Palmira Rudalevičienė. Apie abortų įstatymą

1955 metais Lietuvoje (tuometinėje LTSR) buvo legalizuoti abortai, ir nuo to laiko tokiu būdu nužudyta daugiau negu du  milijonai Lietuvos p...

1955 metais Lietuvoje (tuometinėje LTSR) buvo legalizuoti abortai, ir nuo to laiko tokiu būdu nužudyta daugiau negu du  milijonai Lietuvos piliečių. Su kiekvienu atliktu  abortu mūsų tampa vis vienu mažiau.

Kadangi Gyvybės  prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo svarstymai vyko Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, skubant į juos, šovė mintis, ar nebūtų tiksliau, jeigu nėštumo nutraukimo pasekmės psichikai būtų svarstomos autentiškoje darbo vietoje. Po rinkimų  praėjo jau daugiau nei metai, tačiau nė vienas parlamentaras dar neapsilankė Vasaros g. 5 medicinos įstaigoje. Nėštumo nutraukimo padėtų išvengti  kritininio mąstymo bei emocijų ir jausmų kultūros, atsakomybės bei kitų sveikos psichikos kriterijų formavimas, tai padėtų atsverti teises, jų įvairovę. Kadangi nėštumo nutraukimo svarstymas iškyla prieš tai turėjus seksualinius santykius, o tai irgi vyksta laisva valia, spontaniškai ar apgalvotai, apsišvietus ar nebūtinai, bet visada impulsą duoda psichika, žmogaus smegenys, tai ir psichikos savybės bei galimybės yra labai svarbios.

Iš gerbiamų parlamentarų tikimės apsaugos ir pagarbos ne tik negimusiems vaikams, bet ir esantiems gyviems piliečiams, rinkėjams. Gerai, kad toks įstatymas yra svarstomas. Prenatalinė medicina, taip pat ir prenatalinė psichiatrija kaip mokslas egzistuoja jau ne vieną dešimtmetį, atliekamos intrauterininės vaisiaus chirurginės operacijos, nagrinėjama besivystanti psichika. Nutraukdami nėštumą, dar vienam žmogui užgimti atimame galimybę.

Viena iš aborto komplikacijų yra psichikos trauma. Trauma moters mintims, jausmams, svajonėms, trauma fantazijoms, ketinimams, santykiams. Pakeičianti požiūrį į gyvenimą, į artimus ir mylimus žmones, į vertybes. Į save pačius. Kaip grandininė reakcija kyla vis kiti padariniai, dėl kurių nukenčia šeiminis gyvenimas, karjera, bendravimas, įvyksta asmenybės lūžis ir keitimasis destrukcijos link. Visuomet  yra savižudybės rizika. Psichiatrijoje nėštumo nutraukimas yra svarbus, kaip galima priežastis psichopatologijai išsivystyti. Nustatomi psichopatologijos  simptomai atitinka potrauminio streso diagnostinius kriterijus, kurie laikomi poabortiniu sindromu. Tai populiari visuomeniška frazė, psichiatrijoje ji nagrinėjama kaip potrauminio streso sutrikimas (PTSS).

Psichopatologija ypatinga tuo, kad ji yra itin asmeniška, dvasiškai skaudi, stigmatizuota. Daugiau kaip trisdešimties metų klinikinės praktikos metu susidūriau su medicinos literatūroje aprašytais apie penkiais šimtais poabortinio sindromo atvejų Lietuvoje, dešimtys panašių atvejų pasitaikė dirbant psichiatrijos klinikose Anglijoje ir Škotijoje. Medicinos studijų metu apie tokią psichopatologiją kalbėta nebuvo, mano mokytojos buvo mano pacientės.

Nėštumo nutraukimo  problema apnuogina ir šeiminių santykių tragiškumą, atskleidžia, kaip destruktyviai gali paveikti tarpusavio meilės bei šilumos stoka tarp artimų ir brangių žmonių, atskleidžia seksualinių santykių skurdumą ir problemas bei moters vergavimą vyrui, priklausomybę nuo jo.

Mūsų kultūroje abortas yra ir socialinis reiškinys, susijęs su materialiniu bei dvasiniu skurdu, nestabiliomis šeimomis bei nesibaigiančiais konfliktais šeimose, dvasinio saugumo stoka,  atsitiktiniais lytiniais santykiais, seksualinio gyvenimo tamsa. Abortas yra neatsakingo elgesio pasekmė. Kaina už aistrą, proto pritemimą. Paprastą nežinojimą. Skaudžiausia, kad už tai kainą  sumokėti turi moteris. Klaidinga būtų teigti, kad abortas yra moters pasirinkimo laisvė. Mano pacientės teigia, kad jos pasirenka priešingai, negu norėtų rinktis, pasijunta įspraustos į kampą, o laisvę rinktis būtų teisingiau performuluoti į pasirinkimą to, kas „lieka iš bėdos“. Moterys nori mylėti ir būti mylimos. Psichiatrijoje motinystė yra siejama su psichikos norma, galimybe subrandinti savo jausmus, juos išreikšti, dalinti bei gauti atgalinį ryšį. Yra normalus motiniškas instinktas. Ar jis yra, galimybė sužinoti atsiranda tik pagimdžius kūdikį.

Savo noru nutraukdama nėštumą, moteris praranda ne tik kūdikį, bet ir dalį savęs, išdraskomi, paniekinami jos jausmai, o buvęs „vienintelis“, „mylimasis“ staiga tampa nepažįstamuoju. Jis mūsų šalyje neturi jokios atsakomybes – nei juridinės, nei materialinės, nei moralinės. Jis laisvas kaip vėjas, ir visi tolimesni keliai jam atviri. Galiojantys įstatymai yra jo pusėje. Kartais vyriškis sumoka pinigus už moters aborto procedūrą, po ko moteris teigia pasijaučia tarsi prostitutė. Nėra kam pasiskųsti, kaltų nėra, nes vyksta viskas lyg ir laisva valia, tačiau lošiamos nelygios partijos, kai vieni ir toliau ieško malonumų, kitiems sužalojami likimai. Vyrai linkę mylėti lytiniais organais, moterys myli dvasia. Moterys nori meilės iki mirties, vyrai linkę rinktis vienos nakties (ar pertraukos) nuotykį – ilgesniam įsipareigojimui vis nėra laiko subręsti. Svarstomame įstatyme nėra užsiminta apie atsakomybės komponentą vyrams. Svarstomas įstatymas gina negimusio kūdikio teises, formuluoja galimus leidimus ar draudimus moters ketinimams, bet vyras, dalyvavęs pradedant tą negimusį kūdikį ir skatinęs moterį pasirinkti, lieka už svarstymo ribos, visai išnyksta. Vyrui lieka visos teisės ir  privilegijos, jis neatsakingas už nieką.

Aborto įstatymas yra šalies seksualines kultūros vizitinė kortelė. Atspindinti, kaip šalyje žmonės sugeba mylėti, mylėtis bei būti mylimi. Parodanti, kokie seksualiniai santykiai yra šeimoje, už šeimos ribų, požiūrį į toje šalyje egzistuojančias vertybes. Parodantis, kur yra meilės vieta, ir ar ji yra. Tai nėra įstatymas, atspindintis tik  moters teises ir laisves, bet ir moters galimybes. Požiūris į abortą kontroversiškas, nuomonės kraštutinės, visuomeninės diskusijos yra politizuotos, pati moteris paliekama už  ribos, niekam nežinoma, kaip ji iš tikrųjų jaučiasi. Nėra apsaugota, nei ginama nei moters garbė, nei dora, nei ramybė. Mano pacientės man sako, kad tokių dalykų išvis nėra, tai yra egzotika. Mane tikina, kad meilė neegzistuoja, tik jos iliuzija. Meilės nereikia, seksas yra geriau, svarbiau. Svarbu žinoti kelias erogenines zonas, ir daugiau nieko nereikia. Svarbiausia erogeninė zona yra žmogaus smegenys – tokia edukacija yra neįkandamas riešutas. To nemoko šeimoje, mokykloje. Paradoksas, vis daugiau sekso industrijos kulto apraiškų, sekso žaisliukų ir viešų seksualumo analizių, tačiau psichiatro kabinete vis daugėja skundų dėl impotencijos ar nepasitenkinimo seksualiniu gyvenimu. Ir ne tik seksualinio malonumo stoka, bet net ir reprodukcinių galimybių menkėjimu.

Šaltinis: Bernardinai.lt 

Susiję

Palmira Rudalevičienė 7372431793993014409
item