Jurga Lūžaitė. Kodėl vis dėlto santuoka?

G. Kajėno nuotrauka Populiarioji žiniasklaida ir jos formuojama visuomeninė nuomonė nesiliauja rėksmingai ir visais įmanomais būdais (...

G. Kajėno nuotrauka

Populiarioji žiniasklaida ir jos formuojama visuomeninė nuomonė nesiliauja rėksmingai ir visais įmanomais būdais (laidos, reklama, pranešimai, naujienos, vaizdinė komunikacija) signalizavusi: pasaulis pasikeitė, santuoka žlugo, ji šiuolaikinėje visuomenėje daugiau nebėra svarbi, santuoka – tai santykių pabaiga, pasenusi tradicija („tai jūsų močiučių svajonės“), daugumai nebeaktuali („jums, šiuolaikiniams žmonėms, reikia atrasti naujus kelius ir kurti naujas vertybes“)...

O man, kaip tyčia, į rankas papuola viena už kitą geresnės knygos ir straipsniai apie santuoką, už santuoką. O ir gyvenimas leidžia įsižiūrėti į savo santuoką, į draugų santuokas ir šeimas, susimąstyti, kodėl esame susituokę... Aišku viena, santuoka kaip tokia, stengiantis ją apginti, neturėtų būti tik idealizuojama. Man atrodo, kad pamiršome kalbėti apie jos turinį (nes kaip tradicija ji vis labiau įsigali tik kaip forma ir tam tikrų išorinių ritualų laikymasis – balta suknelė, didelis balius, atskiras butas, privalomas vaikų gimimas...), aktualių gyvenimiškų klausimų, kylančių santuokoje, kėlimą ir sprendimą, pagalbą sutuoktiniams, dalinimąsi: kad santuoka būna visokia, kaip ir pats gyvenimas – keičiasi, patiria skaudžių išgyvenimų, tvirtėja... Visą gyvenimą gyventi po ryškia tobulos santuokos šviesa, deja, neįmanoma, o ir nereikia. Bet santuoka vertybė – yra, ir tai vienas geriausių sąmoningų būdų BŪTI dviem pamilusiems žmonėms,

Daug santuokų šiandien išyra todėl, kad pora nebesuprantame laimingos santuokos tikslų ir principų. Tada į santuoką ateinama remiantis klaidingais įsitikinimais, įsivaizdavimais, labai trūksta žinojimo... Pavyzdžiui, labai dažnai moteris iš santuokos laukia visų savo norų išpildymo. Ne mažiau trukdo ir romantizuotas meilės įsivaizdavimas (tiesą sakant, savo įsivaizdavimus apie idealų sutuoktinį jau geriau pradėti nuo sąžiningo savęs suvokimo, priėmimo). Vis dažniau santuokoje stengiamasi pasislėpti nuo tėvų kontrolės, tikimasi, kad santuokoje pavyks pakeisti susiformavusią neigiamą nuomonę apie save ar kuria santuoką dėl to, kad bijo likti vieniši... Šioje vietoje dera paminėti dar vieną tendenciją: daugėja žmonių, kurie galvoja tik apie save ir gyvena vien dėl savęs. Nebrandi, infantili visuomenė nebesugeba ryžtis santuokai, nes kuriamas mitas, kad tik santuokoje teks ištverti vienus ar kitus sunkumus, o gyvenant vienam, neva, viskas paprasčiau... Viename skaitytame tekste tai įvardijama kaip narcisistinis individualizmas – aš viską darau pats ir man tinkamiausiu būdu. Auganti vienišių visuomenė...

Santuokai labai svarbu lygiavertiškumas. Abu sutuoktiniai yra svarbūs. Tai abiejų darbas. Abiejų kasdienybė. Abiejų meilė, ištikimybė, atsidavimas. Turbūt naivu tikėtis, kad nuo pat santykių pradžios visi šie dalykai užsimezga, ir vienodai stipriai. Santuoka keičiasi, ji turi savo vidinę logiką, vidinę tvarką. Patiria daugybę išbandymų, tarkim, kasdien mokytis atskirti visuomenės pozicijas ir masinę isteriją nuo savo asmeninių norų ir poreikių. Kasdien sau priminti, kad susituokdamas aš padariau pasirinkimą. Ir jei kažkas negerai, nekaltinti blogo partnerio, blogų emocijų ar neišklausytų maldų... Markas Gungoras sako, kad „surasti žmogų, su kuriuo norėsite sukurti santuoką, yra lengviausia visą gyvenimą trunkančios bendros kelionės dalis“. Pripažinti sau, kad susituokdamas aš negaunu tobulo gyvenimo ant lėkštutės, tobulos šeimos ir namų. Bet turiu visas galimybes to pasiekti. Svarbu veikti. Veikti kiekvieną dieną. Net jei ir neturi pakankamai įgūdžių ir žinių, bet juk kuriuo atveju nėra greitų būdų laimingai santuokai pasiekti. Ir tai atsiperka su kaupu. Santuoka – pati sunkiausia, bet ir tobuliausia meilės mokykla.

„Santuoka yra veidrodis, – rašo M. Gungoras – gyvendami arti kito žmogaus pradedame įsivaizduoti, kas iš tikrųjų esame. Pradedame matyti, ką reikia pataisyti ir pakeisti“. Manau, kad kaip tik todėl santuoka turi galią žmonių gyvenimus padaryti turtingesnius. Gyvenant kartu padėti kitam padaryti gyvenimą kaip galima pilnavertiškesnį, prasmingesnį, laimingesnį. Santuoka mums nepadės tapti geresniems, ji kaip tik gali padėti atskleisti, kas yra negerai. Bet tai nereiškia pabaigos, o tik pasikeitimo pradžią. Labai gaila, kad šiandien skyrybos suvokiamos kaip visiems priimtinas būdas atsikratyti šeimyninių nesutarimų, neigiamų patirčių. Bet būtent šis paprastumas ir nuvertina tai, kas paprastai jungia žmones — meilę ir dvasinį artumą.

Atkreipiau dėmesį, kad kai kalbama, jog santuoka nereikalinga, kad galime gyventi be jos ir bandoma tam surinkti argumentų, tada dažniausiai remiamasi egoistiniais motyvais, dominuojanti yra „aš“ pozicija. Juk paprastai tie, kurie neketina vesti, savo pasirinkimą aiškina poreikiu būti nepriklausomam ir pačiam viską spręsti. O kai kalbame apie santuoką, visada kalbėsime apie kitą ir aukojimąsi vardan kito žmogaus laimės ir gerovės. Tai esminis skirtumas. Ir kai kalbame apie kitą, nereiškia, kad atsisakome savęs, ar mūsų norai nesvarbūs, bet kai į pirmą vietą užleidžiame savo sutuoktinį, įvyksta patys gražiausi santuokos stebuklai...

Laiminga santuoka – tai būtinas sėkmingo žmogaus gyvenimo rodiklis. Šeima visada buvo ir yra pažangios visuomenės, progresyvių veikėjų ir mokslininkų dėmesio centre, pradedant nuo senųjų laikų ir baigiant šiuolaikiniais reformatoriais. Būtent šeimoje įdiegiami moraliniai pagrindai, formuojasi elgesio normos, atveriamas vidinis pasaulis ir individualūs asmenybės bruožai. Šeima ne tik nulemia asmenybės formavimąsi, bet ir žmogaus savivertę, stimuliuoja jo socialinį ir kūrybinį aktyvumą, atskleidžia individualumą. Šeima visada judesyje, ji keičiasi ne tik veikiant socialiniams-politiniams veiksniams, bet ir vidiniams savo pačios raidos procesams.

Taip, santuoka sudėtingas mechanizmas. Bet jo neturėtų valdyti vartotojiškos visuomenės mechanizmas.

Ir negali būti vieno recepto laimei pasiekti. Juk nesame vienodi, vadinasi, turime atrasti savų būdų būti kartu, atviriems, priimti kito keitimąsi, išdrįsti pačiam keistis, mokytis nespręsti už kitą, o bandyti suprasti, kodėl yra vienaip ar kitaip. Tikiu, kad  jūsų žodžiai ir veiksmai, siekiant laimingos santuokos gali būti visai kiti, kad padėtų jums džiaugtis ir sėkmingai gyvuoti. Tereikia išdrįsti atiduoti save ir savo gyvenimą vienas kitam.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Jurga Lūžaitė 8042980298836817650

Rašyti komentarą

item