Vytautas Rubavičius. Televizinėse diskusijose tiesa negimsta

Televizijose gausu diskusijų, kurios pretenduoja į objektyvumą ir publikos sąmonėje formuoja tam tikras nuostatas, įvykių vertinimus. Apie tai, ko vertos televizinės diskusijos, ar žiūrovai gali jas pasižiūrėję surasti atsakymus į jiems nerimą keliančius klausimus, ar debatuose gimsta tiesa, filosofijos mokslų daktaro Vytauto Rubavičiaus mintys.

Forumai gyvavo jau senovės Romos laikais, gyventojai susirinkdavo turgaus aikštėse, kur vykdavo diskusijos, susitikimai, debatai. Dažniausiai rinkimų metu kandidatai pasisakydavo forumuose. „Viešų forumų ir diskusijų tikslas valdyti masių, visuomenės sąmonę ir šitaip užsitikrinti savo valdžios tęstinumą nėra pasikeitęs. Toks tikslas buvo, yra ir, manau, bus visą laiką“, - sako filosofas.

V.Rubavičiaus teigimu, televizijos tikslas yra parduoti auditoriją ir kurti viešą politinę sceną politikams. Kai kurie televizijos vedėjai yra ganėtinai stiprūs profesionalai, tačiau vedamų laidų metu aiškiai matyti tam tikras jų suinteresuotumas. „Negali tiksliai įvardyti, kokias verslo ar socialines grupes jie tiksliai aptarnauja, bet tas jų nusiteikimas būna labai aiškus. Net kai sukviečia tarsi priešingas nuomones reiškiančius žmones, vis tiek dažniausiai vienos nuomonės reiškėjų persvara būna labai matoma, taip pat paties vedėjo nusiteikimas, kuris reiškiamas ironija, nutraukinėjimu“, - teigia filosofas.

Televizijoje yra formuojami tam tikri frontai, nuomonės apie reiškinius ar įvykius, televizijos turi aiškią poziciją ir bando įtikinti ją esant nenuginčijamą. „Tarkime, pašalintojo prezidento Rolando Pakso žiniasklaida nepalaikė. Visi kiti būdavo marginalizuojami arba marginalizuoti. Šiuo metu mes matome tokią tendenciją, kuri reiškiasi daugelyje žiniasklaidos priemonių. Sakykime, menkinti Neringą Venckienę, kurti jos blogą įvaizdį. Kad ir kas jai atsitiktų, visuomenė numotų ranka ir pasakytų - taip jai ir reikia. Ir laidose, kuriose šis klausimas vienaip ar kitaip paliečiamas, tai labai aiškiai matyti“, - konstatuoja pašnekovas.

Viskas perkama    

Laidų vedėjai kuria savo prekinį įvaizdį. Filosofo teigimu, kai kurie vedėjai turi sukaupę daug informacijos, ryšių įvairiuose sluoksniuose, todėl jiems pavyksta į diskusijų laidas pasikviesti aukšto lygio kalbėtojus. „Laidos vedėjas turi būti matomas. Kuo labiau jis matomas, ryškus profesionaliuoju požiūriu, tuo jo prekinė kaina didesnė. Mes matome tuos vedėjus, kurie yra ir brangūs, ir geidžiami įvairių televizijos kanalų. Taip pat pastebime, kaip staiga perėję iš vieno kanalo į kitą vedėjai keičia savo nuostatas vienų ar kitų vyksmų atžvilgiu. Tai yra neišvengiama, nes ne kanalas prisiderina prie sutartį sudariusio vedėjo, bet vedėjas prie kanalo“, - sako V.Rubavičius.

Žiniasklaidos atstovai diskusijų laidose turi komentuoti, patarti, tarsi atlikti nepriklausomų ekspertų vaidmenį. Štai čia kyla problemų. „Dažnai žiniasklaidos ekspertai per savo žiniasklaidos kompanijas yra susiję su tam tikrais užsakovais, netgi sutartimis per viešųjų ryšių kompanijas. Kyla pavojus, kad žiniasklaidos atstovas, kuris atlieka nepriklausomo eksperto vaidmenį, yra angažuotas vieno ar kito politinio ar ekonominio subjekto nujaučiamam palaikymui. Kitaip tariant, atlieka tam tikras paslaugas ir politiniams užsakovams. Televizijos kanalams darbas su politiniais užsakovais yra naudingas, nes politiniai užsakovai yra ir finansinės paramos ir užmokesčio teikėjai“, - teigia filosofas. 

Nuomonių trūkumas

Diskusijose dažniausiai dalyvauja politikai, o akademinio sluoksnio pašnekovų laidose, sprendžiančiose svarbius klausimus, mažoka. „Politikams akademinis sluoksnis, sąžiningi mokslininkai nėra parankūs, nes į jų pasakymus reikia reaguoti. Negali į juos paprastai numoti ranka kaip į kito politiko pareiškiamą nuomonę. Pasižiūrėkime, kaip politikai kalbasi. Kad ir apie ką jie diskutuotų, galų gale vienas į kito argumentus numoja ranka ir vis tiek laikosi to paties. Jeigu šalia būtų dar ir rimti mokslininkai, politikams tektų argumentuoti racionalia moksline kalba. Šitai yra sunku, todėl manau, kad mūsų vedėjai gerai jaučia politikų išprusimą ir akiračio mastą ir nekviečia mokslininkų. Juolab kad ir patys mokslininkai nesiveržia į viešumą, o kartais net neišsako savo tikrosios nuomonės, nes valdžia ypač nemėgsta baltų varnų, kurios sako mokslines tiesas, prieštaraujančias politikų nutarimams“, - sako filosofas.

Tad ar žiūrovas gali gauti objektyvų pasaulio vaizdą ar diskusijose gimsta tiesa? V.Rubavičius mano, kad jokiu būdu taip nėra: „Niekas sau ir nekelia tikslo, kad žiūrovas iš esmės susigaudytų vykstančiuose procesuose. Kaip tik lengviau valdyti ir manipuliuoti tais žmonėmis, kurie nelabai susigaudo, bet procesus vertina pagal juslinį lygmenį - kūną, baimę, patikimą. Ir apie tiesą debatuose šiuo metu yra labai sunku kalbėti. Tiesos yra reikalingos tik tiek, kiek jos tinka vieniems ar kitiems interesams. Paskui tos tiesos virsta ne tiesomis, o neigiamomis pasekmėmis daugeliui gyventojų“.

Šaltinis: www.respublika.lt