Jonas Švagžlys. Kaip lietuviai gėjų eitynes liaupsino

Paskutinį liepos šeštadienį Vilniaus Gedimino prospektu pražygiavo antrasis Lietuvoje homoseksualų bei jų rėmėjų paradas. Šis renginys kurstė nemenkų diskusijų, dar likus daug laiko iki jam įvykstant. Renginio šalininkai aktyviai kovojo, kad šios eitynės vyktų svarbiausioje sostinės gatvėje, tuo tarpu jų priešininkai teigė, jog tokios eitynės prieštarauja visuomenės moralei ir bent jau Gedimino prospekte tikrai neturėtų vykti. Nors Lietuvos Konstitucijoje sakoma, kad šalies piliečiai turi teisę į viešus renginius, joje taip pat minima, jog renginiai, kenkiantys visuomenės dorovei, gali būti ribojami arba draudžiami. Vis dėlto pagal dabartinius įstatymus homoseksualumo reklama nėra apibrėžta kaip dorovei kenkianti veikla, tad teisinio pagrindo neleisti žygiuoti kaip ir nebuvo.

Atrodytų, eitynės jau įvyko, didesnių incidentų išvengta, tad ar reikia apie jas dar kalbėti. Reikia. Daug didesnio dėmesio yra vertos ne tiek pačios eitynės, kiek visuomenės reakcija į jas. Pasibaigus paradui, žiniasklaidoje ir ypač socialiniuose tinkluose pasipylė jį liaupsinantys tekstai, patyčių objektais tapo protestuotojai prieš eitynes. Beveik euforija dėl neva labai žavaus renginio.

Gal ir nieko keisto, jei ne vienas paradoksas. Po kasmet vykstančių Kovo 11-osios eitynių toje pačioje žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose vis pasirodo jas smerkiantys komentarai, kuriuose teigiama, kad šios patriotinės eitynės yra blogas renginys, mat jose visad dalyvauja keliasdešimt skustagalvių bei politikos skandalistų. Nors tokie veikėjai tūkstantinėse miniose vargu ar sudaro bent kelis procentus dalyvių, eitynių kritikų pozicija aiški – pats dalyvavimas viename renginyje su Mindaugu Murza ar Vytautu Šustausku yra amoralus dalykas (nepaisant fakto, kad patriotinės eitynės yra visiems atviras renginys, kuriame gali dalyvauti kiekvienas, nepriklausomai nuo jo pažiūrų ar reputacijos).

Pažvelgus įdėmiau, aiškiai matome, kad Baltic Pride eitynėse galėjome išvysti ne mažiau nei minėti asmenys kontroversiškų politikų bei visuomenės veikėjų, bet dėl to kažkodėl neteko girdėti jokio pasipiktinimo viešojoje erdvėje. Kyla klausimas: kodėl dalyvavimas patriotinėse eitynėse su Petru Gražuliu ar Mindaugu Murza visą renginį daro amoralų, o žygiavimas kartu su Lietuvą žeminančia, sovietinius nusikaltimus reabilituojančia, Vanzi deklaraciją pasirašiusia Aušrine Pavilioniene ar komunistuojančiais Naujosios Kairės ekstremistais yra normalus dalykas? Dvejopi standartai. O jei jau kalbame apie odiozinius veikėjus, tai verta gerai pasvarstyti, ar tikrai radikalusis Petras Gražulis, sovietiniais metais platinęs pogrindinę literatūrą, už šią veiklą ne sykį patyręs režimo represijas, yra niekingesnė asmenybė nei, tarkime, NK 95 aktyvistė bei LGBT paradų mėgėja Jolanta Bielskienė, savo rinkimų anketoje nesibodinti sakyti, kad sovietmetis davė Lietuvai daugiau naudos nei žalos (http://www.manobalsas.lt/Jolanta-Bielskiene/ ).

Savaime suprantama, renginio vertinimą daugiausia lemia tai, ar pritariama jo idėjoms. Todėl, nepaisant visų po žmogaus teisių gynėjų kauke pasislėpusių marginalų, liberalų bei kairiųjų pagyros Baltic Pride atrodo logiškos ir suprantamos. Didelė dalis šių pažiūrų politikų pritaria vienalytėms santuokoms bei kitiems LGBT aktyvistų reikalavimams, tad nieko nuostabaus, kad ir šiuos tikslus palaikantis renginys jiems atrodo visiškai priimtinas. Gerokai didesnio dėmesio nusipelno tradicinių vertybių gynėjais besiskelbiančių visuomenės veikėjų nekritiškumas, o kartais – netgi atviros pagyros Baltic Pride eitynėms. Labiausiai, nors jau nebe pirmą kartą, stebina jaunieji konservatoriai, kurie bent jau formaliai palaiko tradicinės krikščioniškos moralės gynimą visuomenėje.

Nejaugi jaunieji konservatoriai, atvirai pasisakantys už tradicinės šeimos puoselėjimą, palaiko eitynių organizatorių reikalavimus įteisinti vienalytes santuokas bei leidimą tokioms poroms įsivaikinti? Juk kokią daugiau reikšmę gali turėti seksualinių mažumų eitynės, nei pareikalauti teisių, kurių ši gyventojų grupė iki šiol neturi? Taigi ir eitynių palaikymas arba ne, suvokiant politinę tokio veiksmo prasmę, yra neatsiejamas nuo jų tikslo vertinimo.

Ir ar Sąjūdžio veiklos tęsėjais besiskelbiantiems politikams (bei jų rėmėjams) tradicines šeimos vertybes diskredituojantis renginys atrodo svarbiau nei Nepriklausomybės dienos paminėjimas, jog pirmuoju atveju žavimasi neva puikiu renginiu, o antruoju atveju tūkstantinėje minioje tesugebama pastebėti kelis politikos marginalus, kurie bent jau šiemet tebuvo menka dalis dalyvių – juk jų daugumą sudarė kultūringos jaunos šeimos su vaikais, vyresnio amžiaus žmonės, jau nekalbant apie eitynėse dalyvavusius sovietmečio rezistentus bei Sąjūdžio branduolio žmones? Pastarieji, beje, po Kovo 11-osios eitynių iš konservatorių jaunimo sulaukė itin aršios, įžeidžiančios kritikos, ko tikrai nepasakytume apie jau aptartus Baltic Pride dalyvius. Kaip jau minėjau, nepritarimas tam tikriems homoseksualų reikalavimams neatima iš jų teisės organizuoti savo renginius, tačiau svarbu yra ne tai, kad tokios eitynės vyko, o tai, kaip jos yra vertinamos. Juk atvirai girti šį renginį tikrai nėra konstitucinė prievolė, o jį kritikuoti turi teisę kiekvienas.

Tokie atvejai verčia atkreipti dėmesį į seniai žinomą tiesą, jog dažnu atveju politinių organizacijų lozungai tėra bandymas pritraukti rinkėjų dėmesį, o tikrosios jų narių pažiūros visai neatitinka oficialiai deklaruojamų vertybių. Mat „Facebook'u“ dažniausiai nesinaudoja vyresnio amžiaus žmonės, kuriems LGBT parado liaupsinimas vargu ar paliktų gerą įspūdį, tad šioje erdvėje jauniesiems politikams nėra jokios baimės išsakyti savo tikrąsias pažiūras. Nesakau, kad tai liečia visą dešiniųjų jaunimą, bet susimąstyti tikrai verta.

Ne mažiau veidmainiškai skambėjo ir užsienio šalių pareigūnų priekaištai Lietuvai, mat iš pradžių eitynių organizatoriams nebuvo suteikta teisė žygiuoti Vilniaus centru. Gerbiant susirinkimų laisvės principą, tokie priekaištai galbūt ir atrodo suprantami, bet kodėl tuomet Vilniaus valdžia nesulaukė jokių kaltinimų dėl kitų renginių ribojimo? Pavyzdžiui, dėl atsisakymo duoti leidimą miestiečiams Kovo 11-ąją žygiuoti Gedimino prospektu. Tad kyla klausimas: ar užsieniečių parama LGBT eitynėms reiškia pagarbą susirinkimų laisvei, ar tai tėra vienos ideologijos brukimas Vidurio Europos šalims?

Kalbant apie visuomenės reakciją į Baltic Pride eitynes, verta atkreipti dėmesį į praėjusią savaitė popiežiaus Pranciškaus išsakytus žodžius apie homoseksualumą. Lankydamasis Brazilijoje, popiežius teigė, jog jis nesmerkia homoseksualių žmonių, bet pasisako prieš homoseksualų lobizmą. Šioje kalboje ištarti žodžiai: „Jei kažkas yra gėjus ir gera valia ieško Viešpaties, kas aš toks, kad teisčiau“, kurie reiškia tai, jog šią problemą turintys žmonės neturi būti stumiami į visuomenės užribį bei žeminami, ir kad kiekvienam žmogui turi būti atleidžiama už jo nuodėmes, akimirksniu tapo homoseksualų rėmėjų argumentu, jog neva net Bažnyčia palaiko jų reikalavimus. Nepaisant to, kad popiežius savo kalboje aiškiai pabrėžė, jog pasisako prieš didžiavimąsi savo problema ar mėginimą paversti ydą teisių šaltiniu. Savaime suprantama, Bažnyčios pozicijai šiuo bei kitais klausimais galima pritarti arba nepritarti, tačiau neprotinga ją iškraipyti.

Bendražmogiška tolerancija kitaip mąstantiems bei gyvenantiems yra neatsiejama demokratinės visuomenės dalis. Tačiau tolerancija toli gražu neturi reikšti vertybių hierarchijos nykimo, o pagarbus požiūris į sutrikimą turinčius žmones – sutrikimų pavertimo visuotine norma. Ne išimtis yra ir šis atvejis. Juk tokio pobūdžio eitynės tikrai nėra tas pat, kas paprastas bendražmogiškas supratingumas homoseksualių žmonių atžvilgiu – būtent tai, apie ką ir kalbėjo popiežius.

Šaltinis: www.bernardinai.lt