Ištrauka iš popiežiaus Pranciškaus enciklikos: Tikėjimas ir bendrasis gėris

Skaitytojams pristatome lietuvišką ištrauką iš pirmosios popiežiaus Pranciškaus eciklikos „Tikėjimo šviesa“ („Lumen fidei“). Joje kalbama apie tikėjimo ir bendrojo gėrio santykį bei Dievo reikšmę žmogiškųjų santykių tvarumui. Šis popiežiaus Pranciškaus enciklikos ištraukos vertimas yra neoficialus.

KETVIRTAS SKYRIUS

IV. DIEVAS RUOŠIA JIEMS MIESTĄ

(Žyd 11:16)

Tikėjimas ir bendrasis gėris 

50. Pristatydamas patriarchų bei dorų vyrų ir moterų, minėtų Senajame Testamente, istorijas, Laiškas hebrajams išryškina vieną esminių jų tikėjimo aspektų. Tasai tikėjimas pristatomas ne tik kaip kelionė, bet ir kaip kūrimo, statymo procesas, kaip ruošimas vietos, kurioje žmonės galėtų apsigyventi drauge, vienas šalia kito. Pirmasis toks kūrėjas buvo Nojus, pastatęs arką savo šeimai išgelbėti (Žyd 11:7). Po jo ateina Abraomas, apie kurį sakoma, jog tikėjimu jis apsigyveno palapinėse, laukdamas miesto su tvirtais pamatais (Žyd 11:9-10). Su tikėjimu žmogų aplanko naujas tikrumas, naujas tvirtumas, kurį gali suteikti tik vienas Dievas. Jei tikintis žmogus randa atramą Dieve, kuris yra ištikimybės ir atsidavimo Dievas, kuris yra Amen, ir dėl to pats tampa tvirtas, tai galime sakyti, kad būtent tikėjimo tvirtumas skiria miestą, kurį Dievas ruošia žmonijai. Tikėjimas atskleidžia, kokie tvirti gali būti ryšiai tarp žmonių, kai tarp jų esti Dievas. Tikėjimas ne tik apdovanoja vidine tvirtybe, nepalaužiamu įsitikinimu patį tikintįjį; jis nušviečia visus žmogiškuosius santykius, nes yra gimęs iš meilės ir atspindi paties Dievo spinduliuojamą meilę. Dievas, kuris pats yra tvirtas pagrindas, suteikia mums miestą tvirtais pagrindais.

51. Kaip tik dėl to, jog yra neatsiejama nuo meilės, tikėjimo šviesa tiksliai nukreipta tarnauti teisingumui, įstatymui ir taikai. Tikėjimas gimsta iš žmogaus susidūrimo su pirmaprade Dievo meile, kurioje atsiskleidžia gyvenimo prasmė ir kilnumas. Mūsų gyvenimas apšviečiamas tik tiek, kiek jis patenka į Dievo meilės atvertą erdvę, kitaip tariant, tik tiek, kiek jis tampa keliu ir praktika, vedančia mus į meilės pilnatvę. Tikėjimo šviesa gali suteikti žmogiškiesiems santykiams turiningumo, padaryti juos tvaresnius, patikimesnius, praturtinti mūsų gyvenimą drauge.  Tikėjimas neatitraukia mūsų nuo pasaulio ir nėra nutolęs nuo konkrečių mūsų laikų vyrų bei moterų rūpesčių. Be meilės, kuri yra verta pasitikėjimo, niekas negalėtų išties išlaikyti vyrų ir moterų sujungtų vienybėje. Žmogiškoji vienybė be jos būtų suvokiama tik kaip palaikoma gaunamos naudos, interesais paremtų išskaičiavimų ar baimės, bet ne gyvenimo drauge vertės suvokimo ar džiaugsmo, kurį gali suteikti paprasčiausias kitų žmonių buvimas greta. Tikėjimas gali paskatinti mus vertinti ir branginti žmogiškųjų santykių sanklodą, nes jis leidžia užčiuopti jų giluminį pagrindą ir galutinę lemtį Dieve, jo meilėje, kartu priartindamas mus prie paties kūrimo, statymo meno suvokimo; šiuo būdu tikėjimas tarnauja bendrajam gėriui. Tikėjimas iš tikrujų savo esme yra gėris visiems, bendrasis gėris. Jo skleidžiama šviesa nuskaidrina ne tik Bažnyčios vidų, ji tarnauja ne tik amžinojo miesto statybai anapus; ji padeda mums formuoti savo visuomenes taip, jog šios galėtų žengti į viltingą ateitį. Laiškas hebrajams šiuo klausimu pateikia pavyzdį. Jame tarp kitų tikinčiųjų vyrų ir moterų įvardijami Samuelis ir Dovydas, kurių tikėjimas įgalino juos "vykdyti teisingumą" (Žyd 11:33). Šiais žodžiais pirmiausia kalbama apie teisingumą valdant, apie išmintį, kuri atneša žmonėms taiką ir ramybę. (1 Sam 12:3-5; 2).Tikėjimo rankos visuomet iškeltos į dangų, net kai jos geraširdiškai  imasi statyti miestą paremtą santykiais, kuriems pamatus suteikia meilė Dievui.