Vis didesnės pajėgos buriasi už lietuvybę

Vakar Rašytojų klube Vilniuje vyko bendra rašytojų ir sąjūdininkų diskusija tema „Kaip mes galime išsaugoti lietuvybę“. Vienas iš diskusijos dalyvių rašytojas, publicistas, filosofas Vytautas Rubavičius akcentavo, kad Lietuvoje ne tik nėra vykdoma lietuvybę išsaugoti padedanti politika, bet elgiamasi priešingai.

„Lietuvybei, nacionaliniam tapatumui šiuo metu yra iškilę didžiuliai pavojai, matomi plika akimi. Vienas iš pagrindinių - mes per 20 metų nesame sukūrę bendros lietuvybės tvirtinimo ir sklaidos politikos dabartiniame pasaulyje. Kitaip tariant, mes manome, kad visos technologinės naujovės, integraciniai ir kitokie vyksmai, ekonominė integracija niekaip neveikia lietuvybės. Lietuvybė tarsi savaime turi išlikti stipri ir mums nereikia į tai kreipti dėmesio. O daugelis kitų šalių šiuolaikinius politinius, ekonominius, kultūrinius vyksmus vertina kaip dideles grėsmes nacionaliniams tapatumams ir imasi tam tikrų atsakomųjų politinių veiksmų, kurie nukreipti stiprinti nacionalinius tapatumus“, - dėstė V.Rubavičius.

Anot jo, antras plika akimi matomas pavojus - didžiulė emigracija.

„Emigracija išreiškia tai, kad menkėja Tautos gyvybinė galia. Menkėjant gyvybinei galiai, menkėja ir kūrybinė galia. Tie du vyksmai vienas kitą skatina. Dabar, kai pasižiūrime į intelektualų, kultūrininkų ir ypač politikų veiksmus, susijusius su lietuvybės stiprinimu, turime pripažinti, kad stokojama lietuvybės svarbos supratimo. Esame atsidūrę didelių grėsmių akivaizdoje. Galime sakyti, kad lietuvybės, kuri apima ne tik tautybę, bet ir pilietiškumą bei kitus dalykus, požiūriu mes 1990-aisiais buvome daug stipresni nei šiuo metu“, - akcentavo filosofas.

V.Rubavičius įsitikinęs, kad stiprinant lietuvybę reikia atkakliai dirbti: taip, kaip kultūristas, siekdamas stiprinti raumenis.

„O pas mus daugelis dalykų daroma atvirkščiai. Nors aš nesu linkęs manyti, kad taip daroma sąmoningai. Linkęs tikėti, kad taip elgiamasi iš siaurakaktiškumo ir nesupratimo. Bet gali būti ir sąmoningų veiksmų. Kai pasižiūrime į Lietuvos raidos strategiją iki 2030 metų, matome, kad tai - ištautinimo, išvalstybinimo strategija. O ją kūrė mūsų politinis ir intelektinis sluoksnis“, - tvirtino rašytojas.

Anot jo, ir ketinimas įteisinti nelietuviškas raides yra pavyzdys, kad lietuvybė ne stiprinama, o bandoma jai kirsti smūgį.

„Abėcėlė yra politinio veiksmo priemonė. Visos valstybės turi savus nacionalinius raidynus, kurie yra įtvirtinti politiškai, nes tais raidynais yra grindžiama visa švietimo sistema. Tad jei mes pripažįstame kitą raidyną, mes tarsi pripažįstame ir kitos valstybės jurisdikciją vienoje ar kitoje srityje, ypač švietime. Procesas, kuris yra susijęs su lenkų mažuma, yra labai grėsmingas. Lenkijos interesas yra auklėti ir ugdyti tokią lenkų tautinę mažumą Lietuvoje, kuri mūsų šalyje jaustųsi kaip Lenkijos valstybės atstovai, o ne kaip Lietuvos piliečiai, kuriems Lietuva yra gimtinė“, - sakė V.Rubavičius.

Filosofo teigimu, tai, kad vyksta diskusijos apie lietuvybę, rengiami mitingai, rodo, kad ne visiems vis vien, išliks mūsų nacio­nalinis tapatumas ar ne.

Parengta pagal www.respublika.lt