Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (XI)

Taigi Lietuvos valstybės negalima vadinti visaverte valstybe todėl, kad ji neturi trijų pamatinių šiuolaikinės valstybės sandų – tikrai laisvos rinkos ekonomikos, tikros pilietinės visuomenės ir tikros liberalios demokratinės santvarkos. Be šių elementų toji pseudovalstybė iš principo negali būti gyvybinga ir neturi ateities. Norint sustabdyti aptartais aspektais vykstantį Lietuvos valstybės „niekėjimą“ pirmiausia būtina rasti drąsos atvirai pažvelgti į tikrovę ir pripažinti, kad jis iš tiesų vyksta. Priešingu atveju nutinka taip, kaip ir bet kurios ligos atveju: nežinant tikslios diagnozės, nevykęs gydymas gali tik pabloginti ligonio būklę. O Lietuvos valstybė iš tiesų sunkiai serga ir ją gydyti reikia rimtai, jeigu dar norima ją išgelbėti. Todėl derėtų atsisakyti kai kurių mąstymo ir suvokimo klišėmis jau tapusių nuostatų ir šūkių, pavyzdžiui, kad piliečiai nori arba privalo susigrąžinti valstybę. Lietuvos valstybės susigrąžinti negalima, nes neįmanoma susigrąžinti to, ko nėra. 

Tikslas formuluotinas kitaip – Lietuvoje reikia sukurti politinę visuomenę, o kalbant dar aiškiau – atkurti sovietmečiu sunaikintą politinę tautą, nes tik ji, o ne vadinamoji pilietinė visuomenė, gali būti vienintelis tikras ir teisėtas nepriklausomos Lietuvos valstybės suverenas. Be abejo, šio tikslo neartina viešojoje erdvėje sklandantys paviršutiniški ir naivūs esamos pseudopartinės sistemos apibūdinimai ir vertinimai, pavyzdžiui, dažni ir populiarūs samprotavimai apie „sistemines“ ir „nesistemines“ partijas. Tarsi nepastebima, kad, veikiant liberalistinio rinkos demokratizmo mechanizmui, tikrų politinių partijų negali būti iš principo, nes jas pakeičia tik išorinį partijų pavidalą turintys ir politinę partinę veiklą imituojantys pseudopartiniai sambūriai.

Politinės visuomenės ir pilietinės visuomenės organizavimosi principai yra visiškai skirtingi. Politinės visuomenės organizavimosi principas – asmeniškas apsisprendimas dėl bendrojo gėrio. Kitaip tariant, norėdamas būti politinės visuomenės nariu, asmuo turi atsisakyti bent dalies savo norų, pirmiausia – noro padidinti savo resursus. Todėl politinė bendruomenė gali atsirasti tik kaip laisvai jai įsipareigojusių asmenų sambūris. Tuo tarpu pilietinė visuomenė iš tikrųjų yra kovos dėl resursų arena, todėl čia natūralus organizacijos principas yra pilietiniai sambūriai: grupės susitelkia tam, kad pasiektų tam tikrus, paprastai tik jų nariams svarbius tikslus. Todėl pilietinės ir politinės visuomenės santykis yra toks, kad esant visavertei politinei visuomenei savaime randasi ir tikra pilietinė visuomenė. Bet ten, kur nėra politinės visuomenės, pilietinė visuomenė tampa savo pačios karikatūra.

Ši aplinkybė padeda geriau suprasti, kodėl Lietuvoje antisąjūdinis perversmas įvyko taip lengvai ir jam nebuvo pasipriešinta, nors atrodytu, kad Sąjūdžio pakilimo laikotarpiu Lietuvoje buvo daugybė patriotiškų ir pilietiškų žmonių, kuriems iš tiesų rūpėjo valstybė. Deja, antisąjūdinės kontrrevoliucijos patirtis atskleidė, kaip iš tiesų veikia tai, ką galima pavadinti visuomenė ir tautos pa(si)vergimo mechanizmu. Tik ką minėtieji patriotiški piliečiai dėl atkuriamos Lietuvos Respublikos buvo pasiryžę kristi po tankais, bet bėda ta, kad po ilgo okupacijos tarpsnio jų turima valstybės samprata vis dėlto jau buvo tapusi perdėm abstrakti ir miglota. Todėl šiuos nuoširdžiai troškusius matyti Lietuvą laisvą žmones buvo gana lengva apgauti demonstratyviai jiems rodant tik išorinius valstybingumo atributus ir šitaip įtikinti, kad po antisąjūdinės kontrrevevoliucijos atsiradęs valstybės simuliakras ir yra toji išsvajotoji Lietuvos valstybė, kurios buvo siekta ir dėl kurios buvo tiek kovota ir aukotasi.

Tokioje pat nežinojimo, neaiškumų ir dviprasmybių aplinkoje vyko visas tarsi atsikuriančios Lietuvos valstybės tapsmas, pavyzdžiui, šitaip formavosi ir simuliakrinė tariamai politinė ir ne mažiau tariamai daugiapartinė sistema. Iš tikrųjų „pertvarkos“ sąlygomis ji visiškai natūraliai išsirutuliojo iš sovietmečiu atrodžiusios kaip monolitas Komunistų partijos. Klaidinga manyti, kad anoje totalitarinėje sistemoje kompartija buvo homogeniška arba vienalytė, joje taip pat vyko grupuočių kova dėl valdžios. Randantis policentriniam totalitariniam valdymui Komunistų partijoje anksčiau egzistavusios grupuotės – neformalios frakcijos – paprasčiausiai legalizavosi ir, pasirinkusios įvairius pavadinimus, kurie iš tikrųjų yra demokratinėse šalyse veikiančių politinių partijų pavadinimus mėgdžiojančios etiketės, susiskirstė į tariamas partijas. Šitaip radosi neototalitarinė tariamai daugiapartinė sistema. Ji yra būtinas simuliuojamos demokratijos elementas, o tariamu įrodymu, kad Lietuvoje susiformavo vakarietiško tipo liberalus demokratinis režimas, tapo minėta politikos rinka, kurios svarbiausiu dėmuo yra procedūrinis rinkimų mecanizmas. Naujai iškeptos tariamai demokratiškos partijos, užuot kaip vienos partijos frakcijos aiškinusios savo santykius uždaruose partiniuose suvažiavimuose, išsirenka teisėją, kurį vadiname rinkėju. Kitaip tariant, rinkėjai tapo savotiškais statistais, kuriuems patikėtas vienintelis uždavinys – atrinkti, kuri grupuotė pateks į valdžią per eilinius rinkimus. Pati valdžios kaip resurso samprata ir jėga grindžiamas kovos dėl jos principas išlieka ir „švelniojo“ daugiapartinio neototalitarizmo sąlygomis.

Kai šiandien kalbama apie neva ideologinį Lietuvos partinį pasidalijimą, tai reiškia, kad kiekviena iš partijomis vadinamų grupuočių parinko tam tikrą retoriką, nutaikytą į tam tikrą piliečių segmentą. Iš tiesų visos be išimties „partijos“ yra priėmusios minėtas rinkinės demokratijos žaidimo taisykles. Norintys ir siekiantys permainų, bet apie šias taisykles nesusimąstantys arba jas ignoruojantys piliečiai iš tikrųjų veikiausiai vadovaujasi skirtingomis nuostatomis savo tautos ir valstybės atžvilgiu. Vienais atvejais kova už įvairius kilniai skambančius pilietinius tikslus yra tik lobistinių interesų priedanga, kitais atvejais – savotiškas donkichotizmas. Atskirti nuoširdų naivumą nuo cinizmo yra sunku, bet, ko gero, įmanoma, nes tai, ko iš tiesų siekia tarsi pilietiškas ir veiklus žmogus, vis dėlto galima atpažinti pagal jo veiksmus.

Sukurti tikrą valstybę labai sunku todėl, kad pilietinės visuomenės biurgerį ir valstybės pilietį skiria pasaulėžiūrinė ir vertybinė praraja. Biurgeris yra tas, kuris teisėtai rūpinasi savo vieta po saule, pilietis yra tas, kuris sugeba atsižvelgti į savosios bendruomenės kaip visumos gėrį ir prireikus geba dėl jo išsižadėties bent dalies savojo intereso. Šiuo atžvilgiu politinė bendruomenė nėra natūralus darinys. Juk tam, kad ji atsirastų, reikia įveikti savo egoizmą ir išmokti matyti kitą žmogų iš tiesų kaip laisvą ir lygų sau asmenį ir tos pačios politinės bendrijos narį. Politinė bendruomenė atsiranda ten ir tik ten, kur žmonės išmoksta dovanoti vieni kitiems laisvę. Šitos pasiaukojimo dvasios aukščiausia išraiška – mirtis už savo tautą ir valstybę. Lietuvos istorijoje tokio pasiaukojimo pavyzdžių netrūksta. Pilietinių visuomenių žmonės už nieką nemiršta, nes biurgeriui politinė laisvė kaip galimybė laisvai apsispręsti dėl gėrio ir blogio iš principo nėra svarbi ir todėl nereikalinga. Jam pakanka kitokios – vadinamosios pasirinkimo laisvės, suprantamos kaip galimybė tenkinti savo poreikius esant platesniam juo patenkinti galinčių išteklių pasirinkimui – kuo didesniam jų kiekiui ir įvairovei. Tokia ekonominė ir socialinė laisvė iš esmės skiriasi nuo politinės laisvės, kuri yra visai kito pobūdžio ir lygmens laisvė, atsirandanti tik sąmoningomis ir valingomis jos siekiančių pilietinės visuomenės narių pastangomis. Ar Lietuva kada nors taps politiškai laisva šalimi ir tikra valstybė parodys ateitis.

Vis dėlto, nors kol kas ateities horizontas atrodo apniukęs ir miglotas, šiuos samprotavimus norėtųsi baigti optimistiška įžvalga, kad per „dainuojančią revoliuciją“ taip ir likusi neįsteigta, o dabar akivaizdžiai niekėjanti Lietuvos valstybė nėra fatališkai pasmerkta išnykti visiems laikams. Ją gali išgelbėti iš principo bet kurią valstybę gebančios išpuoselėti arba pražudyti ją kuriančios ir saugančios tautos gera valia ir pasiaukojimo dvasia. Lietuvoje jos netrūksta. Tereikia šią dvasią sulydyti su sąmoningu ryžtu, tai yra paversti ją protinga ir kryptingai veikiančia tautos ir visų norinčių gero savo valstybei piliečių valia.

(Pabaiga)

Šaltinis: www.bernardinai.lt