Gintautas Vaitoška. Homoseksualaus potraukio prilyginimas heteroseksualiam buvo politinis dalykas

Jūsų dėmesiui šį kartą pokalbis su psichoterapeutu prof. Gintautu Vaitoška, baigusiu studijas Vašingtone ir šiuo metu vadovaujančiu Santuokos ir šeimos studijų programai Tarptautiniame teologijos institute Austrijoje. Kaip pagrindinius savo mokslinius interesus G.Vaitoška nurodo seksualumo psichologiją ir teologiją, natūralų šeimos planavimą, psichiatrijos ir krikščionybės santykį, porų ir individualią psichoterapiją. Šia problematika yra išleidęs knygas „Lengvas gyvenimas“ ir „Kas iš vaikų pavogė gandrą?“, reguliariai rašo straipsnius Lietuvos viešojoje erdvėje, skaito pranešimus konferencijose. Konkrečiau apie genderizmo tikslus, priemones bei poveikį visuomenei G.Vaitoška pasidalino žiniomis ir su mumis. 

Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie seksualinių mažumų emancipacijos ištakas ir pačios genderizmo ideologijos raidą?

Visuomenės pripažinimo bei teigiamo požiūrio į asmenis, jaučiančius potraukį savo pačių lyčiai klausimą pirmasis iškėlė vokiečių juristas Karlas H. Ulrichsas, devynioliktojo amžiaus septintajame dešimtmetyje. Genderizmas istoriškai susijęs su judėjimais už moterų teises. Štai ir šiomis dienomis genderistinio tikslo yra siekiama, mėginant šalis priversti pasirašyti „Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje mažinimo ir prevencijos“. Pavadinimas nieko apie tai nesako, tačiau tarp moters apsaugą nuo smurto skatinančių priemonių yra įterpti du kiti reikalavimai: įteisinti lyties keitimo operacijas, o tiems, kurie nenori operuotis, tačiau nori vadintis priešingos gimties asmenimis arba „trečios lyties“ asmenimis, suteikti įstatymo ginamą teisę tai daryti ir atitinkamai „nepakoregavus“ kūno. Toks posūkis feminizmo judėjime sietinas su genderizmo žymiausios pradininkės ir ideologės amerikietės Judith Butler veikalais ir veikla (Butler yra Tarptautinės lesbiečių ir gėjų lygos asociacijos vadovybės narė). Ji teigia, kad pats žodis „moteris“ jau sumenkina moterį ir pastato ją žemiau vyro patriarchalinėje, heteroseksistinėje visuomenės struktūroje. Vartodama „heteroseksizmo“ terminą, Butler teigia, kad žmogaus potraukis priešingai lyčiai nėra biologinis faktas, bet homoseksualaus potraukio nuslopinimo rezultatas; t.y. tėvai ir visuomenė nepriima ir subtiliai draudžia kiekvienam vaikui reikšti seksualinį potraukį tos pačios lyties tėvui. Rimtai tokio požiūrio Butler pagrįsti negali (ji remiasi miglotos kilmės Freudo spėliojimais apie galimą vaiko biseksualumą), tačiau dėl savo neabejotino talento labai intelektualiai pateikti asmenines aspiracijas, „biseksualumo“ postulatas tapo aksioma Moterų lygių galimybių politikoje. Iš tikrųjų, kaip sako vokiečių filosofė Barbara Gerl-Falkovitz, Butler, sunaikindama moterį, sunaikina ir feminizmą. Ši humoristinė „Konvencijos dėl smurto prieš moteris“ pusė yra, regis, nepastebima: aukščiausio lygio moterų išsivadavimo teorija reikalauja atsisakyti paties „moters“ termino – taigi, reikalaujama uždrausti smurtą prieš neegzistuojančią žmonių kategoriją. Pasak Butler – o ji ir yra paties pažangiausiojo feminizmo vėliava – lytis (gender, dabar mūsų lygybininkės verčia tai kaip „socialinė lytis“) yra nuolatinis tapsmas („continuous transformation“). Praktiškai tai reiškia, kad „asmeniui“ natūralu yra lytiškai santykiauti tai su vienos, tai su kitos, tai su trečios „socialinės lyties“ asmenimis...

Daugeliu konkrečių seksualinių mažumų teisių klausimų žmonių poziciją lemia tai, ar lytinė orientacija ir lyties tapatumas (kokios lyties atstovu žmogus save suvokia) yra įgimti, ar įgyjami. Pavyzdžiui, JAV atlikti tyrimai rodo, kad manantys, jog homoseksualumas įgimtas, dažniau palaiko homoseksualų teises, o laikantys jį įgytu dažniau nepalaiko. Taigi, ar egzistuoja argumentuotas mokslinis sutarimas dėl lytinės orientacijos ir lyties tapatumo kilmės?

Sutarimas yra toks: turi įtakos ir prigimtis ir ugdymas („nature and nurture“). Tai pripažįsta netgi tokia aktyviai progėjiška organizacija kaip Amerikos psichologijos asociacija. Tačiau praktiškai įvairiuose debatuose ir ypač žiniasklaidoje – pagrindiniame visuomenės požiūrių formavimo kanale – vyrauja požiūris, esą homoseksuali orientacija yra įgimta. Moksliniai tyrimai sako ką kita: galima kalbėti tik apie tam tikrą polinkį, predispoziciją tokiai orientacijai. Tam tikro temperamento vaikas patekęs į psichologiškai nepalankias sąlygas lengviau pasuks homoseksualumo link.

Galima įžvelgti savotišką paradoksą: LGBT (Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) teisių aktyvistai lytiškumą laiko pasirenkamu ir socialiai konstruojamu, tačiau lytinę orientaciją suvokia kaip įgimtą duotybę. Iš pažiūros tai prieštarauja sveiko proto prielaidoms: biologinė sąvybė kaip lytis rodosi gamtos duotybė, o orientacija kaip sąmonės savybė turėtų būti palenkta žmogaus valiai.

Pastebėjimas teisingas. Jei homoseksualūs polinkiai „įgimti“ – juos belieka priimti, kaip ir su jais susijusį gyvenimo būdą. Kita vertus, teiginys, kad lytis „pasirenkama“, – nors iš tikrųjų čia teigiama teisė pasirinkti su kuo turėti lytinius santykius – „depatologizuoja“ tuos, kurie nori laikyti save kitos lyties. Mat psichiatrija tebelaiko tokį norą psichiniu sutrikimu (transseksualizmas). Abu prieštaraujantys teiginiai, regis, padeda mažinti pasąmoninį diskomfortą dėl tokių „pasirinkimų“ ar tokios „orientacijos“.

Skandalingoje norvego Harald`o Eia dokumentikoje „Brainwash“ pateikiami statistiniai duomenys, jog lytys turi joms būdingus darbo polinkius (moterys – į darbą su žmonėmis, o vyrai – į darbą su daiktais), taip pat, jog kūdikiai patys renkasi neva stereotipiškai jų lyčiai priskiriamus žaislus ir net poros dienų naujagimiai ilgiau koncentruoja dėmesį į matomą atitinkamai žmogaus veidą (mergaičių atveju) ir negyvą daiktą (berniukų atveju). Galima tai laikyti pakankamais įrodymais, jog ne tik kūniška, bet ir mąstymo prasme, lyčių skirtumai įgimti ar kažkas esmingo čia nutylima?

Tai yra tik keli iš daugybės tyrimais pagrįstų įrodymų, kad tarp mergaitės ir berniuko smegenų egzistuoja dideli struktūriniai, cheminiai, genetiniai, hormoniniai ir funkciniai skirtumai. Čia cituoju žymią amerikiečių neurobiologę Louann Brizandine. Tai ypač paaiškėjo pasipylus lavinai tyrimų per pastaruosius penkiolika metų, kada buvo plačiai pradėti naudoti ypač pažangūs pozitronų emisijos ir funkciniai magnetinio rezonanso metodai smegenų veiklai tyrinėti. Mąstymo, suvokimo ypatybės yra smegenų funkcijos, taigi visa asmenybės struktūra šių biologinių ypatumų yra labai smarkiai veikiama.

Antropologijos vadovėliuose galima aptikti aiškinimų, jog egzistuoja 3 ar net 5 biologinės lytys. Trečiąja nurodomi translyčiai žmonės, kitomis lytimis laikomos tarpinės variacijos – vyrai su iš dalies išsivysčiusiais moteriškais organais, ir atvirkščiai. Ar tokia klasifikacija, kol kas dar neaptinkama lietuviškuose mokykliniuose vadovėliuose, nėra paprasčiausias patologinių būklių sunorminimas?

Taip ir yra. Egzistuoja nemažai lytinio vystymosi sutrikimų, nulemtų genetinių bei hormoninių veiksnių. Genderizmo judėjimas mėgina parodyti, jog gamtoje normaliai egzistuoja visas spektras „lyčių“. Tačiau iš tikrųjų tai yra sveikatos sutrikimai. Žmonės, norintys pakeisti lytį arba būti „tarplyčiais“ – transgender, – retai kenčia nuo tokių ligų. Nemaža dalis aktyviai pasisakančių už „trečiąją“- ar dvidešimt trečiąją lytį, kaip yra Australijoje – yra asmenys, pakeitę lytį chirurgiškai, tačiau netapę savo idealizuojamais „vyrais“ ar „moterimis“. Iš visuomenės jie ima reikalauti „nespausti“ jų į vyro ar moters kategoriją, kadangi jie yra „virš“ jos.

Įsivaizduokime situaciją: tėvas nori vaiko berniuko, jam gimsta mergaitė. Tėvas demonstratyviai nepatenkintas, o mergaitė ima jaustis kalta ir sąmoningai ar ne stengtis būti berniukiška. Koks būtų teisingas ugdymo sistemos elgesys su tokiu vaiku, ir kaip su juo elgtis siūlytų lyčių lygybės specialistai?

Suprantama, tėvui reikėtų padėti pakeisti savo požiūrį. Dažniausiai čia jau esama psichologiškai taisytinų dalykų jo asmenybėje. Lyčių lygybės specialistai, deja, tokiose situacijose dažniausiai kalba, jog tai yra „laisvas“ mergaitės pasirinkimas ir neigia netinkamą psichologinę tėvų įtaką.

Atitinkamai galima klausti, ar homoseksualų ir kitų seksualinių mažumų teisių plėtimas nėra jų problemų skatinimas. Egzistuoja humoristinis filmukas, kuriame storas vyras prieš kamerą skundžiasi, koks sunkus dėl antsvorio buvo jo gyvenimas, kol Vyriausybė nesiėmė veiksmų padėti kenčiantiems žmonėms kaip jis ir nepakeitė standarto, kas yra laikoma antsvoriu. Dabar jis nebekankinamas nutukimo ir atranda laimę. Ar ne tą patį padarome suteikdami LGBT grupėms jų siekiamas teises ir pripažinimą?

Erichas Fromas, vienas žymiausių XX amžiaus psichoanalitikų, psichoterapiją yra suskirstęs į dvi kategorijas: prisitaikymo ir sielos išgydymo. Neištikimam vyrui prisitaikymą palengvinantis specialistas padėtų neišgyventi dėl neištikimybės. Panieka homoseksualų potraukį jaučiantiems asmenims yra blogas dalykas, tačiau homoseksualumo idealizavimas, be abejonės, atneša jiems žalą. Visų pirma pamirštamas ir neigiamas toks nuogas faktas, kad, JAV Ligų kontrolės centro duomenimis, kiekvienais metais tarp vyrų, lytiškai santykiaujančių su vyrais, susirgimų AIDS yra apie 50 kartų daugiau negu likusioje populiacijoje. Panašūs ir Vokietijos Roberto Kocho epidemiologino instituto kasmetiniai duomenys apie naujus užsikrėtimus ŽIV. Vaikščiojantieji Miuncheno gėjų dominuojamuose kvartaluose pasakoja apie daugybę liūdnų užrašų po mirusių draugų nuotraukomis ant vitrinų langų.

Žinoma, homoseksualumas seniai nėra laikomas liga, todėl tokia analogija nekorektiška. Tačiau, kita vertus, medicininio homoseksualumo statuso pakeitimas buvo apylygiu balsavimu priimtas politinis sprendimas, prie kurio atvedė milžiniški homoseksualų ir jų šalininkų protestai ir nuo kurio vėliau atsimetė vienas pagrindinių jo autorių Robertas Spitzeris, vėl apsigalvojęs homoseksualų naudai po naujos pasaulinio spaudimo bangos. Šiandien tas pat vyksta su transseksualų medicininiu statusu. Jei šie sprendimai yra politiškai konstruojami, kas, išskyrus galios balansą visuomenėje, laiduoja jų pagrįstumą?

Susiduriama su sena daugumos – ar šiuo atveju mažumos – diktato visuomenei problema. Statistika nėra normos kriterijus. Galbūt Mao laikais gaudyti žvirblius, kurie atseit Kinijoje naikino derlių, buvo statistiškai normalu, nes visi tai darė. Tačiau net jei visas milijardas tos šalies gyventojų būtų buvęs režimo priverstas taip elgtis, nenormalus buvo ir vieno žvirblio, kaip grūdų „naikintojo“, užmušimas.

Jei normą laikysime tuo, kas sveika ir gera. Homoseksualaus potraukio prilyginimas heteroseksualiam buvo politinis dalykas, ir belieka tik džiaugtis, kad JAV, kurioje visi šitie dalykai prasideda, yra ir opozicijos, ir knygų apie apgailėtiną politikos poveikį psichiatrijai (pvz., žymi buvusio Amerikos psichologijos asociacijos prezidento Nicolas Cummingso knyga „Destruktyvios tendencijos psichinės sveikatos srityje“, kurioje parodoma, kas psichiatrija, psichologija ir socialinis darbas yra užvaldyti ultraliberalių politinių jėgų). Tačiau šiuo metu daugelis JAV psichiatrų nebeturi drąsos pasakyti, kad lyties tapatybės sutrikimas yra patologija – t.y. kentėjimas – ir mėgina būti politiškai korektiški. Nemažai įtakos tam daro aktyvūs ir dažnai agresyvūs – kaip Spitzerio atveju – homoseksualų bei transseksualų grupių veiksmai.

Grįžkime prie chronologinės sekos: homoseksualumas pirmiausia dekriminalizuojamas, tada iš patologijos tampa norma, vėliau seka partnerystės, santuokos ir įsivaikinimo reikalavimai. Tas pats kartojasi su transseksualumu, zoofilija (Vokietijoje legalizuota dar 1969 m., nors dabar svarstoma vėl uždrausti), pedofilija (Olandijoje veikia partija, netrukdomai reikalaujanti pedofilijos įteisinimo). Vis naujos seksualinės tapatybės pasiekia vis didesnį pripažinimą ir legalumo lygį. Kokia galėtų būti prognozuojama šio proceso ateitis ir galbūt atomazga?

Ateities numatymas yra gundantis, tačiau nelabai vaisingas dalykas. Tačiau paspėliokime: Jūsų minėtų „laisvių“ siekimas turi humanistinio idealizmo, išsivadavimo iš žmogų suvaržančių moralinių normų atspalvį. Vienas pagrindinių moralinių normų šaltinis, pasak šių judėjimų ideologų, yra krikščionybė. Bent jau tokia griežta, kokia skelbiama Katalikų Bažnyčios. Gali būti, kad prasidės krikščionių persekiojimai – tokių dalykų jau yra nemažai. Tačiau kadangi Bažnyčia nepasiduos, kova vyks toliau. Žodžiu, Bažnyčia išliks kliūtimi tiems nuoširdiems entuziastams, kurie galvoja, kad žmoniją išgelbės, kaip rašė Planuotos tėvystės organizacijos įkūrėja Margaret Sanger, „visuotinis dvasinis seksualinis nušvitimas.“ Bijau, kad toliau jau reikėtų kalbėti apie Vladimiro Solovjovo apsakymą apie laikų pabaigos įvykius...

U.Hirschmann nurodomoje utopinėje visuomenėje, kur moteris nebeišnaudojama gimdymo ir motinystės pareigomis, apskritai apsieinama be šeimos kaip visuomenės instituto. Kartu šeimos modelio sekuliarioje visuomenėje ne taip ir gailima, siejant jį su esą atgyvenusiais religiniais įsitikinimais. „Šeima yra šventa“ nėra argumentas. Bet ką esamos psichologijos mokslo žinios gali pasakyti apie gyvenimo su tėvu ir motina svarbą žmogaus asmenybės formavimuisi? Ką toks modelis duoda besivystančiam žmogui ir kokią visuomenę galima įsivaizduoti užaugant be šeimos iš psichologinės perspektyvos?

Viena patyrusi suomių psichiatrė ir psichoanalitikė man yra konfidencialiai suabejojusi „sudurtinių šeimų“ – „patchwork families“ – Kalėdų vakarėlio laime. Tėvas, vaikai iš dviejų jo santuokų, dar du vaikučiai iš skirtingų mamos santuokų, prisijungia ir keletas „ex“... Psichoanalitikui tikrai nelengva susigaudyti tokioje „įvairovėje“ – tad greičiausiai ne ką lengviau ir ten esantiems vaikams – o labiausiai emociškai. Daugybė psichologinių tyrimų kalba apie tai, kad sveikiausi ir laimingiausi vaikai užauga neišsiskyrusių biologinių tėvų šeimoje. Kalbant labiausiai visuomenėje vertinamais argumentais – kuo daugiau bus tokiose šeimose užaugusių vaikų – tuo laimingesnė ir turtingesnė bus mūsų visuomenė. Laimingas žmogus gerai dirba...

Ačiū už pokalbį.

Vytautas Sinica. Mėnraštis „Tribūna“ 2013 m. Nr. 11