Vytautas Raškauskas. Katalonija – naujoji Europos valstybė?

Ispanija, kokią ją matome dabartiniame pasaulio politiniame žemėlapyje, skaičiuoja paskutiniuosius savo gyvavimo metus. Tai skelbianti Katalonijos (autonominis Ispanijos regionas) vyriausybė planuoja jau šį lapkritį surengti referendumą dėl nepriklausomybės paskelbimo. Nors akivaizdu, jog tam priešintis bandys Ispanijos vadovybė, o, ko gero, nepritars ir likusios Europos Sąjungos narės, daugiau nei pusė (52 proc.) katalonų tiki jau 2014 m. sulauksią laisvės.

Katalonai = ispanai?

Esminė ne vieną šimtmetį besitęsiančio Katalonijos gyventojų bei Ispanijos valdžios konflikto grandis yra pastarosios nepripažinimas, jog katalonai – tai atskira tauta. Kuo karščiau ispanai tai neigia, tuo didesniais pavergėjais jie laikomi vietinių Katalonijos žmonių, kurie teigia priklausantys atskirai tautai, turinčiai savo istoriją, kultūrą bei kalbą. 

Istorija ir dabartis

Pasidomėjus Pirėnų pusiasalio istorija, ispanų, kaip užgrobėjų, įvaizdis nebeatrodo nepagrįstas. Dar XII a. Barselonos grafystės bei Aragono karalystės dinastine sąjunga sukurtoje valstybėje, Katalonijos bei Aragono regionai turėjo lygias teises, todėl ir dabar šios valstybės egzistavimo laikotarpį katalonai laiko savo nepriklausomybės bei laisvės periodu. Tik 1714 m., pralaimėję karą Burbonų dinastijos atstovui Philipui V, atiteko Kastilijos valdoms, kuri, nukariavusi ir kitus Pirėnų pusiasalyje esančius regionus, įkūrė Ispanijos karalystę. 

Katalonija priespaudą kentėjo ir vėlesniais metais, o ypač Francisco Franco režimo Ispanijoje laikotarpiu, kai katalonų kalba buvo oficialiai draudžiama tiek mokyklose, tiek apskritai viešumoje. Nors režimui žlugus regionas atgavo daugumą teisių, centrinė Ispanijos valdžia Katalonijos priežiūrai ligi šiol skiria daug dėmesio. Štai visai neseniai Ispanijos kultūros ministras J. I. Wertas viešai pareiškė sieksiantis ispanizuoti Katalonijos švietimo sistemą, t.y. perorientuoti ją į tokią, kurioje daugiau dėmesio būtų skiriama ne katalonų kalbai, o ispanų.

Ministras planuoja iš Ispanijos mokesčių mokėtojų, savaime aišku, ir iš pačių katalonų, pinigų Katalonijoje steigti naujas mokyklas, kuriose mokiniai būtų mokomi tik ispanų kalba. Anot jo, būtina apginti šeimų, norinčių, kad jų vaikai mokytųsi ispaniškai, teises. Vis dėlto reikia pasakyti, jog nėra aišku, ar tokių šeimų Katalonijoje apskritai yra. Be kita ko, ministras piktinosi ir tuo, jog katalonų mokyklose dėstoma ne tik Ispanijos, tačiau ir Katalonijos istorija. Ko gero, dėl to būtų galima ginčytis, jei katalonai save laikytų Ispanijos valstybės dalimi, tačiau taip nėra. O net jei ir vadintume katalonus ispanais – pirmieji, kaip etninė grupė, turėtų teisę mokytis savo istorijos sava kalba, jei jau tokią teisę turi ispanai. Juk Katalonijoje tiek ispanų, tiek katalonų kalbos pripažintos oficialiomis. Skirtumas tik tas, jog pirmoji absoliučiai dominuoja visose Ispanijos medijose, o antrosios išsaugojimui centrinė valdžia neskiria nei menkiausio dėmesio.

Ispanijos ekonomikos nuosmukis ir katalonų konsolidacija

Tačiau tai dar ne viskas – neaptarėme ekonomikos. Tai dėl jos, Ispanijai vis giliau klimpstant į ekonominės krizės liūną ir su savimi tempiant Kataloniją, nemažai katalonų perėjo į nepriklausomybės šalininkų pusę. Jei dar 2010 m. jų dalis nesiekė 40 proc., dabar ji jau perkopė pusę visų gyventojų, ir panašu, auga toliau. Katalonijos prezidentas Arturas Masas yra įsitikinęs, jog ilgą laiką buvusi turtingiausiu Ispanijos regionu Katalonija nebėra tokia turtinga tik dėl nepakeliamos mokesčių centrinei valdžiai naštos. Ši sudaro net 15 milijardų eurų (52 milijardai litų) kasmet.

Šie pinigai, surinkti iš katalonų, į jų kraštą niekuomet negrįžta investicijų, socialinių paslaugų ar jokia kita forma, tad drąsiai galime juos vadinti tiesiog finansine parama Madridui. Arturas Masas mano, jog tapusi nepriklausoma valstybe Katalonija netruktų papulti tarp 50 daugiausiai eksportuojančių pasaulio šalių, mat net ir krizės sąlygomis jos sukuriamas bendrasis vidaus produktas sudaro penktadalį visos Ispanijos BVP. Nors ankstesni katalonų bandymai teisiniu keliu išplėsti autonomines regiono teises, prižiūrint Ispanijos vyriausybei, visuomet baigdavosi nesėkmingai, šį Ispanijai finansiškai itin sunkų laikotarpį A. Masas mato kaip galbūt vienintelę progą atkurti Katalonijos nepriklausomybę.

Katalonija veržiasi laisvėn... Kaip?

Katalonijos nepriklausomybės idėjiniu vadu tituluojamas Arturas Masas, taip pat vadovaujantis centro-dešinės (nacionalistinės pakraipos) politinei koalicijai „Convergencia i Unio“, mano laimėsiąs šių metų lapkričio pabaigoje vyksiančius Katalonijos autonominės valdžios rinkimus. Vis dėlto apklausų duomenimis nepriklausomybės šalininkų balsai galimai atiteks keletui politinių partijų, mat nemaža dalis minėtų rinkėjų palaiko kitas nepriklausomybininkus buriančias politines jėgas. Viena tokių – „Katalonų susivienijimo nepriklausomybei“ (Solitaritat Catalana per la Independencia) partija, pastovų elektoratą turinti dėl nuoseklesnės ir ilgiau puoselėtos nepriklausomybės idėjos.

Nors partinis susiskaldymas gali sugriauti A. Maso rinkiminių ambicijų išsipildymą, jis teigia referendumą dėl nepriklausomybės surengsiantis bet kokiu atveju. Ispanijos centrinė valdžia, savo ruožtu, iš anksto įspėja, jog tokį referendumą laikys neteisėtu. Tuo tarpu Katalonijoje naujausių apklausų duomenimis referendumo šalininkų skaičius siekia net 82 proc. Padrąsinimu katalonams galimai tapo ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Davido Camerono leidimas škotams 2014 m. surengti referendumą dėl jų nepriklausomybės.

Kas toliau?

Nepriklausomos Katalonijos idėjos kritikai dažniausiai linksta kalbėti apie galimai susikursiančios valstybės perspektyvas. Ir ne veltui. Nors Arturas Masas teigia suprantantis, jog valstybės paskelbimas nepriklausoma tėra priemonė darbui pradėti, o ne tikslas savaime, nėra aišku, ar tai suvokia ir dauguma jį palaikančiųjų. Visų pirma, Katalonijos ekonomika tampriai susieta su Ispanijos vidaus rinka, tad atsiskyrimo atveju katalonai prarastų didžiąją dalį rinkos savo prekėms ir paslaugoms dėl neabejotino Ispanijos boikoto.

Antra, Ispanija nepritartų Katalonijos priėmimui į Europos Sąjungą. Nėra aišku ir tai, ar naujos valstybės priėmimui neprieštarautų kitos ES narės, nesuinteresuotos finansinius sunkumus išgyvenančios Ispanijos vidiniu susiskaldymu. Galiausiai, nepriklausomybės paskelbimas prieštarautų Ispanijos Konstitucijoje įtvirtinto teritorinio valstybės vientisumo idėjai. Sunku numanyti daugumos nepriklausomybininkų nuomones šiais klausimais, tačiau pakankamai aiškios yra jų idėjinio lyderio A. Maso nuostatos.

Jo manymu, nors trumpuoju laikotarpiu Katalonija patirtų nuostolių, tačiau pritaikiusi gamybą naujoms rinkoms ilgainiui atsigautų. Atsigavusios ir klęstinčios Katalonijos ES sudėtyje norėtų dauguma valstybių narių, tad galiausiai nusileistų ir pati Ispanija. Dėl Konstitucijos – nei centrinė valdžia nei jos sukurti įstatymai negali riboti absoliučios daugumos katalonų noro pareikšti savo nuomonę referendume. Vien praeitų metų rugsėjo 11 d. Barselonoje vykusioje nepriklausomybės demonstracijoje dalyvavo apie 0,6-1,5 mln. žmonių. Kone kiekvienas jų ėjo nešinas Katalonijos nepriklausomybės vėliava.

Pabaigai – permainos arba nepriklausomybė

Tiek Katalonijos nepriklausomybės šalininkų, tiek ir šiai idėjai besipriešinančiųjų argumentus vienareikšmiškai vertinti sunku. Kad ir kokių įtikinamų istorinių, ekonominių ar kultūrinių faktų rastume paremti katalonų laisvės siekiui ar jį atmesti kaip nepagrįstą, tikrai aišku viena – Ispanijos baimė prarasti vieną turtingiausių savo regionų, atsispindinti nuolatiniuose bandymuose sudrausminti katalonus bei apriboti erdvę jų tautiniam tapatumui plėtotis, atsigręžė prieš pačią Ispaniją. Galima manyti, jog Ispanijai nekeičiant savo politikos tautinių autonominių grupių atžvilgiu, Katalonija nenustos siekti nepriklausomybės ir ją pasieks - 2014 m. ar vėliau – tai tėra laiko klausimas.

Šaltinis: mėnraštis "Tribūna"