Vytautas Rubavičius. Europos Sąjungos ateitis: korupcija ir/ar demokratija

Korupcijos vėžys vis labiau plinta įvairiose šalyse. Tad netrūksta kovos su korupcija iniciatyvų, korupcijos stebėjimo programų ir kitų dalykų. ES šalys korupcijos požiūriu labai įvairuoja, tačiau ryškiai skiriasi senosios, vakarietiškos demokratijos ir naujosios, sovietinį politinį korupcinį paveldą sukaupusios valstybės. Vakarietiškosios demokratijos šalyse, kuriose įgyvendinama demokratinės savivaldos plėtojimo nuostata, korupciją galima suvokti kaip tam tikrą blogybę, kurią stengiamasi įveikti. Ji nėra „įrašyta“ tų šalių politinės sistemos „genetiniame kode“. Kai kuriose naujosiose narėse – Lietuva, Latvija, Bulgarija, Rumunija ir kt. – korupcija yra sisteminio pobūdžio. Ką tai reiškia? Politinė sistema ir visas valstybės mechanizmas veikia kaip korupcinė sistema, kurios esminis tikslas yra „plauti“ valstybės finansus ir visuomenines gėrybes. Kitaip tariant, kuo didesnę viešųjų gėrybių dalį paversti asmenine politinio ekonominio elito ir aukštosios valdininkijos gerove, asmeninių sąskaitų „skaičiukais“. Visuose sistemos lygmenyse įsitvirtina savi „nusukamų“, „nutekinamų“, „įsisavinamų“ finansinių išteklių procentai, o politinio sluoksnio ir aukštosios valdininkijos, taip pat teisėsaugos užduotis – garantuoti kuo geresnį tokio valstybinio mechanizmo darbą. Tas mechanizmas veikia juo sklandžiau, kuo geriau įgyvendinta esminė sąlyga – kuo labiau visuomenė atskirta nuo valstybės valdymo, tad ir finansinių srautų kontrolės klausimų. Lietuvoje šitai įgyvendinta pavyzdiniu būdu – visuomenė paversta politiškai bejėgiu elektoratu, kuriam palikta vienintelė teisė – nueiti prie balsadėžių ir šitaip kas kelerius metus patvirtinti esamos valdžios ir politinės sistemos teisėtumą.

Žvelgiant atgal į sėkmingą Lietuvos stojimo į ES istoriją, taip pat turint prieš akis ne mažiau sėkmingus Bulgarijos, Rumunijos ir kai kurių kitų šalių europinės integracijos vyksmus, kyla klausimas, kodėl ES politinis elitas tiek daug lėšų duoda korumpuotiems politiniams elitams. Stojimo į ES sąlygomis buvo pasitenkinta tik bendrais procedūrinės demokratijos įgyvendinimo klausimais – laisvi rinkimai, daugiapartinė sistema, žodžio laisvė, nepriklausomi teismai. Visiškai nekreiptas dėmesys į demokratijos turinį – savivaldą. O juk kaip tik savivalda ir laiduoja demokratijos gyvybingumą. Naivu būtų manyti, kad ES šalių ekspertai buvo tokie akli, kad nepastebėjo, kaip daugumos išsilaisvinusių iš sovietinės okupacijos šalių politiniame elite įsitvirtino buvusieji su visa komunistinio valdymo patirtimi, kurios esminis bruožas – vaizduoti demokratiją. Neįtikėtina, kad ES politinis elitas su visa jį aptarnaujančia bankine ir specialiųjų tarnybų aplinka nematė, kaip naujosiose, vadinamosiose pereinamose šalyse įsitvirtina oligarchiniai režimai, mokantys vaizduoti ne tik demokratiją, bet ir „skaidrumą“ bei „kovą su korupcija“. Tačiau europinių dotacijų, išmokų ir kitokių gėrybių srautas tiesiog tekėjo į tų režimų rankas, nepaprastai sparčiai didindamas socialinę atskirtį ir skatindamas emigraciją. Juk kad ir ką bekalbėtų Lietuvos politinis elitas apie šalies „sėkmės“ istoriją, valstybė sveiku protu suvokiamoje ateityje neturi jokių šansų pagerinti didžiosios dalies žmonių gyvenimą. Jiems skirta laukti Maisto banko eilėje. Esame pasmerkti regėti skurstančių pensininkų, kultūros darbuotojų ir kitokių varguolių minias, kurias guodžia vis naujos politinio elito sudarinėjamos darbo grupės jų vargams mažinti. Lietuva, jos politinio elito požiūriu, turi didžiuotis įveikusi neseną ekonominę krizę. Lygiai taip pat ji turės didžiuotis ir įveikusi naują krizę. Toks tad džiaugsmas yra skirtas didžiumai Lietuvos gyventojų.

Jei ES politinis elitas suvokia, kokio pobūdžio politinės sistemos ir oligarchiniai režimai įsitvirtino kai kuriose naujosiose narėse ir skiria joms didžiulius finansinius išteklius, vadinasi, tokie režimai tam elitui visai tinka. Tinka Lietuvos, tinka Bulgarijos, tinka Rumunijos, tinka ir tiks Balkanų regiono šalių. Gal kaip tik tokie režimai sėkmingiausiai vykdo tam tikras viešai nedeklaruojamas europinės reikšmės užduotis? Už gerą darbą ir atsilyginama didžiuliais finansiniais srautais, kurie nepaprastai sparčiai naujųjų šalių politinį ekonominį elitą pavertė labai turtingu europinės išvaizdos elitu. Svarstydami, kokios galėtų būti tos užduotys, prieiname prie ganėtinai paprastų išvadų. Visiškai atskyrus visuomenę nuo valstybės valdymo reikalų, sparčiai menkėja visuomenės savivertė, o su ja esminiai socialinės sanglaudos ir sąsajų su gyvenama vietove saitai. Tad menkėja nacionalinio tapatumo turinys ir jausena, taip pat valstybingumo svarbos pajauta. Visuomenė paverčiama atomizuotais individais, kurie save jau ima įsivaizduoti tik kaip laisvą darbo jėgą. Kitas svarbus dalykas – korupcinės demokratijos ir oligarchiniai režimai labai greitai praskolina valdomas šalis – juk nusavinama didelė ir skolintų lėšų dalis. O mažosios ir vidutinės valstybės kaip tik ir valdomos per valstybės skolą. Korumpuoti, oligarchiniai režimai labai sėkmingai savąsias šalis paverčia administracinėmis teritorijomis, nes jiems svarbiausia ne nacionaliniai, o asmeniniai – kad ir vaikams, ir anūkams užtektų – interesai. Svarbiausias – valdžia, visa valdžia. Tad nebelieka jokios nacionalinės politikos, vien teritorijų valdymo technologijos.

Bandant įsivaizduoti ES ateitį, apima nelinksmos mintys. Galima nujausti, kad išvalstybindamas, išvietindamas ir emigracijos srautais maišydamas mažąsias tautas, ES politinis elitas kaip tik tikisi vėliau įtvirtinti aiškesnius demokratinių politinių sistemų rėmus. Tačiau juk korupcinė vaizduojamoji demokratija ima veikti ir visoje ES politinės erdvėje, o pačios demokratijos vertybės imamos suvokti kaip atitikimas vienoms ar kitoms politinių vyksmų procedūroms. Matant, kaip iš europinių pinigų lobsta vietiniai politiniai elitai ir nieko nedarant, kad bent dalį tų pinigų imtų skirstyti pati savivaldi visuomenė, kyla nuojauta, kad vyksta ir didesnės, jau tarpelitinės, finansinių srautų dalybos. Nesikeičiant europinėms politinėms nuostatoms, pačioje ES didės ir korupcinės oligarchinės demokratijos sritis, juolab kad ES, kaip politinis valstybinis darinys, gyvuoja aiškiai jaučiamo demokratijos stygiaus sąlygomis.