Marius Kundrotas. Iš gatvės į Seimą - tik per universitetą

Išgirdus šūkius „Šiandien – gatvė, rytoj – Seimas!“ užlieja prieštaringos mintys. Viena vertus – džiugu, jog bręsta tautinis ir pilietinis sąmoningumas, reali opozicija užrūgusiai politinei sistemai. Antra vertus, kyla rimtų klausimų dėl politinės kompetencijos, moralinių ir intelektualinių savybių, kurios būtinos politikoje ir sunkiai subrandinamos gatvėje. 

Šūkauti gatvėje – net ir teisingus šūkius – ir vadovauti valstybei anaiptol ne tas pats. Neužtenka ryžto. Regėjome užtektinai pavyzdžių, kai ryžtingi, bet ne itin protingi, o dažnai – dar blogiau – ne itin kultūringi žmonės atsidurdavo valdžioje. Ar yra prasmės blogą valdžią keisti tokia pat arba dar blogesne? 

Moralines dorybes asmuo ugdosi per bendruomeninę veiklą – religinę bendriją, visuomeninę organizaciją, vietinę bendruomenę. Intelektualines – per švietimą ir savišvietą. Šįsyk aptarkime antrąjį aspektą. 

Iš pirmo žvilgsnio bet koks elitarizmas prieštarauja demokratijai pačia esme. Vis dėlto veikia ir teisiškai įtvirtinti įvairūs cenzai, pirmiausiai – amžiaus cenzas, o valstybės vadovui – dar ir gimtosios vietos cenzas. Amžiaus cenzas, peržengiantis piliečio pilnametystės ribas, pačia esme – šiurkštus demokratijos pažeidimas ar bent ribojimas. Jis pateisinamas tik vienu atveju – kai amžius siejamas su išsilavinimu. O kas, jei pastarojo nėra? Jei trisdešimtmetis ar penkiasdešimtmetis – bukas ir šiurkštus? Amžiaus cenzas praranda moralinę ir praktinę prasmę. 

Žinoma, ne visais atvejais išsilavinimas sietinas su formaliu diplomu. Būna išimčių. Savamokslis matematikas Genius Strazdas savo tekstus spausdindavo „Mokslo Lietuvoje“, jo teoremas sunkiai nuginčydavo didžiausi matematikos mokslo autoritetai, o savamokslis politologas Vilius Bražėnas šluostydavo nosį ne vienam diplomuotajam. Vis gi dažniausiai intelektas bręsta sisteminio išsilavinimo ir atitinkamo mąstymo pagrindu, o tai – aukštosios mokyklos, geriausiu atveju – universiteto – uždaviniai. 

Jeigu jau pripažįstame amžiaus cenzą, šalia jo, o dar geriau – vietoje jo – galėtų būti išsilavinimo cenzas. Pripažįstant savamokslių galimybes, šis cenzas galėtų būti įgyvendinamas ne tiek oficialiais diplomais, o konkrečiais testais. Čia kyla problema – testų objektyvumas. Dėl to pirminę atranką galėtų vykdyti diplomuotieji. Speciali visuomenės renkama komisija iš piliečių, turinčių bent jau magistrų diplomus, o bent pusė jos – daktarų diplomus, galėtų sudaryti testus, o Vyriausioji rinkimų komisija pagal juos filtruotų kandidatus į renkamas politines pareigas. Galutiniame etape savo žodį rinkimuose tartų visuomenė. 

Žinoma, tokia radikali politinės santvarkos reforma, jungianti demokratijos ir aristokratijos principus, galima tiktai stiprios politinės valios atveju. Dabartinės sisteminės jėgos atrodo mažiausiai tuo suinteresuotos – joms reikia klusniai balsuojančių statistų, o ne intelektualų, specialistų ar ekspertų. Užtai šiame etape – o ir po to – intelekto stiprinimas turi būti alternatyviųjų politinių ir visuomeninių jėgų – jų pačių – uždavinys. 

Akivaizdu, jog dabartinėje politinėje konjunktūroje alternatyvių jėgų atstovams gauti intelektualinės ir akademinės bendruomenės pripažinimą – labai sunku. Jie dažnai blokuojami, randant įvairiausių formalių pretekstų, nors tikrasis motyvas – užkirsti kelią svetimiems. Gauti diplomą antisistemininkui iš principo įmanoma, bet jam keliama kur kas aukštesnė kartelė. Jei paprastas studentas turi stengtis mažiau, tai antisistemininkas – dvigubai, jei ne dešimteriopai. 

Pralaužti šį uždarą ratą galima tik dviem būdais – kokybe ir gausa. Jei kokybę sisteminiai akademikai dar gali ignoruoti, atsisakydami ją pripažinti, tai gausą ignoruoti – kur kas sunkiau. Deja, kol kas iš antisisteminių veikėjų į akademinę sritį eina vienetai. Įsivaizduokime, jei tokie sudarytų bent pusę stojančiųjų – kiek ilgai ir kokiu mastu juos būtų galima blokuoti? 

Šūkauti gatvėse ar plūstis internete – lengviau, nei rašyti disertacijas. Kitas klausimas – ar naudingiau? Šią problematiką puikiai iliustruoja epizodas iš Michailo Bulgakovo kūrinio ekranizacijos „Šuns širdis“. Perskaitęs Frydricho Engelso ir Karlo Kautskio diskusiją apie socialinę santvarką, „liaudies atstovas“ Poligrafas Šarikovas drebia profesoriui Filipui Preobraženskiui: – Nesutinku aš! Su abiem. Reikia viską paimti ir padalinti! 

Klasikinis „praktiko“ atsakymas teoretikams. Galima įvairiai vertinti abu įvardytus autorius, bet sunku ignoruoti jų intelektualinį pranašumą tokių kritikų atžvilgiu. Į ilgamečių tyrimų ir apmąstymų išvadas minėtasis personažas atsako savo praktine patirtimi be jokių apmąstymų. Įsivaizduokime, kas liktų iš valstybės, jei koks šiandieninis Šarikovas, atėjęs į politiką, sugalvotų vienu metu sumažinti mokesčius ir padidinti socialines išmokas. 

Aukštasis išsilavinimas, pripažintas diplomu arba įrodytas atitinkamu testu, būtinas kiekvienam parlamento nariui, o komitetų pirmininkams ir ministrams – dar ir tikslinis išsilavinimas. Ne fizikams tvarkyti kultūrą, ne medikams – krašto apsaugą, ne kalbininkams – ekonomiką. Pagaliau, ne beraščiams spręsti valstybės ir visuomenės strategijas.