Dviejų popiežių enciklika – apie tikėjimo šviesą ir vyro bei moters sąjungą
„Lumen Fidei“ – tikėjimo šviesa – taip vadinasi pirmoji popiežiaus Pranciškaus enciklika, kuri tuo pat metu yra paskutinysis popiežiaus...
https://www.propatria.lt/2013/07/dvieju-popieziu-enciklika-apie-tikejimo.html?m=0
Popiežius argentinietis nuoširdžiai pripažįsta, kad „Lumen Fidei“ yra labiau jo pirmtako veikalas, kurį po sensacingo Benedikto XVI atsistatydinimo vasario 11 dieną teko tik papildyti. Tarsi norėdamas pagerbti popiežiaus emerito bendraautorystę, Pranciškus drauge su savo pirmtaku šiandien ryte pašventino šv. Mykolo Arkangelo skulptūrą Vatikano soduose prieš gubernatūros rūmus. Tai buvo bene pirmasis viešas atsistatydinusio pontifiko pasirodymas Vatikane po to, kai popiežiumi buvo išrinktas J.M.Bergoglio.
Enciklika yra vienas svarbiausių autorinių popiežiaus veikalų. Tai apaštalinis laiškas – kreipimasis į pasaulio vyskupus ir visus tikinčiuosius, kuriame aptariamos svarbiausios Bažnyčios aktualijos. Enciklikos pavadinimas tradiciškai – lotyniškas. Pats autorius – Romos popiežius niekada savo veikalo nepristato asmeniškai. Šįsyk Vatikano Spaudos salėje pirmąją Pranciškaus encikliką pristatė ir komentavo aukšti Vatikano hierarchai – kongregacijų prefektai – Marcas Ouellet, Gerhardas Ludwigas Mulleris, Evangelizavimo popiežiškosios tarybos vadovas Salvatore Fisichella.
Įvade taip pat primenamas šios enciklikos skelbimo kontekstas – Tikėjimo metai, paskelbti Vatikano II Susirinkimo atidarymo penkiasdešimtųjų metinių proga. Ypač šiandien, kai į tikėjimą dažnai žiūrima kaip į iliuziją arba kaip į kliūtį žmogaus laisvei, reikia grąžinti tikėjimui žmogaus gyvenimo šviesos vaidmenį, kad jis padėtų skirti gėrį nuo blogio. Ir Susirinkimo ir Tikėjimo metų tikslas – padėti žmogui savo žvilgsniu aprėpti visą tikėjimo akiratį, matyti jo visumą ir integraliai išpažinti.
Pirmasis enciklikos skyrius pavadintas šv. Jono Pirmojo laiško žodžiais: „Mes įtikėjome meilę“ (4,16). Biblinė Abraomo figūra byloja, jog tikėjimas yra Dievo Žodžio klausymas, yra kvietimas išeiti iš savęs ir atsivėrimas pažadui, vilties kupina kelionė į ateitį. Tikėjime taip pat svarbus tėvystės elementas, nes mus į gyvenimą ir tikėjimą pašaukęs Dievas yra mūsų Tėvas, yra gerumo ir meilės šaltinis. Tikėjimui priešinga laikysena yra stabmeldystė. Jau Izraelio istorijoje matome, kad stabmeldystė išblaško žmogų, jo meilę išskaido į tūkstančius prieštaringų troškimų. Tuo tarpu tikėjimas ir pasitikėjimas gailestinga Dievo meile ištiesina žmonių takus. Šiame enciklikos skyriuje taip pat kalbama apie centrinį Jėzaus Kristaus, jo mirties ir priskėlimo vaidmenį. Per Jėzų Kristų Dievas veikia pasaulio istorijoje, nauja linkme nukreipia jos likimą. Šventosios Dvasios malonės dėka krikščionis žiūri Jėzaus akimis, dalijasi jo jausmais, dalyvauja jo sūniškajame santykyje su Tėvu. Be Šventosios Dvasios neįmanoma išpažinti Viešpaties. Dėl to tikinčiojo gyvenimas iš esmės yra bažnytinis, bendruomeniškas gyvenimas. Tikėjimas išpažįstamas Bažnyčios kūne, tikinčiųjų bendrijoje. Tikėjimas nėra privatus žmogaus aktas, nėra individualistinė koncepcija ar subjektyvi nuomonė, bet gimsta iš klausymosi ir turi būti skelbiamas.
Enciklikos antrojo skyriaus pavadinimas – pranašo Izaijo žodžiai: „Jei netikėsite, nesuprasite“ (Iz 7,9). Šioje enciklikos dalyje pirmiausia kalbama apie tikėjimo ir tiesos ryšį. Tikėjimas be tiesos negali žmogaus išganyti. Tikėjimas be tiesos – tai ne tikėjimas, o tik graži pasaka, laimės troškimo projekcija. Tikėjimo ir tiesos ryšys turi būti pabrėžiamas ypač šiandien, nes šiandieninė kultūra vis mažiau tiki didžiosios tiesos buvimu, o yra linkusi pripažinti tik technologijų tiesą arba individų tiesas. Toliau enciklikoje pabrėžiamas tikėjimo ir meilės ryšys. Meilė irgi nėra tik ateinantis ir praeinantis jausmas, bet ta didžioji meilė, kuris perkečia iš vidaus ir leidžia naujomis akimis žvelgti į pasaulį. Tiesa ir meilė yra neatskiriamos, nes meilė yra pajėgi įveikti visus išbandymus ir nuvesti į tikrą pažinimą, o tiesa, kurią mums atskleidžia tikėjimas, yra įsikūnijusi tiesa, yra Kristus, kuris ateina pas mus, savąja malone perkeičia mūsų širdis. Dėl to tikėjimas niekuomet nėra užsispyręs ir arogantiškas. Tikintis žmogus yra nuolankus, visada pasiruošęs dialogui visose srityse. Tikėjimas skatina dialogą mokslo srityje, nes tikėjimas žadina kritiškumą ir praplečia proto akiračius, ragina su nuostaba žiūrėti į kūriniją; skatina dialogą su kitų religijų išpažinėjais ir su netikinčiaisiais, su nuoširdžiai ieškančiaisiais.
Trečiajame enciklikos skyriuje, pavadintame šv. Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams žodžiais: „aš jums perdaviau, ką esu gavęs“ (15,3), kalbama apie iš paties tikėjimo esmės išplaukiančią pareigą evangelizuoti, apie gyvenimą tikėjimu žmogaus asmeniniame gyvenime ir bendruomenėje, apie tikėjimo ir atminimo sąsajas. Dievo meilė suvienija visų laikų žmones ir visus padaro Jėzaus amžininkais. Ypatingos tikėjimo perdavimo priemonės yra sakramentai. Popiežius pamini visų pirma krikštą, kuris puikiai atspindi tikėjimo bendruomeniškumą: krikštu žmogus priimamas į bendruomenę ir nors krikštas suteikimas individualiai konkrečiam vienam žmogui, pats vienas žmogus negali savęs pakrikštyti. Dar labiau tikėjimo bendruomeniškumo ir atminimo elementai atsispindi Eucharistijoje. Šiame enciklikos skyriuje paminėtas ir Tikėjimo išpažinimas, Tėve mūsų malda ir kiekvienos kitos maldos formos svarba. Taip pat pabrėžiamas tikėjimo vienumas. Vienas yra Dievas, kurį pažįstame ir išpažįstame; kreipiamės į vieną Viešpatį, kuris mus suteikia vieną tiesą. Ją priima ir skelbia Bažnyčia, kuri yra vienas kūnas ir vienas siela.
Ketvirtasis popiežiaus Pranciškaus enciklikos skyrius pavadintas šv. Pauliaus laiško žydams žodžiais: „jis prirengė jiems miestą“ (11,16). Šioje dalyje kalbama apie tikėjimo ir bendrojo gėrio ryšį. Jei nebūtų tvirto ir patikimo Dievo meilės pagrindo, žmonių vienybės remtųsi vien naudos arba baimės kriterijais. Tikėjimas užčiuopia žmonių tarpusavio santykių esmę, praskleidžia tiesą apie žmogaus galutinį tikslą ir suteikia patikimą pagrindą, ant kurio galima statyti bendrąjį gėrį. Šia prasme tikėjimas yra bendras gėris, yra gėris skirtas visiems. Toliau šias mintis popiežius plėtoja keliuose konkrečiuose žmogaus gyvenimo kontekstuose – šeimoje, tarp jaunimo, socialiniuose santykiuose, žmogaus santykyje su gamta, žmogaus laikysenoje mirties akivaizdoje.
Galiausiai enciklika „Lumen fidei“ užbaigiama keliais skirsniais, skirtais Dievo Motinai Marijai, kuri yra giliai suvokto ir džiugiai išgyvento tikėjimo tobula ikona.
Su anglišku naujosios enciklikos vertimu galima susipažinti čia: http://www.vatican.va/holy_father/francesco/encyclicals/documents/papa-francesco_20130629_enciclica-lumen-fidei_en.html
Dviejų popiežių enciklika „Lumen Fidei“ Italijoje bus išleista pusės milijono egzempliorių tiražu. Tai bus kuklus maždaug 90 puslapių leidinys, jis kainuos 3,5 euro (12 litų).
Pirmasis enciklikos skyrius pavadintas šv. Jono Pirmojo laiško žodžiais: „Mes įtikėjome meilę“ (4,16). Biblinė Abraomo figūra byloja, jog tikėjimas yra Dievo Žodžio klausymas, yra kvietimas išeiti iš savęs ir atsivėrimas pažadui, vilties kupina kelionė į ateitį. Tikėjime taip pat svarbus tėvystės elementas, nes mus į gyvenimą ir tikėjimą pašaukęs Dievas yra mūsų Tėvas, yra gerumo ir meilės šaltinis. Tikėjimui priešinga laikysena yra stabmeldystė. Jau Izraelio istorijoje matome, kad stabmeldystė išblaško žmogų, jo meilę išskaido į tūkstančius prieštaringų troškimų. Tuo tarpu tikėjimas ir pasitikėjimas gailestinga Dievo meile ištiesina žmonių takus. Šiame enciklikos skyriuje taip pat kalbama apie centrinį Jėzaus Kristaus, jo mirties ir priskėlimo vaidmenį. Per Jėzų Kristų Dievas veikia pasaulio istorijoje, nauja linkme nukreipia jos likimą. Šventosios Dvasios malonės dėka krikščionis žiūri Jėzaus akimis, dalijasi jo jausmais, dalyvauja jo sūniškajame santykyje su Tėvu. Be Šventosios Dvasios neįmanoma išpažinti Viešpaties. Dėl to tikinčiojo gyvenimas iš esmės yra bažnytinis, bendruomeniškas gyvenimas. Tikėjimas išpažįstamas Bažnyčios kūne, tikinčiųjų bendrijoje. Tikėjimas nėra privatus žmogaus aktas, nėra individualistinė koncepcija ar subjektyvi nuomonė, bet gimsta iš klausymosi ir turi būti skelbiamas.
Enciklikos antrojo skyriaus pavadinimas – pranašo Izaijo žodžiai: „Jei netikėsite, nesuprasite“ (Iz 7,9). Šioje enciklikos dalyje pirmiausia kalbama apie tikėjimo ir tiesos ryšį. Tikėjimas be tiesos negali žmogaus išganyti. Tikėjimas be tiesos – tai ne tikėjimas, o tik graži pasaka, laimės troškimo projekcija. Tikėjimo ir tiesos ryšys turi būti pabrėžiamas ypač šiandien, nes šiandieninė kultūra vis mažiau tiki didžiosios tiesos buvimu, o yra linkusi pripažinti tik technologijų tiesą arba individų tiesas. Toliau enciklikoje pabrėžiamas tikėjimo ir meilės ryšys. Meilė irgi nėra tik ateinantis ir praeinantis jausmas, bet ta didžioji meilė, kuris perkečia iš vidaus ir leidžia naujomis akimis žvelgti į pasaulį. Tiesa ir meilė yra neatskiriamos, nes meilė yra pajėgi įveikti visus išbandymus ir nuvesti į tikrą pažinimą, o tiesa, kurią mums atskleidžia tikėjimas, yra įsikūnijusi tiesa, yra Kristus, kuris ateina pas mus, savąja malone perkeičia mūsų širdis. Dėl to tikėjimas niekuomet nėra užsispyręs ir arogantiškas. Tikintis žmogus yra nuolankus, visada pasiruošęs dialogui visose srityse. Tikėjimas skatina dialogą mokslo srityje, nes tikėjimas žadina kritiškumą ir praplečia proto akiračius, ragina su nuostaba žiūrėti į kūriniją; skatina dialogą su kitų religijų išpažinėjais ir su netikinčiaisiais, su nuoširdžiai ieškančiaisiais.
Trečiajame enciklikos skyriuje, pavadintame šv. Pauliaus pirmojo laiško korintiečiams žodžiais: „aš jums perdaviau, ką esu gavęs“ (15,3), kalbama apie iš paties tikėjimo esmės išplaukiančią pareigą evangelizuoti, apie gyvenimą tikėjimu žmogaus asmeniniame gyvenime ir bendruomenėje, apie tikėjimo ir atminimo sąsajas. Dievo meilė suvienija visų laikų žmones ir visus padaro Jėzaus amžininkais. Ypatingos tikėjimo perdavimo priemonės yra sakramentai. Popiežius pamini visų pirma krikštą, kuris puikiai atspindi tikėjimo bendruomeniškumą: krikštu žmogus priimamas į bendruomenę ir nors krikštas suteikimas individualiai konkrečiam vienam žmogui, pats vienas žmogus negali savęs pakrikštyti. Dar labiau tikėjimo bendruomeniškumo ir atminimo elementai atsispindi Eucharistijoje. Šiame enciklikos skyriuje paminėtas ir Tikėjimo išpažinimas, Tėve mūsų malda ir kiekvienos kitos maldos formos svarba. Taip pat pabrėžiamas tikėjimo vienumas. Vienas yra Dievas, kurį pažįstame ir išpažįstame; kreipiamės į vieną Viešpatį, kuris mus suteikia vieną tiesą. Ją priima ir skelbia Bažnyčia, kuri yra vienas kūnas ir vienas siela.
Ketvirtasis popiežiaus Pranciškaus enciklikos skyrius pavadintas šv. Pauliaus laiško žydams žodžiais: „jis prirengė jiems miestą“ (11,16). Šioje dalyje kalbama apie tikėjimo ir bendrojo gėrio ryšį. Jei nebūtų tvirto ir patikimo Dievo meilės pagrindo, žmonių vienybės remtųsi vien naudos arba baimės kriterijais. Tikėjimas užčiuopia žmonių tarpusavio santykių esmę, praskleidžia tiesą apie žmogaus galutinį tikslą ir suteikia patikimą pagrindą, ant kurio galima statyti bendrąjį gėrį. Šia prasme tikėjimas yra bendras gėris, yra gėris skirtas visiems. Toliau šias mintis popiežius plėtoja keliuose konkrečiuose žmogaus gyvenimo kontekstuose – šeimoje, tarp jaunimo, socialiniuose santykiuose, žmogaus santykyje su gamta, žmogaus laikysenoje mirties akivaizdoje.
Galiausiai enciklika „Lumen fidei“ užbaigiama keliais skirsniais, skirtais Dievo Motinai Marijai, kuri yra giliai suvokto ir džiugiai išgyvento tikėjimo tobula ikona.
Su anglišku naujosios enciklikos vertimu galima susipažinti čia: http://www.vatican.va/holy_father/francesco/encyclicals/documents/papa-francesco_20130629_enciclica-lumen-fidei_en.html
Dviejų popiežių enciklika „Lumen Fidei“ Italijoje bus išleista pusės milijono egzempliorių tiražu. Tai bus kuklus maždaug 90 puslapių leidinys, jis kainuos 3,5 euro (12 litų).
Parengta pagal www.15min.lt ir lt.radiovaticana.va informaciją
Rašyti komentarą