Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (VIII)

Net neverta gaišti įrodinėjant, kad „išsilaisvinimo“ pasakojimas kol kas visiškai užgožia alternatyvius Sąjūdžio laikotarpio įvykių priežasčių ir padarinių aiškinimus. Pamatinis faktas, kad Lietuvos „dainuojanti revoliucija“ 1992 m. baigėsi antisąjūdiniu perversmu ir neototalitarinio nomenklatūrinio režimo reestauracija iš esmės suvokiamas tik pasąmoningai – kaip tarsi visuotinai ore tvyranti, bet taip ir nedrįstama pripažinti ir atvirai įvardyti kone visuotinė nuojauta. Moksliniuose istoriniuose ir politologiniuose „dainuojančios revoliucijos“ ir Sąjūdžio tyrinėjimuose šie įvykiai faktiškai nutylimi ir neanalizuojami. Nenoras arba nesugebėjimas prabilti šia tema lemia tai, kad Lietuva, kaip ir sovietmečiu, iš esmės tebegyvena kone šizofreniško ideologizuotos sąmonės susidvejinimo sąlygomis. Tokia sąmonė yra ideologizuota ir susidvejinusi todėl, kad nepajėgiama atvirai ir drąsiai pripažinti dabartinės Lietuvos Respublikos kaip kvazivalstybinio darinio prigimties ir padėties dvilypumo.

Bėgama nuo tiesos, kad toji neva atkurta Respublika kol kas nėra tikra valstybė, nes galimybes ir viltis ją atkurti neapibrėžtam laikui palaidojo būtent antisąjūdinė nomenklatūrinė kontrrevoliucija. Ko gero, Lietuvos Respublikos prigimtį ir padėtį tiksliausiai apibūdintų tokia formuluotė: toji Respublika yra administracinę savivaldą turintis dviejų pasaulių paribyje, arba „pilkojoje zonoje“, esantis teritorinis darinys, kuris savo neototalitarine ekonomine, socialine ir politine santvarka toliau priklauso virtualiai jau egzistuojančiai ir pamažu tampančiai tikrove Eurazijos geopolitinei erdvei, bet dėl susiklosčiusių geopolitinių ir istorinių aplinkybių kol kas formaliai ir paviršutiniškai dar yra integruotas į liberalaus demokratinio Vakarų pasaulio struktūras.

Šitoks apibūdinimas neišvengiamai kelia du klausimus. Pirmasis – kodėl šio administracinio darinio santvarka yra neototalitarinė? Antrasis – kodėl jis laikomas tik administraciniu dariniu ir vadinamas kvazivalstybe? Pirmąjį klausimą neabejotinai įkvepia gerai žinoma ir dar daugelio prisimenama gyvenimo totalitarizmo sąlygomis patirtis. Įsitvirtino ir tebėra gyvas atmintyje iš esmės teisingas, bet kartu vienpusiškas ir todėl ribotas totalitarinio valdymo vaizdinys. Iki šiol linkstama manyti, kad neatskiriami tokio valdymo bruožai yra geležinė visagalės valstybės ranka, negailestingas individo laisvių ir teisių užgniaužimas, griežta visų viešojo ir privataus gyvenimo sričių kontrolė, vienmatį ir standartizuotą mąstymą skiepijanti ideologinė propaganda, vienpartinis valdymas ir butaforiniai rinkimai. Būtent šis „klasikinis“ totalitarinio valdymo vaizdinys, kurį įtvirtino ir padarė vyraujančiu karti komunizmo ir nacionalsocializmo režimų patirtis, trukdo suprasti, kad išvardintieji totalitarinio valdymo požymiai savaime ne tik neatskleidžia paties tokio valdymo principo esmės, bet tam tikra prasme veikiau ją paslepia.

Perdėtas dėmesys išoriniams vienos totalitarinio valdymo atmainos požymiams skatina užmiršti, kad totalitarizmas pirmiausia yra visuomenės grįžimas į jau minėtą antrinę prigimtinę būklę, kurioje pilietinė ir politinė visuomenės susilieja, o pati visuomenė virsta amorfišku nei-nei dariniu. Tai yra nei-pilietinė ir nei-politinė visuomenė. Kaip minėta, tokios į prigimtinę būklę atblokštos visuomenės narių santykiai grindžiami grynosios jėgos principu. Klasikinio totalitarizmo atveju šis principas yra akivaizdus, tačiau jis gali būti įgyvendintas ir kur kas labiau paslėpta forma. Tai reikštų, kad galimas ne tik „griežtas“, bet ir „švelnus“, tai yra, „liberalus“ (neo)totalitarinis valdymas. Apibūdinimas „liberalus“ gali stebinti ar net šokiruoti tik tuo atveju, jeigu nesuvokiama, kad visas didžiąsias modernybės ideologijas sieja vienas svarbus bruožas. Šios Apšvietos įkvėptos ideologijos iš principo gali egzistuoti ir skleistis dviem – nuosaikia ir radikalia – formomis. Liberalizmas šiuo atžvilgiu nėra jokia išimtis.

Teorinė ir praktinė „švelniojo“, arba „liberalaus“ (neo)totalitarinio valdymo galimybė yra akivaizdi ir lengvai paaiškinama. Nuo Renesanso laikų, kai atsirado nauja valdymo forma – valstybė, moderniąją visuomenę grindžia ir struktūrina tai, ką galima pavadinti absoliutaus Individo ir absoliučios Valstybės santykiu. Todėl kad būtų pereita nuo „griežtojo“ prie „švelniojo“ totalitarinio valdymo tereikia vienintelės ir paprasčiausios sąlygos – apversti šį santykį aukštyn kojomis. Tokia inversija reiškia tai, kad „griežtojo“ totalitarizmo atveju absoliuti Valstybė „praryja“ individą radikaliai jį užgoždama, o tai įvyksta, kai pilietinė visuomenė tariamai supolitinama ir atsiranda totalitarinė kvazivalstybė. Tuo tarpu „švelnusis“ totalitarizmas gimsta tada, kai absoliutus Individas savo ruožtu „praryja“ valstybę, kuri yra ne mažiau radikaliai nustelbiama, o politinė visuomenė tariamai supilietinama ir atsiranda vadinamoji minimalistinė, bet – iš karto pabrėžtina – dėl to ne mažiau despotiška ir reperesyvi kvazivalstybė. Toks virsmas reiškia, kad anksčiau totalitarinės valstybės vardu veikiančių grupių griežtai valdoma ir kontroliuojama visuomenė „išlaisvinama“ tik tam, kad grynosios jėgos principas joje įsitvirtintų ir pradėtų viešpatauti pakeistine ir išvirkščia – Jo Didenybės Individo absoliučios savivalės forma.

„Griežtajam“ totalitarizmui būdingą „valstybės“ karą su tai „valstybei“ nepriklausančia, tai yra, nuo valdžios atstumta, visuomenenės dalimi minimalistinėje valstybėje pakeičia totalinis ir permanentinis pačioje visuomenėje vykstantis visų karas su visais dėl galios ir tos pačios valdžios. Kalbant dar aiškiau, toji minimalistinė valstybė tampa kvazipilietinės visuomenės grupių mūšio lauku ir todėl iš principo prie antrinės prigimtinės būklės priartėja net labiau, negu ankstesnioji totalitarinė valstybė. Ji yra tuo pačiu jėgos principu grindžiamas prievartos ir smurto pasaulis, tačiau – ir tai yra paradoksaliausia – sutelkus dėmesį tik į išorinius „griežtojo“ totalitarizmo bruožus nesunku patikėti arba būti įtikintam, kad, patekusi į šią savivaliaujančių individų tarpusavio karo ir smurto būklę, visuomenė atsidūrė „tikrosios laisvės“ karalystėje. Visas „išsilaisvinimo“ pasakojimas grindžiamas būtent šia iliuzija.

Perpratus, kodėl ir kaip radosi ši iliuzija, darosi lengviau suvokti ir tai, kad „dainuojanti revoliucija“ atvedė Lietuvos visuomenę ne į „laisvės karalystę“, bet nubloškė į būklę, kurią būtina giliai apmąstyti ir tyrinėti be jokių idelologinių akinių, jeigu dar apskritai norima iš jos išsikapanoti. Tik atskleidus ir pripažinus, kad tos revoliucijos atnešta santvarka yra neototalitarinė, įmanoma geriau suprasti ir tai, kodėl atkurtoji Respublika taip ir netapo tikra valstybe ir ką iš tiesų reiškia teiginys, jog praėjus vos ketveriems metams nuo Sąjūdžio susikūrimo buvo sugebėta pakirsti patį Lietuvos valstybingumo principą. Šis teiginys ypač prieštarauja vadiamajam „sveikam protui“, nes, atrodytų, nėra nieko akivaizdesnio negu tai, kad štai jau du dešimtmečius daugybė piliečių uoliai triūsia visuose valstybės kuriamojo darbo baruose. Pirmoji ir akivaizdžiausia paskata pernelyg nepasitikėti deklaruojamais to triūso tikslais ir verte galėtų būti daugelio atmintyje dar gyva „komunizmo statybos“ patirtis. Ji yra kaip reta akivaizdus pavyzdys, kad blogis pasaulyje anaiptol ne visada reiškiasi atvirai, bet kur kas mieliau veikia prisidengęs gėrio kauke.

Naikinimas ir griovimas gali puikiai pasislėpti po kūrybos ir statybos širma, kaip tai įvyko užsimojus įgyvendinti išties didingą ir patrauklų „komunistinės visuomenės“ sukūrimo projektą. Šiam eksperimentui nelauktai nutrūkus ir pasibaigus, netruko paaiškėti, kad iki to laiko kone pusė pasaulio šalių buyvo spėta paversti visais atžvilgiais nusiaubtomis ir nežinia kaip ir kada atsigausiančiomis dykynėmis. Kruopštesnė „aksominių“ ir „dainuojančių“ revoliucijų eigos ir jų baigties analizė neduoda jokio pagrindo būti iš anksto įsitikinusiems, kad dabartinė „laisvės būklė ir jos sąlygomis vykstanti Lietuvos valstybės „statyba“ nėra paprasčiausias minėto eksperimento tęsinys. Veikiau priešingai – tokia analizė leidžia teigti, kad pusę šimtmečio totalitariniais metodais vykdytas tautos ir valstybės naikinimas ne tik nenutrūko, bet laisvės sąlygomis vykdomas su dar didesniu įkarščiu ir vyksta kur kas sėkmingiau ir sparčiau.

Glausta naikinimo formulė galėtų būti tokia: Lietuvos valstybingumo principas buvo paneigtas valstybės neigimą pavertus pamatiniu jos pačios „egzistavimo“ principu. Efemeriška šitaip neigiamos valstybės „egzistavimo“ forma yra minimalistinė kvazivalstybė, kuri tuo pat metu funkcionuoja kaip iš principo galinčios rastis tikros valstybės nuolatinio neigimo būdas ir materialus/institucinis to neigimo įrankis. Kalbant dar aiškiau, dabartinė Lietuvos kvazivalstybė egzistuoja savitu ir paradoksaliu nepaliaujamo „niekėjimo“ režimu. Šis „niekėjimas“, be abejo, stumia visuomenę ir pačią valstybę į pražūtį, tačiau sudarantiems ir laiduojantiems sąlygas jam vykti ir tęstis tokios valstybės „kūrėjams“ ir „statytojams“ jis, kaip ir sovietmečiu, yra garantuotos asmeninės naudos ir gerovės šaltinis. Todėl belieka aptarti, kaip konkrečiai veikia šito „niekėjimo“ mechanizmas trijose – ekonominėje, socialinėje ir politinėje srityse.

Bus daugiau.

Šaltinis: www.bernardinai.lt