Mykolas Krupavičius. Kas yra krikščioniškoji demokratybė? (II)

III. Kristaus paskelbtoji visuomeninė programa nepasiliko tuščia abstrakcija. Ją įgyvendinti pasiėmė Bažnyčia. Ji nuo pirmųjų savo es...

III.

Kristaus paskelbtoji visuomeninė programa nepasiliko tuščia abstrakcija. Ją įgyvendinti pasiėmė Bažnyčia. Ji nuo pirmųjų savo esimo dienų pradėjo nenuilstamą tos kilnios idėjos įgyvendinimo darbą. Sekdama savo Dieviškojo įkūrėjo pavyzdžiu savo mokslu, darbais, įtaka į visuomenę Bažnyčia siekė ir tebesiekia visuomeninės gerovės, pirmoj gi eilėj – moralinės ir medžiaginės vargingųjų sluoksnių gerovės. Stabdyti galinguosius, remti silpnuosius – šitai formula, kuri apima visą Bažnyčios visuomeninės akcijos turinį ir prasmę. Ir tą skelbiamąją savo taip vaisingą akciją pradeda pati Bažnyčia pirmiausia naikindama vergiją, neatsižvelgdama stipraus turtuolių pasipriešinimo. Paskui vėl ir visuomet ji pirmoji švelnina ir keičia pavaldinybę, imasi našlių ir našlaičių gynimą; per vyskupų tribunolą daboja teisingumą, kurio silpnieji neįstengia patys pasiekti; pasmerkia ir uždraudžia lupikavimą, praveda nuosavybės teisės reformą, kuri nuo to momento ne tik teisių teikia savininkui, bet ir pareigų uždeda. Pagaliau visa eile įvairių fundacijų ir įstaigų Bažnyčia skleidžia savo išganingą įtaką į plačios žmonijos mases: jas šviečia, kelia, taurina, palaiko; bet kaipo gera motina pirmoj eilėj ir daugiausia meilės rodo savo mažyčiams – liaudžiai, kuri yra jos ypatingu globos ir meilės objektu.

Bažnyčia nesitenkindama tuomi, nepailstamai skiepija savo visuomenines doktrinas visiems luomams, visoms civilinėms ir juridinėms įstaigoms. Vainikuodama karalius Kristaus vardu Ji primena, kad jie nėra paliuosuojami nuo pareigų, kad privalo kraštą valdyti visuomenės gerovei ir reikalauja iš jų atskiros šventąja Evangelija priesaikos, kad tiksliai atsidėję seikės teisingumą našlėms, našlaičiams ir visiems silpniesiems. Iš bajorijos, kurios rankose buvo karinė ir politinė pajėga, Bažnyčia reikalaudavo, kad ji eidama savo pareigas nepamirštų liaudies, kuri dažnai negali pakelti sunkios pavaldinybės naštos, ir kad gintų visus skriaudžiamuosius. Miestelėnams, kurie nuolatos nenustoja trokšti turtu, Bažnyčia įsako ne tik gerbti miestų ir kaimų prastuomenę, kuri dažnai įkliūva į skolintųjų nelaisvę, bet paveda jiems ją šviesti ir kelti ligi tokio išsivystymo laipsnio, kad galėtų aktingai su jais bendradarbiauti.

Vadinasi, tą dieną, kada Kristus ant kelių prieš dvylika žvejų mazgojo jiems kojas ir įsakė jiems tai pat daryti, tapo įsteigta demokratybė; o pasaulis nuo šios dienos regi lig šiol nematytą ir taip jaudinantį vaizdą – visa visuomeninė jerarchija, nepaisant didžiūnų puikybės ir pasipriešinimo, kas kart vis glaudesnėmis eilėmis eina vargstančių minioms tarnauti. Ir toms minioms, tai plebs christiana, krikščioniškojoj santvarkoj tarnauja: karaliai ir prezidentai – savo globa ir valdžia, turtuoliai savo turtais, mokslininkai – tiesos ieškojimu; mergelė – ligoninėse ir prieglaudose, misionoriai – žodžiu ir krauju, kunigai – apaštalavimu. O kad nekiltų mažiausio abejojimo, kad liaudžiai tarnavimo pareiga nepakęs jokių išimčių, pats popiežius prisiima titulą Servus Servorum Dei. – Dievo Tarnų Tarnas.

Taip supranta Bažnyčia demokratybę, ir taip viduramžiuose ji gyvendino jos programą, kuri pilniausia atitiko visuomeninei krikščionybės pašvęstai santvarkai.

IV.

Nuo to laiko, kada esminis demokratybės supratimas įsišaknijo žmonių protuose; kada suspindėjo pasauly mintis išrikiuoti ir panaudoti visas visuomenines pajėgas liaudies gerovei ugdyti ir didinti, ta mintis, kuri tapo paremta ir pagrįsta proto argumentais, aukščiausiu religijos orumu (autoritetu) ir istoriniais patyrimais; kada įrodyta liaudies vertybė ir reikšmė bei pareigos jos atžvilgiu, šalia esminės arba virtualinės demokratybės, turinčios išimtinai galutinąjį tikslą prieš akis, užėmė vietą ir pradėjo vystytis pripuolamoji arba konkretinė demokratybė, kuri ieško reikalingų priemonių, suorganizuoti visas politines ir visuomenines pajėgas ir įstatyti jas organizuotai į darbą, tiksliausia ir pilniausia įgyvendinti tą gražų ir kilnų demokratybės idealą.

Konkretinė demokratybė daugeliui atrodo esant demokratybės esmė, jos nustatyta visuomeninė organizacija – demokratybei – conditio sine qua non, bet imant klausimą iš esmės ne taip yra. Konkretinė demokratybė yra tik virtualinės demokratybės dalis. Ji neliečia demokratinių visuomeninių rūmų nei pamatų, nei viršūnių, bet priklauso išimtinai prie akcesorijų, prie atmainų. Jos uždavinys – palengvinti pareigų, išeinančių iš esminio demokratybės supratimo, išpildymą.

Ir dėl to visos demokratinės institucijos, net kada jos yra visiškai teisėtos ir sėkmingai užmezga tikrą civilizacijos pažangą, turi tik reliatyvinę palyginamą reikšmę ir vertybę. Jų neturėjimas tuose atsitikimuose yra klaida ar netobulumas. Bet neturėjimas esencionalinės arba virtualinės demokratybės visuomet gimdo netvarką. Kadangi tas neturėjimas yra pačios krikščioniškos visuomeninės santvarkos paneigimu.

Išsiaiškinę santykį tarp virtualinės ir konkretinės demokratybės ir tuomi išsklaidė visus galimus iš to kilti nesusipratimus, eisime prie išsiaiškinimo krikščioniškosios demokratybės esencionalinių pažymių.

Mums atrodo, kad esame pakankamai įrodę ankštą ir ne¬sutraukiamą ryšį tarp esencionalinės demokratybės ir krikščioniškosios visuomeninės santvarkos, kurios ji – demokratybė – yra integraline dalimi. Su tuo nesutikti, neigti tai – reikštų: nepažinti demokratybės esmės, jos tikslo ir dvasios: atmesti krikščioniškos visuomeninės santvarkos pagrindinius filosofijos dėsnius; prieštarauti religinėm tradicijom ir Bažnyčios doktrinom, nenorint pripažint mokslų, kurių teikia krikščioniškosios civilizacijos istorija. Tuo tat atžvilgiu jokių abejojimų būti negali; ir visi katalikai pripažins tai kaipo tiesą kai tik atmes įkvėptus ir paskleistus liberalų prietarus ir išsiaiškins kai kuriuos terminus, kurie gali būti įvairiai suprantami ir aiškinami. Tie prietarai ir nesusipratimai liečia dažniausia ar gali liesti klausimą trimis atžvilgiais: politiniu, visuomeniniu ir ekonominiu. Šituos tad atžvilgius pasistengsime aptarti – kas yra demokratybė savo esmėje, kas ji yra savo pripuolamose ar istorinėse atmainose ar kuo gali tapti ilgainiui, nepaikeičiant principo, iš kurio yra kilusi.

Politiniu atžvilgiu demokratybė nesiriša su bet kuria valdymo forma nei su bet kuria politine santvarka, nors nuo politinės santvarkos ar valdymo formos daug priklauso demokratybės tikslo atsiekimas. Demokratingiausia valstybė bus ta, kurioj daugiausia atsižiūrima visuomeninio labo ir kuri labiausia atitinka didžiumos reikalams. Del to šv. Liudoviko monarchija buvo demokratingesnė už Kromvelio respubliką, o šių dienų Anglų monarchija, be abejo, demokratingesnė už Prancūzų respubliką.

Antraeiliai ar pripuolami demokratybės apsireiškimai yra: valdymo forma, turtų padalinimo klausimas, teisiniai santykiai tarp luomų ir kit. Visa tai nėra absoliutu nesikeičiama. Jų rišimo būdas priklauso nuo daugelio laiko ir gyvenimo sąlygų, ir įvairiuose kraštuose įvairiai rišami. Kas del valdymo formos demokratybė pirmų pirmiausia linksta į liaudies valdymo formą. t. y. į tokią formą, kurioj daugiau ar mažiau dalyvautų krašto valdyme visuomenė lygiomis teisėmis su žemesniais luomais, ir kurioj turima teisės rinkti nustatytam laikui valstybės galvą, kitaip pasakius – į respublikine formą. Toks politinės konstitucijos pamatų praplėtimas yra tikrenybėje istorinė plačiai vartojamoji teisė, apsireiškianti ypatingai krikščioniškojoj civilizacijoj. Šv. Tomas Akvinietis demokratiją suprato ne kitaip kaip liaudies žmonių valdžią – democratia id est potestas populi*), kalba jis. Bet šiuo atžvilgiu nėra nieko absoliutaus, nekintančio. Demokratiškiausios Italų respublikos, kuriose rinkikų skaičius buvo labai nedidelis (Florencijoj pv. po Savanarolos reformos siekė jis vos 8000 balsų), nebuvo demokratiškesnės už vokiečių – hansas, ispanų –  fuerosus, šveicarų – kantonus; be to reikalinga nepamiršti, kad viduramžiuose visa demokratybės esmė glūdėjo dvejose pagrindinėse žmonių teisėse:  petere et  acclamare, t. y. prašyti ir pritarti ar nepritarti paskelbtiems įstatymams. Tuo būdu tų laikų vyriausybės derindavo savo žygius su žmonių valia. Neginčytinas, pagaliau, dalykas, kad politinis žmonių gyvenimas daug mažiau visuomet reiškėsi didžiuose parlamentuose, negu kad nepriklausomuose valsčiuose, korporacijose, turinčiose civilinių funkcijų, ar kaimų ar parapijų sąjungose. Sekant naujųjų laikų demokratybės evoliucionavimą, jos lytis ir tendencijas, galima manyti, kad netolimoj ateity demokratybės išvaizda pakitės ir pakryps prie senovinės, kad įsikurs eilė įvairių administracinių vietos autonomijų, kurios geriau atitiks žmonių reikalams, negu centraliniai parlamentai. Tuomi, tačiau, nenoriu pasakyti, kad vietiniai autonominiai bet kurios rūšies vienetai pakeis parlamentus. Ne. Demokratiniai parlamentai, (neabejoju, kad reformuoti) pasiliks, tik turės įvykti tikslesnis politinio darbo padalinimas ir tarp atskirų demokratinių institutų santykių pertvarkymas.

Bet iš antros pusės reikalingą pastebėti, kad demokratinė santvarka – krikščioniškoji demokratija – gali būti ne tik respublikoje. Bažnyčia, kaipo naudingos žmonėms tradicijos saugotoja ir teisingumo bei teisybės skiepintoja ir kovotoja niekad nėra tvirtinusi ir nebetvirtina dabar, kad visuomenės ir liaudies išganymas galima būtų pasiekti tiktai vienoj, bet kurioj valdymo formoj, išskiriant visas kitas.

Turint visa tai omeny privalome pripažinti, kad krikščioniškoji demokratybė savo esminėj prasmėj turi būti pripažįstama ir sekama visų katalikų, nes ji plaukia iš pačios Evangelijos esmės ir visuomet yra visuomeninės harmonijos būtinas veiksnys. Kas del antraeilės ir pripuolamos demokratybės prasmės, katalikas gali būt laisvas savo nusistatymuose. Bet logiškai galvojant ir pasirenkant sėkmingiausias priemones demokratybės esmei įgyvendinti kiekvienas turės pasirinkti tai, ką šių laikų krikščioniškoji demokratija yra pasirinkusi t. y. respublikinę valdymo formą, teisingesnį turtų padalinimą ir t. t.

Visuomeniniu atžvilgiu demokratybė savo esme ir pagrindiniais tikslais veda prie visų gerovės, o pirmoi eilėj prie ypatingo vargšų ir neturtelių t. y. liaudies globojimo ir rėmimo, kaipo skaitlingiausios visuomenės dalies. Tokis demokratybės supratimas, kaip teisingai tvirtina prof. Toniolo, randasi tik krikščionybės moksle. Šventasai Raštas duoda mums to demokratybės supratimo visus pradus, liudija tai Kristaus nurodytos aukštesniems luomams pareigos ir pagaliau, patvirtinimą to mes randame Bažnyčioj, kaipo istoriniame fakte.

Dėl to neklysdami galime teigti, kad krikščioniškosios visuomenės buvo potencialiai demokratinės.

Kadangi krikščioniškoji demokratybė savo esmėje reikalauja iš visų aktingo solidaraus darbo visuomenės gerovei kelti sulig kiekvieno visuomenės nario gabumo ir turto, tad tuo patim jau suponuoja klasių jerarchiją. Dar daugiau, jį ne tik suponuoja klasių jerarchiją, bet ją palaiko ir stiprina. Krikščioniškoji demokratija daugiau negu kitos visuomenės srovės pripažįsta ir užtikrina žmonėms laisvę, antra, iš jos seka pareiga teikti pagalbą silpniesiems, kad jų būvį pagerinti. Tose tad apystovose neišvengiamai tam tikra žemųjų luomų dalis dėl savo proto, gabumų ar visuomenės pasitikėjimo gali pereit ir pereina i aukštuosius luomus. Tokis kilimas aukštyn yra demokratybės charakteringas pažymys; jis, tačiau, neturi tikslo panaikinti tradicinių, senovės aukštųjų luomų, bet juos sustiprina, atnaujina, išsklaidant jos tarpe įsigalėjusius kastinius prietarus, naujo realaus gyvenimo srovės įnešant. Naujieji žmonės įeidami savo pajėgomis į aristokratų eiles, turi juk jas išjudinti, atnaujinti kad ir tuo pačiu asmeninių nuopelnų privalumo priminimu, kurie yra ne tik aukštos padėties legitimacija ir istoriniu šaltiniu, bet ir būtina jo esimo sąlyga. Tai tiesai patvirtinti mums gerą argumentą teikia Anglija, kur senoji aristokratija nuolatos papildoma ir sustiprinama paimtomis iš žemųjų luomų naujomis pajėgomis. Krikščioniškoji demokratija tad aukštiesiems luomams tuo būdu teikia jėgos, gaivumo ir pastovumo. Savaime suprantama, kad kitaip krikščioniškoji demokratija įvertina ten aristokratiją, kur jį, eidama prieš jos pagrindinius siekius, eina prieš visą tautą, dažnai prieš valstybę kaip kad pas mus Lietuvoje yra, nes krikščioniškoji demokratija iš aukštųjų luomų reikalauja nuoširdaus susirūpinimo liaudimi, pasišventimo ją remiant ir keliant. Tai yra aukštųjų luomų pareiga. Ta išpildytoji pareiga gimdo visuomenėj vienybę, solidarumą, deda stiprius visuomeninės tvarkos pagrindus, naikina pražūtingą klasių kovą ir savitarpių pareigų keliu, sucementavus visus visuomenės sluoksnius, pagimdo išganingą glaudumą ir jėgą. Aišku, kad aukštųjų luomų tos pareigos atlikimas, kurios taip karštai Išganytojas iš jų reikalavo, nepažemina ir pažemint tų luomų negali, priešingai, ji tik jų garbę kelia; nes vienatinis krikščioniškosios garbės šaltinis yra sąžiningas savo pareigų ėjimas, ir juo tobuliau ir sąžiningiau kas jas atlieka, juo didesnės garbės sau nusipelno, ar tai būtų atskiras asmuo ar visuomeninis sluoksnis.

Ekonominiu atžvilgiu krikščioniškoji demokratybė teoretiniai nereikalauja nei turtų padalinimo, nei komunistiniai suprasto jų lygaus naudojimo. Priešingai, demokratybė pripažindama ir garantuodama darbo laisvę ir darbo vaisių taupumą ir naudojimą, palaiko ir pripažįsta įvairaus dydžio turtus ir ekonomines sąlygas. Ji, tačiau, reikalauja iš visuomenės priimti ir pritaikinti praktikoje tikrai krikščionišką nuosavybės supratimą, kuriuo einant, kas turi daugiau, privalo duoti daugiau. Tuo būdu nuosavybė, būdama visiškai asmeninė, tampa kartu dėl jos naudojimo būdo visuomeninė, nes jos perteklius privalo būti nuskirtas vargingiesiems. Tokiu klausimo rišimu krikščioniškoji demokratybė pagrindiniai skiriasi nuo socialistinės demokratybės.

Iš kitos, tačiau, pusės praktikoje, priklausomai nuo vietos ir laiko sąlygų, krikščioniškoji demokratybė eidama teisingumo ir logikos keliu gali naudotis ir faktinai naudoja teisingesnį turtų padalinimą, kuris sumažina esamą tarp turtuolių ir varguolių, plutokratijos ir proletariato sunkiai peržengiamą prarają. Ir suprantama kodėl. Proporcingiau teikiama visiems juridinė globa (vadinasi, didesnė silpnesniems) ir apšviestųjų bei turtingųjų pastangos pagerinti vargingųjų sluoksnių būklę užkirs kelią didiesiems turtams grobti mažesniuosius ir padės mažesnėms nuosavybėms kurtis šalia didžiųjų. Krikščioniškosios demokratijos uždavinys – ne naikinti nuosavybę, kaip nori socialistinė demokratija, bet sudaryti tokias sąlygas, kad didesnis žmonių skaičius galėtų jos įsigyti, kad ji būtų platesnėms masėms prieinama. Šiame tad klausime krikščioniškoji demokratija griežtai laikosi Bažnyčios mokslo.

Pravartu bus čia, deduosi, paminėti kalbamu klausimu kai kurių autoritetų nuomones. Leonas XIII savo enciklikoje „Rerum Novarum” žemės nuosavybės reikalu taip kalba: „Dievas, žemės Viešpats, atidavė naudoti žemę visai žmonių giminei, tai, vienok, nesipriešina vienetų nuosavybei. Nes Dievas atidavė žemę žmonijai ne toje prasmėje, kad visi be skirtumo būtų jos savininkais, bet tuo būdu, kad pats neskirdamas žmogui bet kurios dalies valdyti, paliko teisės tautų susitvarkymui ir žmonių rūpestingumui nustatyti ribas ir paskirstyti privatinę nuosavybę. Pagaliau, kaip ji bebūtų paskirstyta tarp vienetų, žemė nenustoja tarnavusi visuomenei, nes nėra žmogaus, kuris negyventų iš jos vaisių”.

Tuos krikščioniškosios demokratijos tėvo žodžius gražiai aiškina arkivyskupas Jurgis Matulevičius. Pirmiausia dėl pačios nuosavybės. Kas ją nustatė ir kieno tai yra padaras: „Gamta – rašo jis – neįvedė jokio turtų padalinimo. Dievas niekam nenuskyrė turtų dalies. Žemė privalo būti visų žmonių maitintoja, turi tarnauti visai žmonių giminei. Kokia būtų ūkinė tvarka, kokie nusistatytų ūkiniai santykiai, kaip būtų turtai padalinti, tas svarbusis tikslas niekad neturi būti atmestas, žemė niekad neprivalo nustoti buvusi visu maitintoja”. 

Kas tą turtų padalinimą nustato? Tas pats ark. Matulevičius duoda toki atsakymą: „Bažnyčia dėl savo dieviškosios kilmės, dėl savo dėsnių nepajudinamai pastovių, iškyla virš visa to, kas mainosi žmonių susitvarkyme, teoretiniai abejodai žiuri į visas tvarkymosi formas, kokios laikų bėgyje vedamos į ūkiniai visuomenine sritį, kiek jos nėra tiesioginiai priešingos įstatymams ir Evangelijos dėsniams. Tautos, gamtos įstatymų ir Evangelijos dėsnių nustatytose ribose, pačios gali tvarkytis, kaip jų numanymu yra geriausia, o Bažnyčia, kiek gali, laikosi tos tvarkos”. Tiesa, Bažnyčia nuosavybės srity pasilieka sau teisės tarti žodį, bet tik ten, kur „bus liečiami teisingumo dėsniai, kuomet bus rišama, kas teisinga, o kas ne, kas sutinka su gamtos įstatymu ir Evangelijos dėsniais, o kas jiems priešinasi? Tai aptars teologas – moralistas. Kur eina kalba apie grynai medžiaginius klausimus, kas žmogui yra naudingiau, kas jam duoda daugiau naudos, kas sėkmingiau veda prie gerovės – kompetentingai spręs ekonomininkas” sako minėtasai autorius. Jis duoda paaiškinimų kiek mūsų liečiamasai klausimas liečia gamtos įstatymų taip rašydamas: „Jei nuosavybės teisę suprasime tokią teisę, kokią turi asmuo prie tam tikro konkretinio daikto pav. fabrikantas prie savo fabriko, žemės savininkas prie savo turtų, tai ji betarpiai yra pozityvinė, žmonių teisė, prigulminga nuo laisvos žmogaus valios ir valstybių susitvarkymo ir dėl to ji gali keistis; tik tarpiniai ar netiesioginiai yra tai gamtos teisė, kiek tai remiasi teisės dėsniais, kurią turi žmogus iš gamtos įsigyti sau turtų, nepriklausomai nuo bet kurių žmonių parėdymų”. Gamtos nustatytoji nuosavybės teisė neliečia visų turtų, palaiko tik tą daiktų nuosavybe, be kurių žmogus, kaipo protingas asmuo, negali pasiekti sau nuskirto tikslo. „Nuosavybės ribos tad iš vienos pusės apibrėžiamos gamtos įstatymo, iš kitos žmonių”, - baigia arkiv. J. Matulevičius.

Kadangi du minėti autoriai dėsto Bažnyčios mokslą nuosavybės klausimu, tad aišku, kad tuo pat klausimu krikščioniškosios demokratijos nusistatymas pilnai sutampa su Bažnyčios mokslu.

Tokie yra krikščioniškosios demokratijos politinėj, visuomeninėj ir ekonominėj srity siekimai ir pažymiai. Ji principinę savo programą remia teisingumu ir gailestingumu, suprasdama šitas dvi dorybes, kaipo kilniausias etiniai visuomenines pareigas. Krikščioniškoji demokratija tad nepripažįsta, kaip liberalizmas, teisingumo vien tik lygiųjų santykiuose – justitia commutativa, bet reikalauja teisingumo galingųjų su silpnaisiais santykiuose – justitia distributiva, kurios reikalauja organinis klasių esimas. Krikščioniškajai demokratijai gailestingumas nesiriboja tik medžiagine parama. Ji supranta gailestingumo prasmę žymiai plačiau. Jos supratimu gailestingumas reikalauja pavesti žemesniųjų sluoksnių tarnybai proto ir širdies gabumus, veiklumą ir visuomeninę įtaka, kurie žymiai daugiau reiškia negu paprastoji išmalda. Neginčijamas dalykas, kad tokio teisingumo ir gailestingumo praktikavimas, reikalaująs neišvengiamai pasišventimo ir savo asmens išsižadėjimo, turės dvejopos išganingos pasėkos. Pirmiausia, jis išugdys aukštuose sluoksniuose tas dvi kilniąsias dorybes ir apsaugos juos nuo egojistinio savo gyvenimo materializavimo beieškant sau išimtinai medžiaginių gerovių, o antra, užtikrins žemesniems sluoksniams pagarbą ir tuo patim sužadins juose savigarbos jausmą, kuris geriau, negu fizinė pagalba ir globa, nuves juos pažangos keliu ir išauklės juose pareigos supratimą bei išmokys tinkamai ir savystoviai savo reikalus rūpinti.

Štai bendrais bruožais principinė krikščioniškosios demokratijos programa. Toji programa reiškėsi Bažnyčiai vadovaujant viduramžių visuomenėse. Ji nuo amžių taip pat kūnijosi pačios Bažnyčios tvarkoj ir gyvenime, kuri yra stiprios ir nenugalimos demokratijos gražiausias pavyzdys.

[Pabaiga]

Skelbiama iš Krikščionis demokratas Nr. 3-5; 1927, 4-16. (12 p.). Tekstas skelbiamas ir 2012 išleistoje Lietuvos politinės minties antologijoje.


Susiję

Skaitiniai 1798857771138357569
item