Kultūros ministras dvikalbystę atmetė

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka

Tautinių mažumų įstatymo projektą, kuriuo siekiama įteisinti dvikalbystę, kultūros ministras Šarūnas Birutis atmetė. Bandyta prakišti ne tik dvikalbius vietovardžių, gatvių užrašus. Buvo numatoma, kad savivaldybės, kuriose 25 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos, informaciją teiktų ne tik lietuvių kalba.

Juk prieštarauja Konstitucijai!

Ministro patarėja Dalia Vencevičienė „Respublikai“ sakė, kad darbo grupės parengtam įstatymo projektui ministras nepritaria, nes jame yra nuostatų, prieštaraujančių Konstitucijai.

„Ministras peržvelgė ir gavo teisininkų išvadas. Jis nepritaria šiam įstatymui, nes mato, kad jis dar yra koreguotinas, jis dar turėtų būti išdiskutuotas visuomenėje. Ministras savo parašo po juo nededa“, - sakė D.Vencevičienė.

Ji paaiškino, kad tarp tautinių mažumų ir ministro „jokio konflikto nėra“. Kultūros ministras nesutinka su tuo, kad įstatymo projekte yra pateikiamas baigtinis tautinių mažumų sąrašas. Tautinėmis mažumomis laikoma tik 15 etninių grupių.

„Ministro nuomone, taip neturėtų būti. Ir teisininkai taip mano“, - sakė D.Vencevičienė. Be to, įstatymo projekte numatoma, kad savivaldybės, kuriose 25 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos, informaciją teiktų ne tik lietuvių kalba.

„Tai irgi prieštarauja Konstitucijai“, - informavo patarėja.

Dangstosi tarptautiniais įsipareigojimais

Už įstatymo projekto rengimą atsakingas viceministras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos narys Edvardas Trusevičius sako, kad įstatymo projektas perduotas svarstyti Vyriausybės strateginiam komitetui. Kodėl? E.Trusevičius pripažino, kad papildomų diskusijų prireikė, nes įstatymo nuostatas dalis visuomenės vertina prieštaringai.

„Kadangi įstatymo projektas sukelia visuomenėje nemažai diskusijų, sulaukia dėmesio, pagrįstas ir teisingas sprendimas buvo tas, kad jį nagrinėti reiktų Vyriausybės strateginiame komitete“, - sakė jis.

Pasak E.Trusevičiaus, parengtame įstatyme numatyta, kad tautinių mažumų gausiai gyvenamose vietovėse gatvių ir vietovių pavadinimai bus rašomi dviem kalbomis.

„Čia kalbama apie vietovardžių, gatvių pavadinimus tautinių mažumų kalba ten, kur tautinės mažumos sudaro ženklų gyventojų skaičių. Koks tas skaičius - reikia detalizuoti įstatymu. Mūsų parengtas projektas numato, kad vietovardžių, gatvių pavadinimai taip būtų rašomi tose teritorijose, gyvenamosiose vietovėse, kur tautinė mažuma sudaro daugiau kaip 25 proc. pagal paskutinius gyventojų surašymo duomenis“, - dienraščiui sakė viceministras.

E.Trusevičius įtikinėjo, kad dvikalbius gatvių, vietovių pavadinimus Lietuvą įteisinti įpareigoja tarptautiniai susitarimai. „Lietuvos Respublika 2000 metais ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Tas ratifikuotas dokumentas yra Lietuvos tarptautinis įsipareigojimas“, - netiesą sakė viceministras.

Ar tikrai Lietuva, pasirašydama minėtą Konvenciją, yra įsipareigojusi įteisinti dvikalbystę?

Kalbininkas, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas Kazimieras GARŠVA paaiškina, kad tokio įpareigojimo nėra.

„Toje Konvencijoje kalbama, kad to galima imtis, jeigu yra realus poreikis, jeigu atitinka valstybės įstatymus, nepažeidžia daugumos ir kitų tautinių mažumų teisių. Niekas neliepia vykdyti, pažeidžiant valstybės įstatymus. Europoje taip nedaroma. Nei kaimyninėje Latvijoje, nei toje pačioje Lenkijoje to nėra. Be to, ir kitur pasaulyje tokių sąlygų tautinės mažumos neturi ir niekas dėl to nesiskundžia. Pavyzdžiui, JAV gyvena 10 mln. lenkų. Jokios gatvės ar pavardės, parašytos lenkiškais rašmenimis, ten nepamatysi“, - teigia kalbininkas.

Jis atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vietovardžiai - tai didžiulis mūsų tautos, kalbos, kultūros ir valstybės turtas, svarbi indoeuropiečių vardyno dalis, traukianti ir pasaulio mokslininkų dėmesį.

„Vardynas yra mūsų valstybinės kalbos, o ne politikos dalis. Jei jie diskutuoja dėl vietovardžių, pavardžių, tai tegul bent pasiklausia mokslininkų. Lietuvos autentiški vietovardžiai seniai nustatyti ir patvirtinti. Dabar gyvename Lietuvos Respublikoje - nepriklausomoje ir demokratinėje, o norime vėl grąžinti tas raides, kurios iki šiol buvo tik Žečpospolitoje“, - stebėjosi jis.

Jo nuomone, valstybinė kalba nėra politikų kilimėlis, į kurį būtų galima valytis kojas. Tai negali būti derybų objektas.

„Kultūros, Švietimo ministerijos net neturėtų tokiais niekais užsiiminėti, o seniai Lenkijos visuomenę informuoti, kad čia kalbama lietuvių kalbos abėcėle, kuri formavosi pusę tūkstančio metų. Per gerą šimtą metų ji yra patvirtinta. Jei būtų patenkinti reikalavimai, atsirastų 150 naujų raidžių, o Lietuvos abėcėlėje yra apie 30 raidžių. Jos tiesiog paskęstų. Mes nereikalavome keisti lenkų abėcėlės“, - sakė kalbininkas.

Parengta pagal www.respublika.lt