Vytautas Radžvilas. Laisvė ir laisvės simuliakrai (I)

Ar turime besąlygiškai tikėti, kad prieš du dešimtmečius nukritus akivaizdžiai matomiems ir juntamiems totalitarinės nelaisvės pančiams Lietuvos piliečiai gali nedvejodami laikyti save tikrai laisvais žmonėmis? Nors esamą santvarką garbstantys propagandininkai įrodinėja, kad taip ir yra, aklai tikėti jais nederėtų. Atsargiau kalbėti apie Lietuvą kaip „laisvės karalystę“ verčia jau vien gerai žinomas faktas, kad modernėjančiame pasaulyje atviras ir šiurkščias prievartinio valdymo ir engimo formas keičia paslėpti ir subtilesni, todėl kur kas sunkiau pastebimi ir juntami žmonių mąstymo ir elgesio kontrolės būdai.

Kaip nelengva atskirti tikrą ir tariamą laisvę, rodo paprastas pavyzdys. Tarp svarbiausių „rodymų“, kad žlugus „geležinei uždangai“ Lietuva tapo „laisvojo pasaulio“ dalimi, dažnai nurodoma jos piliečiams atsivėrusi galimybė laisvai išvykti į kitas šalis. Be abejo, turėti galimybę netrukdomai keliauti po pasaulį geriau, negu tūnoti „geležinės uždangos“ sukurtame narve. Tačiau manyti, kad asmens teisė netrukdomai išvykti iš šalies yra tvirtas įrodymas, kad jis iš tiesų yra laisvos visuomenės ir valstybės pilietis, būtų gana naivu. Tereikia prisiminti, kad tokią teisę savo piliečiams suteikdavo kai kurios buvusios „liaudies demokratijos“ šalys, o šiandien ją turi, pavyzdžiui, ir demokratijos bei laisvės etalonu tikrai nesančios komunistinės Kinijos gyventojai. Aiškėja, kad tokia teisė gali būti tik kryptingai „gaminamos“ ir todėl tik tariamos laisvės apraiška. Apibūdinimas „gaminama“ reiškia tai, kad tam tikros teisės ir laisvės individui suteikiamos ne todėl, kad iš tiesų pripažįstami ir gerbiami jo žmogiškoji laisvė ir orumas patys savaime, o tik todėl, kad dėl įvairių - ekonominių, socialinių ar politinių - priežasčių jas suteikti atrodo naudingiau negu varžyti. Tad ir teisė išvykti iš Lietuvos gali būti paskelbta „laisvės laimėjimu“ tik todėl, kad šį „laimėjimą“ liaupsinančiai valdžiai masinė darbingiausių gyventojų emigracija atrodo geriausias ir lengviausias būdas „spręsti“ šalies problemas tiesiog atsikratant „perteklinių“ žmonių.

Šitokia laisvės „gamyba“ primena žaidimą su rišamo gyvūno grandine. Kai ji trumputė, vargšas gyvūnas bus suvaržytas, tad jausis „nelaisvas“ ir „nelaimingas“, o ją pailginus jis galėtų lakstyti gerokai toliau ir net pamiršti esąs pririštas, taigi patirti svaiginantį „beribės laisvės“ jausmą. Kol nesumanys bėgti tiesia linija ir visiškai įsitempusi grandinė jam primins šitokios „laisvės“ ribas.

Šis žaismingas pagal norą ar reikalą trumpinamos grandinės pavyzdys turėtų priminti, kad šių dienų pasaulyje laisvę galima sunaikinti dviem būdais. Pirmasis, „totalitarinis“, būdas ją sunaikinti - grandinę sutrumpinti tiek, kad vargšas individas negalėtų net pakrutėti. Antrasis, „demokratinis“, kelias - paprasčiausiai simuliuoti laisvę tikslingai kaitaliojant grandinės ilgį. Tai reikštų, kad iš totalitarizmo gniaužtų tariamai išsilaisvinusi visuomenė nebūtinai tampa laisva. Ji puikiausiai gali atsidurti tik simuliuojamos laisvės pasaulyje, kuriame autentiškos laisvės formas pakeičia vadinamieji laisvės simuliakrai.

Apibrėžiant kuo trumpiau ir paprasčiau, simuliakras yra tobulai tikroviška nesamybė, dažnai - tikroviškas to, ko iš tiesų nėra, bet iš principo galėtų būti, pakaitalas. Šių dienų pomoderniame pasaulyje simuliakrų yra begalė. Vienu apgaulingiausių ir pavojingiausių neabejotinai yra pačios laisvės simuliakrai. Senas posakis, kad savo padėties nesuvokiantis vergas yra dvigubas vergas, įgyja naują prasmę būtent mūsų laikais, kai radosi kaip niekad didelės galimybės planingai „gaminti“ laisvės simuliakrus.

Tad klausimas, ar prieš du dešimtmečius iš tiesų atsikovojome laisvę, ar vis dėlto gyvename meistriškai suręstų laisvės simuliakrų pasaulyje, darosi kaip niekad svarbus mąstant apie tautos ir valstybės ateitį. Ko gero, būtent jis ir turėtų tapti visų tokių apmąstymų atramos ir pradžios tašku.

Jį kelti ir kruopščiai svarstyti dera ne vien iš tuščio smalsumo. Šis klausimas svarbus ne tik praktiškai, bet ir egzistenciškai giliausia šio žodžio prasme. Juk visos dabartinės oficialiosios valstybinės ideologijos kertinis akmuo yra teiginys, kad atkūrusi Nepriklausomybę Lietuva yra demokratiška ir laisva šalis. Priklausomai nuo to, ar besąlygiškai ir aklai tikime šiuo teiginiu, ar, priešingai, priimame jį kritiškiau ir nepatikliau, iš esmės keičiasi šalies būklės ir jos raidos perspektyvų vertinimai. Šią būklę pirmiausia derėtų svarstyti ir vertinti dviem svarbiausiais atžvilgiais.

Jeigu Lietuva iš tiesų yra laisvų ir lygių piliečių šalis, dėl šiandieninio visuomenės susiskirstymo į „elitą“ ir „runkelius“, „geruosius“ ir „nevykėlius“ nėra ko sukti galvos ar juo labiau ką nors kaltinti. Juk tokiu atveju „nevykėliai“ arba „luzeriai“ yra tie, kurie nesugebėjo pasinaudoti laisvės atvertomis galimybėmis, ir todėl patys kalti dėl savo likimo. Šitoks požiūris susvyruoja ir darosi neįtikimas, jeigu vadovaujamasi prielaida, kad kur kas gilesnė visuomenės piktžaizdžių priežastis yra ta, kad, atkūrus valstybę, Lietuva tapo ne laisvės oaze, bet šalimi, kurioje buvo naujais, „demokratiškais“ ir todėl labiau paslėptais pavidalais atgaminti prievarta ir engimu grįsti ekonominiai, socialiniai ir politiniai santykiai.

Mąstant apie tautos ir valstybės ateities perspektyvas taip pat būtina tokių svarstymų ašimi paversti Lietuvos laisvės tikrumo klausimą. Jeigu Lietuva iš tiesų laisva, visos jos dabartinės negandos ir trūkumai yra tik „vaikystės ligos“, nuo kurių anksčiau ar vėliau, bet neišvengiamai bus išgyta. Bet jeigu esame tik laisvę simuliuojanti visuomenė ir valstybė, tai reikštų, kad judame ne demokratijos, laisvės ir pažangos keliu, bet gyvename „vidinės okupacijos“ sąlygomis. Kaip ir sovietmečiu pasidalijusi į pavergėjus ir pavergtuosius visuomenė, kurios viršūnės, kaip ir tada valdęs marionetinis „elitas“, dėl savo egoistinių interesų naikina ir stumia į nebūtį visą tautą.