Vytautas Radžvilas. Surinkti Lietuvą

Susiburti prie „Respublikos“ ir aplink ją buvo lemta. Juk reikėjo vietos, iš kurios būtų galima pradėti vėl surinkinėti Lietuvą. Telkti visus tikrus lietuvius. Prikelti iš užmaršties sąvoką „tikras lietuvis“ ir sugrąžinti jo gyvastingąją prasmę yra būtina tautos dvasinio ir politinio prabudimo sąlyga. Kitaip niekada negrįš sovietmečiu beveik prarastas suvokimas, jog nepakanka gimti lietuviškai kalbančioje šeimoje, kad būtum tikras lietuvis. Norint tapti lietuviu reikia sąmoningai apsispręsti juo būti. Kaip sunku tai padaryti, iškalbingai liudija daugelio XIX ir XX amžių sandūroje savasties ieškojusių ir tapatumo mįslę sprendusių iškilių Lietuvos žmonių prisiminimai. Lietuviškai kalbėjusių žmonių, kuriems vis dėlto teko skausmingai ir dramatiškai apsispręsti, kas jie - lietuviai ar lenkai.

Šaipytis iš minties, kad esama tikrų ir netikrų lietuvių, neverta. Neigti šią skirtį reikštų nematyti skirtumo tarp Lietuvos Respubliką kūrusio J.Basanavičiaus ir Litbelui - „Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų Socialistinei Respublikai“ vadovavusio V.Mickevičiaus-Kapsuko. Dėti lygybės ženklą tarp lietuviškai kalbėjusių ir „tikrais lietuviais“ save vadinusių, bet tūkstančius lietuvių šaltakraujiškai į mirtį ir tremtį siuntusių A.Sniečkaus ir jo parankinių ir J.Žemaičio, A.Ramanausko-Vanago bei daugybės jų bendražygių, didvyriškai kritusių už Lietuvos laisvę.

Ir šiandien yra lakmuso popierėlis, leidžiantis lengvai atpažinti ir atskirti tikrus ir netikrus lietuvius. Toks popierėlis yra kiekvieno iš mūsų požiūris į „Basanavičiaus projektą“ - 1918 m. vasario 16 d. gimusią Lietuvą. Toji Lietuva, net pati jos vizija, iš pat pradžių daug kam nepatiko. XIX a. netrūko lietuvių „mylėtojų“, skubėjusių užrašinėti šios, kaip manyta, tuoj išnyksiančios tautos kalbą ir dainas. Tačiau įvyko stebuklas - toji merdėjanti vakarykščių baudžiauninkų tauta nelauktai prisikėlė ir net užsimojo sukurti nepriklausomą valstybę. Tai, kad ji nepanoro įsivilkti į jau paruoštas įkapes, daugelio akyse virto jos didžiąja kalte. Jau beveik visą šimtmetį Lietuvos Respublika yra rąstas ne vieno kaimyno akyje. Ne veltui visu okupacijos tarpsniu mums buvo pašėlusiai į galvas kalama mintis, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė buvusi atsitiktinė klaida - istorinis nesusipratimas. Tie, kurie palūžo dvasia ir patikėjo šiuo melu, nebėra tikri lietuviai. Jie yra tarp mūsų ir lengvai atpažįstami, nes juos išduoda du okupantų spėti įskiepyti ir antrąja prigimtimi tapę bruožai - iracionali vergo savinieka ir kalbėjimas svetimųjų įbruktais arba iš jų išmoktais žodžiais. Todėl jie bukai ir nepavargdami vardija ikikarinės Lietuvos valstybės ydas ir nuodėmes. Jiems Lietuvos Respublika nepatinka todėl, kad buvusi pernelyg „etnocentriška“ - tarsi nebūtų akivaizdu, kad ji ano meto sąlygomis galėjo būti tik moderni lietuvių tautos sukurta valstybė. Alternatyvos - Lenkijos provincija arba „didžiosios tarybų šalies“ sąjunginė respublika. XIX a. Atgimimo šauklių subrandinta, tarpukario Respublikoje puoselėta, okupacijos metu nuožmiai trypta, bet ginta ir bent iš dalies išsaugota lietuvybė jiems yra archajiška, retrogradiška, siaura ir beviltiškai pasenusi - visais atžvilgiais atgyvenusi ir nereikalinga našta, kurios geriausia būtų kuo greičiau atsikratyti. Panašiai įtikinėjo sovietiniai okupantai ir jų parankiniai, tik dabar ta sena naujoji „išmintis“ dangstoma „europeizacijos“ retorikos skraiste.

Tačiau visaverčių alternatyvų šioms „atgyvenoms“ nepasiūloma. Nebent alternatyva „archajiškai“ tautos sampratai laikytume propagandinius raginimus greičiau virsti tiesiog abstrakčiais „europiečiais“ ir rimtai patikėtume, kad suvereniai valstybei kaip demokratinės piliečių savivaldos formai geriau tapti karštligiškai lipdomos griežtai centralizuotos ir biurokratizuotos ES kvaziimperijos provincija.

Čia ir tik čia reikia ieškoti takoskyrų tarp tikrų ir netikrų lietuvių. Tikri lietuviai yra visi tie, kurių sąmonėje ir sąžinėje Vasario 16-osios Lietuva ir jos tęsinys - atkurtoji Respublika - tebėra pilietinio ir politinio įsipareigojimo orientyras ir kelrodė žvaigždė. Tie, kuriems Lietuva yra sava šalis ir valstybė, o ne - kaip netikriems lietuviams - bet kam pelningai parduotina prekė ar trokštama nusimesti rūpesčio ir atsakomybės našta. Todėl turi būti akivaizdu viena: ši takoskyra nėra ir negali būti tautinė ar etninė, nes skiriamoji linija tarp tikro ir netikro lietuvio yra vidinė - ji eina per kiekvieno asmens sielą ir širdį.

Tik padarius šį - pamatinį ir sunkiausią - pasirinkimą būti lietuviu toliau jau galima pasitikinčiai ir ramiai atsiverti Europai ir visam pasauliui. Kad ir visai Visatai. Todėl, kad toks sąmoningas ir laisvas apsisprendimas yra nepajudinama tautinio ir valstybinio tapatumo atrama, leidžianti ramiai ir pasitikint savimi grumtis su visomis Lietuvą galinčiomis ištikti negandomis.

Toliau laukia šį pasirinkimą patvirtinantys kiti apsisprendimai. Daugelis jų stebėtinai primena tuos, kuriuos teko daryti sovietmečiu. Jau šiandien reikia apsispręsti, kas mums yra lietuvių kalba. Tikri mūsų būties namai - tautos dvasios ir pasaulėjautos veidrodis ar paprasčiausia priemonė susišnekėti buitiniais reikalais, kurią be vargo ir gailesčio būtų galima iškeisti į kitą - „patogesnę“ ir „praktiškesnę“ kalbą, kokia sovietmečiu iš inercijos lietuviškai dar šnekėjusiems netikriems lietuviams atrodė esanti kur kas „perspektyvesnė“ ir daugiau galimybių atverianti „didžiojo Lenino“ kalba.

Taip pat reikia apsispręsti dėl valstybės. Ir šiandien dar galima išgirsti aiškinant, kad net ir okupuota sovietinė Lietuva buvusi valstybė, nes, matote, toji LTSR taip pat laikytina „savita Lietuvos valstybingumo forma“. Panašūs postringavimai skamba ir šiandien, kai Briuselis tyliai glemžiasi vis naujas Lietuvos ir kitų šalių turėtas valstybingumo galias. Užuot kėlus principinį klausimą, ar toliau einant šiuo suvereniteto siaurinimo keliu ES valstybėms narėms galiausiai neliks tik teisė tvarkyti komunalinio ūkio reikalus, įmantriai įrodinėjama, kad tik dekoratyvius valstybingumo ženklus - vėliavas, herbus ir himnus - išsaugosiančios šalys ir toliau būsiančios „suverenios“ valstybės. Tačiau priklausyti tikrai lygiateisių valstybių sąjungai ir būti centralizuotos supervalstybės administraciniu dariniu nėra viena ir tas pat - tokia Lietuvai iškilusios ir sąmoningai bei valingai spręstinos valstybingumo dilemos esmė.

Būti tikru lietuviu reiškia suprasti, kad didžiavimasis „europietiškumu“ ir troškimas tapti „europiečiais“ kartu išsižadant istorinės atminties, tautinės savigarbos ir valstybinės savimonės liudija ne „platų europinį akiratį“ ir „pažangą“, bet yra tikriausias atžangos ir nuosmukio - tautos grįžimo į ikipolitinę ir ikivalstybinę XIX a. būklę ženklas. O kalbant dar aiškiau -  atgimusios baudžiauninkiškos savivokos požymis.

Esama ir kitų paskatų surinkinėti Lietuvą. Europos Sąjungos prezidentas Hermanas van Rompėjus (Herman Van Rompuy) visai neseniai pasakė: tokių sąvokų kaip „Tėvynė“ ir „patriotizmas“  vieta istorijos sąvartyne. Tai atviri, aiškūs ir grėsmingi žodžiai: tautos ir nacionalinės valstybės „federalizuojamoje“ ES nepageidaujamos ir būsimojoje „integruotoje“ Europoje joms vietos nebus. Akcentuotina: tai pasakė ne koks nors netyčia slaptus vadovybės planus išplepėjęs Briuselio klerkas. H.van Rompėjaus žodžiai rodo, kad tvirtai apsispręsta dėl tolesnės ES plėtros krypties ir pobūdžio ir galutinai atsisakyta pirminės vieningos Europos vizijos. Šią viziją skelbę ir puoselėję Sąjungos „tėvai kūrėjai“ - R.Šumanas (R.Schuman), K.Adenaueris ir A.de Gasperi - įsivaizdavo suvienytą Europą kaip laisvą ir savanorišką lygiateisių tautų ir savarankiškų valstybių sąjungą. Jie puikiai suprato ir ne kartą įspėjo, kad tokios sąjungos alternatyva gali būti tik nedemokratiška Europos supervalstybė. Tačiau visi požymiai rodo, kad sukama būtent tokios supervalstybės kūrimo keliu. ES „politbiuro“ - nerenkamų ir niekam realiai neatskaitingų eurokomisarų - valdoma Sąjunga verčiama „Superleviatanu“ - gigantiška biurokratine mašina, tinkama valdyti ne politiškai suverenias tautas ir valstybes, o tik suniveliuotų ir beveidžių „naujųjų europiečių“ mases. Todėl ES aukščiausiojo pareigūno žodžiai faktiškai yra ne kas kita, o jau atvirai išsakoma politinė Europos tautų ir valstybių „nukenksminimo“ programa, kuria paneigiama pati iki šiol mums pažįstamos Europos esmė. Juk Europa niekada nebuvo politiškai centralizuotas ir kultūriškai suniveliuotas žemynas. Iš Vakarų krikščionijos išsirutuliojusi ir naujaisiais laikais ją pamažu pakeitusi Europa radosi kaip tautų ir nacionalinių valstybių Europa. Įvairovė visada buvo skiriamasis ir neatimamas jos tapatybinis bruožas ir pagrindinis galios šaltinis. Todėl šios įvairovės ir galios griovimo programai pritariantys ir ją uoliai vykdantys aršūs „europeizatoriai“ yra tikrieji Europos duobkasiai.

Tokiomis aplinkybėmis pastangos surinkti Lietuvą savaime virsta ir moraline bei politine pareiga saugoti ir gelbėti norimą sunaikinti Europos savastį. Siekdami surinkti Lietuvą ir išlikti tikrais lietuviais giname tos Europos, kurios neatskiriama dalimi iki šiol buvome ir vis dar jaučiamės esą, dvasią, laisvę ir ateitį.

Šaltinis: www.respublika.lt