenkų rinkimų akcija, mobilizuotų savo elektoratą ir sėkmingai dalyvautų europarlamento ir savivaldos rinkimuose. Bent jau tokia yra daugelio politikos apžvalgininkų, publicistų ir net anoniminių komentatorių internete nuomonė. Ir, deja, daugelio veikiančių politikų.

Manau, kad šios politinės jėgos veikimas yra daug gilesnis, negu tik savo vadovų prastūmimas į patogias ir pajamingas pareigas. Manau, kad jos veikimo galutinis tikslas – dabar gausiau lenkų gyvenamas teritorijas Rytų Lietuvoje atskirti nuo Lietuvos Respublikos ir padaryti jas pradžioje de facto, o vėliau ir de jure Lenkijos valstybės dalimi. Galbūt su visu Vilniumi. O gal net su visa (ar ne visai visa - juk ir kitoms valstybėms kas nors, pvz., Klaipėda, gali nubyrėti) Lietuva. Tą savo manymą pabandysiu pagrįsti.

Pats partijos pavadinimas. Originale jis yra Akcja Wyborcza Polaków na Litwie (AWPL). Oficialiai jis verčiamas kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), tačiau pažodinis vertimas būtų Lenkų Lietuvoje rinkimų akcija. Jaučiate skirtumą? Šį skirtumą labai puikiai jautė partijos steigėjai, kai parinko tokį pavadinimą. Puikiai jaučia skirtumą ir šios partijos rinkėjai. Nes jis rodo orientaciją. Orientaciją į tai, kad ji, ši partija, atstovauja ne tiems asmenims, kurie jaučiasi pirmiausiai  Lietuvos Respublikos piliečiais, o po to – lenkais, besiintegruojančiais į valstybės ir visuomenės gyvenimą ir turinčiais tam tikrus grupinius, bendruomeninius interesus, kuriuos realizuoti nori Lietuvos Respublikos teisinės sistemos rėmuose (tokius piliečius jungtų partija  Akcja Wyborcza Polaków  Litewskich – iš tiesų Lietuvos lenkų rinkimų akcija). Ji atstovauja tiems lenkams, kurie mano, kad jie pirmiausiai yra lenkai, kad jų tikroji tėvynė yra Lenkija, o tai, kad jie šiuo metu turi Lietuvos Respublikos pilietybę ir gyvena Lietuvos Respublikoje, yra laikinas istorinis nesusipratimas, kuris turi būti atitaisytas, ateityje prijungiant Rytų Lietuvą prie Lenkijos valstybės. Ir tam reikia sutelkti visų lenkų, gyvenančių Lietuvoje, o ypač į rytus nuo Vievio, pajėgas. 

Politika, kuria siekiama trukdyti vietos lenkams ir ne lenkiškos kilmės slavakalbiams asmenims visaverčiai integruotis į Lietuvos visuomenę. Pirmiausiai tai pasireiškia per švietimo sistemą. Savivaldos mechanizmų pagalba LLRA pasiekė, kad teritorijose, kuriose ji turi  didelę įtaką, lenkų kalba išsilavinimą teikiančios mokyklos būtų  privilegijuotos lietuviškų mokyklų atžvilgiu, imasi oficialių ir neoficialių, legalių ir nelegalių priemonių užtikrinti, kad tėvai vaikus leistų į lenkiškas mokyklas. Pačiose mokyklose, tiek pamokose, tiek kitose veiklos sferose dažnai ugdomas lenkiškasis nacionalizmas ir patriotizmas, o ne lietuviškasis pilietiškumas. Su apmaudu galiu konstatuoti, kad įžymiai pedagogei M.Lukšienei vadovaujant paruoštos ir net integralia Sąjūdžio 1990 m. rinkiminės programos dalimi tapusi tautinės mokyklos koncepcija, lietuviškose mokyklose neįdiegta ir pakeista kosmopolitinės mokyklos koncepcija, faktiškai realizuojama Lietuvos lenkiškose mokyklose, tik tarnauja ne lietuvių tautos ir jos valstybės stiprinimui, o priešingiems tikslams. Pasekmė yra tai, kad  tas mokyklas baigę asmenys turi integravimosi į Lietuvos visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą problemų, netapatina savęs su Lietuva, laiko lietuvius kitokiais, svetimais.  O daugelis vaikų, kurių tėvai dar neseniai buvo tautiškai neapsisprendę, galėję įsilieti į lietuvių tautą, bei vaikai iš mišrių šeimų, kuriose nors vienas iš tėvų yra slavakalbis, tampa apsisprendusiais lenkais.

Reikalavimas asmenvardžius rašyti nevalstybine kalba. Nebejoju, kad nemažai Lietuvos lenkų norėtų matyti asmens dokumente savo vardą ir pavardę, užrašytus lenkiškais rašmenimis. Nieko keisto, juk rašyba gimtąja kalba tiksliausiai perteikia  asmenvardžio skambesį. Šį norą patenkinti galima nesunkiai ir neprieštaraujant konstituciniam lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statusui. Pakanka įteisinti pase papildomą įrašą lenkų ar kitos gausiau gyvenančios Lietuvoje tautos kalba. Bet ne, LLRA politikams toks sprendimas – nepriimtinas. Nepriimtinas, manau, todėl, kad ne vardo ir pavardės tarimo taisyklingumas juos domina. Svarbiausia turbūt yra tai, kad jiems reikalinga vizualinė piliečių dokumentų žymė, galinti parodyti, ar tūlas asmuo yra tikras lenkas patriotas, ar tautinis renegatas, savas ar ne savas. Saviems  - darbas, karjera, privilegijos, parama, atviri keliai, kitiems – kas liko. Arba nieko. Ypač produktyvus LLRA aktyvistams būtų laikotarpis, per kurį reiktų pakeisti asmens dokumentus. Ir čia jau gudams ir tiems lenkams, kurie tautiniais klausimais laikosi pasyviai, nedemonstruodami savo nuotaikų vietiniams funkcionieriams, būtų iškeltas klausimas – arba imi naują dokumentą ir esi mūsiškis, arba... Na, apie pasekmes čia galima pafantazuoti. Pradedant malkų tiekimo sutrikimais, baigiant pašalpos neskyrimu ar net darbo netekimu. Juk savivaldybė, seniūnija – arčiausiai žmogaus. Kitas ne mažiau svarbus šio klausimo aspektas yra tai, kad tokių pasų turėtojai taptų vizualiai matomu būsimos teritorinės autonomijos kontingentu.

Siekis įteisinti grįžimą prie tarpukaryje naudotų nelietuviškų vietovardžių formų ir informacinių užrašų pateikimas lenkiškai. Faktiškai tokio poreikio nėra, nes ir jaunesni, ir vyresni Lietuvos lenkai kuo puikiausiai įsėda į tą autobusą, kurio jiems reikia, net jei kelionės tikslas pateiktas tik lietuvių kalba, be problemų susiranda reikiamą gatvę, įstaigą ar parduotuvę. Šiame reikalavime įžiūriu vieną tikrą prasmę – suformuoti vizualines būsimos teritorinės autonomijos ribas, kurias, sąlygoms susidarius, galima nesunkiai paversti valstybės siena.

Lietuvos Respublikos kaltinimai tautine priespauda, skundimasis tarptautinėms organizacijoms ir kvietimas užsienio valstybėms kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Tokia politika, nors daugeliu atvejų tarptautinės organizacijos skundus atmeta, neabejotinai menkina Lietuvos Respublikos prestižą, formuoja požiūrį į ją kaip į kažkokią monstrų valdomą šalį, o Lenkijos Respublikos politiniams veikėjams suteikia pretekstus grubiai kištis į mūsų vidaus reikalus, daryti spaudimą Lietuvos valdžiai, daryti įtaką jos sprendimams. Nors Lietuvoje lenkų tautinei mažumai sudarytos daug palankesnės, negu Latvijoje, švietimo sąlygos, lenkų valstybės veikėjai giria latviškąjį švietimo modelį, tuo pat metu garsiai protestuoja prieš bet kokius, net neryžtingiausius,  Lietuvos švietimo sistemos tobulinimo judesius. Greičiausiai todėl, kad neturi realios vilties kada nors po Lenkijos sparneliu priglausti kokią nors Latvijos teritorijos dalį. Nes per toli, nes kitas „galiūnas“ pretenduoja. Tuo tarpu Lietuva – čia pat, čia jų „kresai“. Istorija rodo, kad su lietuviais susitvarkyti galima, taigi Rytų Lietuva yra realiai potenciali „Didžiosios Lenkijos“ plėtros kryptis.

Mažiau kaip mėnuo lieka iki naujos Seimo sesijos pradžios. O šioje sesijoje numatoma svarstyti ir priimti daug sprendimų, turėsiančių svarbios, o gal net lemiančios įtakos tolesniam Lietuvos Respublikos kaip lietuvių tautos valstybės likimui. Vienas iš tokių – priimti ar nepriimti dabar svarstomo Tautinių mažumų įstatymo projektą, kurį teikia LLRA frakcijos narys Leonardas Talmontas. Šį projektą aš priskiriu būtent lemtingų valstybei kategorijai, nes jis gali turėti pragaištingų pasekmių Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui. Projekto teikėjai pasistengė, kad, jei jis būtų priimtas, jo turinys taptų juridiniu žingsneliu į tolesnį besiklostančios faktinės teritorinės autonomijos stiprinimą ir laipsnišką juridinio statuso įgavimą. Nusileidus dėl šio įstatymo, beliks tik laiko klausimas, kada LLRA veikėjai iškels naujus reikalavimus, įamžinančius Rytų Lietuvos teritorijos atskirumą nuo likusios Lietuvos dalies. Jau dabar LLRA narys, LR Seimo pirmininkės pavaduotojas, kaip savo reportaže LNK žinioms tvirtino Justina Bezaraitė, teigia, kad lenkų tautinei mažumai kantrybė senka. Esa, „jei lenkiškas lenteles nuo privačių namų mėgins nuimti pareigūnai, kils riaušės, kokios buvo Kijeve“. 

Ar suprantame, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Lietuvos valdančiosios koalicijos dalis  ruošiasi kovoti prieš (teoriškai) savo valstybę! Ir aš tikiu, kad riaušės gali būti. Rašau „gali būti“, nes gali ir nebūti. Nes lenkų nacionalistams to gali ir neprireikti. Bijau, kad valdančiosios koalicijos partneriai iš tiesų išsigąs neramumų, ne tik plačiai užmerks akis į lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais, autobusų maršrutų lenteles su iškraipytais vietovardžiais, bet patenkins kitus, nežinia kodėl koalicijai taip būtinų partnerių, reikalavimus. Už galbūt ramesnį koalicijos gyvenimą teks sumokėti valstybės teritoriniu vientisumu bei sukurtu Latvijai ir latviams kaip tautai be galo pavojingu precedentu. Tai reikš, kad LLRA toliau jau galės kalbėti iš jėgos pozicijos, kelti naujus reikalavimus, didinti Rytų Lietuvos atskirtį nuo likusios Lietuvos dalies. Tai reikš, kad lenkų nacionalistai įgaus naujų stimulų ir įgis naujų svertų toliau polonizuoti sau pavaldžias teritorijas.

O atrodo, toks menkniekis – Tautinių mažumų įstatymas...

Šaltinis: www.respublika.lt

Susiję

Įžvalgos 1416379433515345278
item