Algirdas Degutis. Atvirosios visuomenės spąstai (I)

Jau XIX amžiuje reiškėsi ta pažangiai mąstančių žmonių nuostata, kurią ironiškai nusakė Nietzsche: „Gėda būti laimingam: pasaulyje tiek daug vargo!“ O Dostojevskis kalbėjo apie „liberalą-idealistą – įsikūnijusį priekaištą savo tėvynei“. Šis humanistinis sentimentalizmas išlieka viešpataujančia Vakarų intelektinio elito nuostata. Gali pasirodyti, ir paprastai taip mano- ma, jog ji tėra tradicinės moralės reikalavimų tąsa ir apibendrinimas. Juk tradicinė moralė reikalauja padėti artimajam, jeigu jis kenčia nepelnytus vargus: privalome padėti našlėms, netekusioms vyrų; vaikams, netekusiems motinų; seneliams, netekusiems vaikų ir vaikaičių. tačiau tradicinis altruizmas tuo beveik ir baigiasi. Humanistinis sentimentalizmas tuo nesibaigia, jis nuo to net neprasideda. tokia smulkmė, kaip atskirų našlių ar našlaičių ašaros, nesusilaukia jo dėmesio.

Liberalas-idealistas sielojasi ne dėl konkrečių žmonių vargų, jis veikiau piktinasi pasaulio tvarka, kuri vieniems leidžia džiaugtis malonumais, o kitus verčia kęsti skausmus. Postuluodamas prigimtinę žmonių lygybę ir kartu re- gėdamas jų nelygybę realiame gyvenime, jis piktinasi ir smerkia šią neteisingą pasaulio tvarką. Kur kiti mato nesėkmes arba nelaimes, jis įžvelgia skriau- das. todėl pasaulį jis suvokia kaip padalytą į skriaudikus ir nuskriaustuosius, į prispaudėjus ir prispaustuosius, o save įsivaizduoja kaip žmonijos sąžinės balsą, kaip kenčiančiųjų užtarėją, kaip teisingumo šauklį. Jis nori pakeisti pasaulį taip, kad jame neliktų skausmo ir vargo, kad prispaustieji atsitiestų, o prispaudėjai nusilenktų. Šį emancipacinį siekį jis kelia aukščiau už įprastą moralę, kuri taikstosi su esama tvarka. tiksliau, šį siekį jis laiko aukštesnės moralės nuostata, kuria vadovaudamasis pats pakyla į moralės aukštumas.

Nors daugeliui tos aukštumos atrodo nepasiekiamos, pati ši nuostata atrodo nepriekaištingai kilni. Ji plačiai pripažįstama kaip aukščiausias sie- kis, pagal kurį gali būti matuojamas moralinio rūpinimosi tyrumo laipsnis. tarus, kad nesirūpinimas kitais yra moralinė lyguma, moralinio pakilimo aukštį lemia to rūpinimosi intensyvumas ir aukojimosi kitiems mastas. Šiuo požiūriu svaiginančias aukštumas pasiekia Emanuelis Levinas. Jis teigia be- sąlygišką atsidavimą neapibrėžtam kitam kaip moralaus elgesio sąlygą ir kriterijų. Pasak Levino, turiu pakelti atsakomybės naštą už kito padėtį – net nebūdamas jam niekuo įsipareigojęs, net jo nepažindamas. turiu būti slegia- mas neprisiimtos atsakomybės, kuri „plyti už ribų to, ką galėjau ar ko nega- lėjau padaryti kitam, tarsi būčiau atsidavęs kitam žmogui dar iki būdamas atsidavęs sau pačiam“ (Levinas 1989: 83). Dar daugiau, pats „mano buvimas pasaulyje arba mano „vieta saulėje“, mano buvimas namuose, – ar tai nėra jau užėmimas erdvės, priklausančios kitam žmogui, kurį jau engiu, marinu badu arba išstumiu į trečiąjį pasaulį; ar tai nėra atstūmimo, atskyrimo, nutrėmimo, apnuoginimo, žudymo aktai?“ (Levinas 1989: 84). Levinas leidžia suprasti, jog doras žmogus yra tas, kuris jaučia kaltę dėl pačios savo būties pasaulyje.

Moraliniu įkarščiu nuo Levino neatsilieka Jacques’as Derrida. Ontologinę kaltę turi išpirkti teisingumas, kurį Derrida supranta kaip atsivėrimą Kitam. tačiau šis atsivėrimas nėra atsivėrimas bet kuriam kitam. Bepigu atsiverti savo tėvams, vaikams, sutuoktiniui, bičiuliams, tautiečiams – savo artimiesiems. tikrasis, moraliai vertingas atsivėrimas yra radikalus ir bega- linis „svetingumas“ – atsivėrimas „tam, kuris nėra nei laukiamas, nei kviečiamas. Bet kuriam, atvykstančiam kaip absoliučiai svetimam lankytojui, naujam atvykėliui, neidentifikuojamam ir nenumatomam, žodžiu, visiškai kitam“ (Derrida 1999: 128–9). Ontologinės kaltės išpirkimas reikalauja didžiausios aukos – artimųjų ir savųjų išsižadėjimo vardan tolimų ir svetimų. Paprastam žmogui beveik neįmanoma užkopti į tokias moralės aukštumas, tad jam tenka nešti moralinės kaltės naštą.

Derrida geidžia „begalinio teisingumo“ – tokios pasaulio padėties, kai niekas nebus atstumtas ar atskirtas, kai visi bus svetingai įtraukti į vieningą žmonijos šeimą. Kol ši padėtis nėra realizuota, dorą žmogų turi kankinti moralinė savigrauža. to reikalauja bendroji humanistinio sentimentalizmo nuostata. Šios nuostatos laikosi ir naujasis liberalizmas, įtakingiausia šiuolai- kinė ideologija, kuriai atstovauja Johnas Rawlsas su „socialinio teisingumo“ koncepcija. Mėginsime parodyti, jog nors „socialinis“ teisingumas yra nuosaikesnis už „begalinį“, jis rieda tais pačiais bėgiais į tą pačią galutinę stotį.

Transformacijos  mastą, kurį patyrė liberalizmas, galima suvokti palyginus Adamo Smitho ir Rawlso teisingumo sampratas. Pasak Smitho, nors „visuomenės statinį puošia labdaros dorybės“, jos nėra to statinio pamatas. tačiau yra viena dorybė – teisingumas – kurios nepaisymas tą statinį iškart sugriautų. todėl už teisingumo pažeidimą asmuo turi būti baudžiamas, ir teisingumas turi būti įtvirtinamas jėga. tiesa,  ši dorybė nėra labai reikli:

„Paprastas teisingumas daugeliu atveju yra tik negatyvi dorybė, ir mums tik draudžia skriausti kaimyną. Žmogus, kuris tik susilaiko nuo kėsinimosi į kaimyno asmenį, nuosavybę ar gerą vardą, žinoma, nėra itin nusipelnęs pozityvia prasme. tačiau jis tenkina visus reikalavimus to, ką vadiname teisingumu… Dažnai galime patenkinti visus teisingumo reikalavimus ramiai sėdėdami ir nieko nedarydami“ (Smith 1976: 82).

Smithas čia nurodo skiriamąjį „paprasto“ teisingumo bruožą – negatyvų jo reikalavimų pobūdį. Asmuo besąlygiškai privalo tik susilaikyti nuo agresijos. Ir baudžiamas gali būti tik už agresiją – už kėsinimąsi į kito žmogaus asmenį ar nuosavybę – bet ne už neveikimą, pavyzdžiui, – ne už nesirūpinimą tais, kuriems nėra kaip nors įsipareigojęs. teisingumas nereikalauja ką nors atiduoti, o tik draudžia atimti. todėl jį tenkindamas individas nieko nepraranda, nieko neaukoja. Smithas jokiu būdu neatmeta visų tų simpatinių santykių, kurie žmones sieja jų įvairiose bendruomenėse ir kurie reiškiasi praktiniais atjautos ar paramos veiksmais. Tiesą sakant, savo moralinį traktatą jis skiria daugiausia šių santykių analizei. tačiau jis atmeta moralę, kuri iš asmens reikalauja besąlygiško rūpinimosi kitais: „Rūpinimasis visuotine visų protingų ir juslinių būtybių laime yra Dievo reikalas. Žmogui skirta daug kuklesnė užduotis, labiau atitinkanti jo silpnas galias ir supratimo ribotumą – rūpinimasis savo paties, savo šeimos, savo draugų, savo šalies laime“ (Smith 1976: 237). Natūralūs simpatijos ryšiai klostosi koncentriniais ratais aplink individą – tolydžio silpnėdami. Rūpinimasis svetimais apleidžiant, tarkime, savo vaikus, Smithui yra ne dorybė, bet yda. todėl didžiausias nedorėlis Smithui būtų tas, kurį Derrida laikytų dorybės įsikūnijimu.

Toks yra „paprastas“ arba „prigimtinis“ teisingumas. Rawlso jis netenkina. Kodėl? todėl, kad Smitho teisingumas taikstosi su tokiu išteklių pasiskirstymu, kurį nederamai veikia „moralės požiūriu atsitiktiniai“ gamtiniai bei socialiniai veiksniai (Rawls 1971: 72). Paprastą teisingumą turi papildyti „socialinis“ teisingumas, kuris individų laisvę (negatyvią teisę) siekti savojo gėrio sutvirtintų labiau apčiuopiama teise jį realiai pasiekti, atsveriant nederamą moraliai atsitiktinių veiksnių įtaką. Kitaip sakant, visuomenė turi kiekvienam parūpinti ne tik galimybę netrikdomai siekti savo tikslų (negatyvi teisė), bet ir realią galią juos pasiekti (pozityvi teisė) – negatyvias teises turi papildyti pozityvios teisės.

Pasvarstykime, ką duoda šis papildymas. Paprasto teisingumo paisymas – negatyvi susilaikymo nuo agresijos pareiga – individui neprimeta kaš- tų, nieko iš jo neatima, bet kiekvienam suteikia saugumo ir nepriklausomy- bės gėrybę. Negatyvios teisės nekonfliktuoja tarpusavyje – kiekvienas gali reikalauti tokių savo teisių pripažinimo nekonfliktuodamas su simetriniais kitų reikalavimais. tačiau pozityvios (socialinės) teisės nėra tik individo tei- sės į kitų nesikišimą – jos reikalauja iš kitų aktyvių veiksmų, tad ir primeta jiems kaštus. Ir nors sakoma, kad socialinės teisės įpareigoja visuomenę kaip grupę, realiai tas pareigas ir jų kaštus tenka pakelti tam tikram visuomenės pogrupiui. Kiekviena socialinė teisė numato pareigą, ir ją turi pakelti ne tie, kuriems ji skiriama, o kiti – niekuo dėti – žmonės. Jie yra niekuo dėti, nes ne jie patys prisiima tą pareigą, ji jiems užkraunama politinio sprendimo.

O kaip tada atrodo negatyvi šių žmonių teisė – jų teisė į kitų nesikišimą? Akivaizdu, kad ji turi būti ribojama. Antai jeigu kam nors suteikiama socialinė teisė į pragyvenimo minimumą, tai kai kurių kitų žmonių teisė į nesikišimą, teisė netrikdomai tvarkyti savo išteklius turi būti ribojama. Socialinės teisės neišvengiamai konfliktuoja su prigimtinėmis teisėmis ir jas neigia. tiesą sakant, jos yra ne kas kita, kaip teisės į svetima. Pripažinti socialines teises reiškia neigti nuosavybės neliečiamumo principą kaip teisingumo pagrindą. tad paprasto teisingumo papildymas socialinėmis teisėmis veda į teisinį prieštaravimą.

Kaip žinia, socializmas šį prieštaravimą sprendžia atmesdamas pri- vačios nuosavybės instituciją. Naujasis liberalizmas nėra toks radikalus ir nuoseklus. Jis mėgina šias priešybes derinti. Rawlsas, šios taktikos teoretikas, postuluoja esminę visų žmonių lygybę ir todėl smerkia kaip moraliai nepelnytą jų ekonominę (ir iš jos išplaukiančią kitokią) nelygybę realiose visuomenėse. Nesiūlydamas vienu kirčiu įvesti gėrybių paskirstymo lygybę, jis konstruoja „skirtumo principą“, pagal kurį ta nelygybė būtų reguliuoja- ma taip, kad pirmiausia tarnautų blogiausioje padėtyje esantiems žmonėms. Skirtumo principas esą išreiškia „sutarimą įgimtų gebėjimų įvairovę laikyti bendru turtu ir leisti laimingesniems juo naudotis tik taip, kad tai talkintų mažiau laimingiems“ (Rawls 1971: 179) [1].  Atsakomybė už savo ekonominę padėtį turi būti nuimama nuo neturtingiausiųjų pečių ir perkeliama tur- tingesniesiems. Šią procedūrą cikliškai kartojant neturtėlių turėtų nelikti, t. y. Galiausiai visi turėtų atsidurti ekonominės lygybės situacijoje. taigi nau- jasis liberalizmas pripažįsta socializmą kaip siekiamybę, bet kartu mėgina išliekančią nuosavybę naudoti kaip priemonę šiam tikslui pasiekti – žengia „trečiuoju keliu“.

Nepaisant šio „trečiojo kelio“ populiarumo, jame užprogramuota ydinga ir destruktyvi dinamika. Visuomenė čia traktuojama kaip įkaitė, kuri gali išsipirkti tik gerindama savo žemutinio sluoksnio padėtį. Kurdamas pozityvias teises (gerovės teises) šalia nuosavybės neliečiamumo teisių, naujasis liberalizmas senąjį teisingumą supriešina su naujuoju socialiniu teisingumu. Šioje priešpriešoje senasis teisingumas verčiamas gintis ir trauktis. Pripažinus socialines teises, atveriamas kelias politinei invazijai į privačius santykius, nes šios teisės gali būti teikiamos tik ribojant savininkiškų santykių laisvę. Kokiam nors grupiniam interesui suteikus teisės statusą (pavyzdžiui, alkstantiesiems suteikus teisę būti pamaitintiems), sukuriamos paskatos ir kitiems interesams siekti panašaus statuso – teikiančio galimybę pelnytis sve- tima sąskaita. Neišvengiamai prasideda įvairių interesų politinės grumtynės dėl skirtingų ir nesuderinamų socialinių teisių: kovotojai dėl vargšų teisės į riebesnį kąsnį susiduria su kovotojais dėl storulių teisės į liesesnį kąsnį. Šioje sumaištyje jau sunku pasakyti, kuri grupė laimi ir kuri pralaimi.

Tačiau galima teigti, jog kuo intensyvesnė tampa kova dėl socialinio teisingumo, tuo labiau degraduoja pats teisingumas – užuot buvęs taikios tvarkos garantu, jis pats virsta konfliktų šaltiniu. taip pat galima teigti, jog daugiausia čia laimi politiniai verslininkai, naudojantys socialinio teisingu- mo šūkius kaip svertus savo politinei galiai stiprinti. Socialinių teisių pripa- žinimas ir jų eskalacija, į kurią demokratinėje santvarkoje verčiamas įsitrauk- ti bet kuris politinis agentas, veda į tokią politinę sistemą, kurioje Leviatanas įgauna vis daugiau paternalistinių galių vis labiau infantiliškos visuomenės atžvilgiu. Socialiai susirūpinusi valstybė veikia visuomenę kaip narkotikas: kuo daugiau rūpesčio ji visuomenei skiria, tuo labiau tampa visuomenei rei- kalinga, tuo labiau visuomenė tampa priklausoma ir neįgali. Plečiantis globėjiškos valstybės galioms neišvengiamai atrofuojasi visuomenės galios.

Socialines teises mėginama teisinti įvairiausiais argumentais, pradedant utilitariniais visuomeninio naudingumo ir baigiant moraliniais altruizmo bei solidarumo argumentais. Nesunku parodyti, jog pastarieji yra logiškai prieštaringi. Kai altruizmas paverčiamas įstatymine vienų žmonių teise į kitų žmonių labdarą, jis ne tik žeidžia nuosavybės neliečiamumo principą, bet naikina pats save – prievartinis altruizmas yra toks pat oksimoronas kaip privaloma meilė. Socialinis teisingumas, nors jis visada skelbiamas kaip visuomenės soli- darumo išraiška, iš tikrųjų griauna solidarumo ryšius, nes tokie ryšiai galimi tik savanoriškumo erdvėje. Uzurpuodamas šią būtinąją dorybių reiškimosi erdvę, socialinis teisingumas demoralizuoja visuomenę. Žadėdamas pakelti kiekvieną suklupusį jis griauna savikliovą – pamatinę laisvo žmogaus dorybę. Juk kodėl man neklupti arba kodėl suklupus keltis, jeigu mane vis vien pakels? Skelbdamas tokius pažadus, socialinis teisingumas turi meluoti apie tai, kaip atsiranda turtinė nelygybė. Jis turi teigti, jog labiau pasiturinčių turtas įgyjamas neteisingai ir nesąžiningai – apvagiant, engiant ar kaip nors kitaip išnaudojant mažiau pasiturinčius žmones. Jis taip pat turi nuvertinti dorybes, kurios žmones turtina (iniciatyvumas, kūrybiškumas, atkaklumas), ir kartu teisinti ydas, kurios žmones skurdina (apsileidimas, pavydas).

Antrają straipsnio dalį rasite čia

---

[1] Kad gautų šį sutarimą, Rawlsas konstruoja visuomeninę sutartį, kurios dalyviai, atitverti nuo pasaulio

„nežinojimo uždangos“, stebėtinai primena bepročius – jie nežino, nei kas jie yra, nei kur jie yra, nei kada

jie gyvena.

Šaltinis: žurnalas Athena: Filosofijos studijos