Antanas Maceina. Tautos esmė (II)

Pirmąją teksto dalį rasite čia

***

2. Tautinė individualybė 

a) Tauta kaip individas

Žiūrėdami į tautą iš viršaus, mes ją suvokiame kaip vienetą, vadinasi, kaip tam tikrą žmonių grupę, išsiskyrusią iš kitų ir įgijusią ryškų savo pavidalą. Bet į tautą galima žiūrėti ir iš vidaus. Tautą galima nagrinėti ir kaip vieningą dalyką savo viduje, kaip nepadalinamą ir nesuskaldomą. Iš karto atrodo, jog tai neįmanoma. Argi daugiau kaip pusė milijono lietuvių negyvena Amerikoje? Ar pora su viršum milijonų prancūzų nėra persikėlę į Meksiką? Taip, lietuvių ir prancūzų, bet ne lietuvių ar prancūzų tautos. Galima padalyti ir išskirstyti tautos narius, bet ne pačią tautą. Tautos vienybę palaiko vienodas istorinis likimas. Tautą galima padalyti tik padalijus istorinį palikimą. Bet tuomet būtų ne viena padalyta tauta, bet dvi skirtingos tautos. Anglai ir amerikiečiai nėra dvi anglų tautos dalys, bet dvi anglosaksų giminės tautos. Lietuviai ir latviai nėra dvi aisčių tautos dalys, bet dvi aisčių giminės tautos. Padalyta tauta arba visai dingsta tikro padalijimo atveju (pvz., aisčių tauta), arba tik išskiria iš savęs savo narių (ne tautos!) dalį, kuri sukuria savą tautą. Kai nukerpama gluosnio šakelė ir įsodinama į žemę, gluosnis anaiptol nėra padalijamas. Taip ir tauta. Kol istorinis likimas yra tas pats, tol tautos nariai gali būti išsiblaškę net po visą Žemės rutulį (pvz., žydai), tauta visada lieka viena ir vieninga.

Dėl šito savo nepadalinamumo tauta gauna individo vardą. Juk individas, kaip rodo jau pats pavadinimas (individuum, atomon), ir yra tai, „kas savyje neišskirstyta, o nuo kitų atskirta" [9]. Tauta turi abi šitas žymes. Savyje ji yra vieninga ir nuo kitų skirtinga. Ji todėl yra ne tik vienetas, bet ir individas.

Individą padaro nepadalijamą jojo esmė. Tuo tarpu individo esmė yra individualybė, kaip dievybė yra Dievo esmė ir asmenybė asmens esmė... Individas atsiremia į individualybę kaip į savo pagrindą ir į savo buvimo principą. Tautos tad nepadalinamumo priežastis taip pat yra tautinė individualybė. Tauta kaip individualus vienetas yra jungiama tautinės individualybės, kuri, būdama viena ir vieninga, neleidžia tautai būti suskaldytai.

Tautinė individualybė kartais dar yra vadinama tautiniu charakteriu. Pavadinimas nėra tikslus, nes tautinis charakteris paprastai primena etinę vertybę, kuri pačiai tautinei individualybei gali būti taikoma tik perkelta prasme. Tautinė individualybė etinio vertingumo gali įsigyti tiktai atskirame asmenyje. Todėl ir „tautinis charakteris" labiau tinka tautiškam asmens būdui negu tautinei individualybei, kaip tautos - individo esmei.

b) Tautinės individualybės kilmė ir sudėtis

Tautinė individualybė, kaip tautos - vieneto jungtis ir tautos individo esmė, yra tų pačių veiksnių padaras, kaip ir tauta apskritai. Gamta parengia fizinį, o kultūra psichinį tautos tipą, kurie abu kartu ir sudaro tautinę individualybę. Bet kaip apskritai kultūra atbaigia ir išryškina gamtos davinius, taip lygiai ir kultūriniai tautos veiksniai atbaigia ir išryškina tautinę individualybę. Istorinis likimas, pasirodo, čia turi esminę reikšmę.

Tauta, kaip vienetas ir kaip individas, tampa ryški tiktai kultūriniame savo gyvenimo tarpsnyje. Prieš tai, tiesa, ji jau yra. Bet masės pobūdis tebėra joje dar labai didelis. Tobulėjant kultūrai, tobulėja ir tautos ryškumas. Juo aukštesnė kultūra, juo ryškesnė tauta. Bet kas yra šitasai tautos ryškėjimas? Kas įvyksta, kai tauta iš beformės masės virsta turinčia aiškią lytį? Iš viršaus žiūrint, šitas ryškėjimas pasirodo kaip ankstesnis tautos susiglaudimas. Kultūringa tauta nebėra masė, bet tobulai susijungęs vienetas; ji nebėra grupė, bet nepadalijamas individas. Tai yra tik išviršinės žymės ir išviršinės apraiškos. Jos savaime veda tyrinėtoją į tautos vidų. Jei tauta pasirodo kaip vienetas ar kaip individas, matyti, josios viduje turėjo įvykti patobulėjimas. Ją, kaip vienetą, suglaudė išvidinės jungties išsivystymas, ir individu ją padarė josios esmė. Tuo tarpu tiek tąja vieneto jungtimi, tiek tautos-individo esme yra tautinė individualybė. Todėl tautos ryškėjimas yra tautinės individualybės tobulėjimas. Tautos viduje, josios esmėje, eina vystymosi procesas, kuris iš viršaus pasireiškia tam tikrais ženklais. Bet - buvo minėta - tautą išryškino ir atbaigia istorinis josios likimas arba kultūriniai josios žygiai. Kadangi šitas išryškinimas yra ne kas kita, kaip tautinės individualybės tobulinimas, todėl istorinis likimas ir darosi tautinės individualybės išryškintojas ir atbaigėjas. Tuo būdu mes pateisiname posakį, jog istorinis likimas tautinei individualybei turi esminę reikšmę.

Visai tad suprantama, dėl ko tautinė individualybė dažnai yra vadinama istorijos padaru. „Tautinis aš, - sako H. Hauseris, - iš esmės yra bendros istorijos produktas". [10] Iš tikro, jei tik vienas istorinis likimas turi galios atbaigti tai, ką pradėjo gamta, jei tik istorinis likimas sąlygoja tautinės individualybės išsivystymo eigą ir kryptį, argi ne jo padaras yra tauta - vienetas su savo jungtimi ir tauta-individas su savo esme? „Tautinis charakteris yra ne kas kita, kaip tautos istorijos įvarža". [11] Jame susitelkia tautos pergyvenimų žymės, josios vargai, kovos, pergalės ir pralaimėjimai. Tai yra tarsi žemės klodai, byloja apie praėjusią evoliuciją. Šita prasme galima kartu su O. Baueriu tautinę individualybę vadinti „sustingusia istorija" [12]. Žinoma, kintant tautos kultūrai, kinta ir josios individualybė. Bet niekados neišnyksta tai, kas buvo įgyta. Ir jei tik mums būtų leista turėti pakankamai akylų žvilgsnį, tautinė individualybė taptų geriausia tautos istorijos knyga.

Tautinėje individualybėje lengvai galima skirti dvi puses: fizinę ir psichinę. Fizinis tautos tipas, arba tautinės individualybės atrama, yra parengiama gamtinių veiksnių. Jie keroja tautoje kaip gamtiniame vienete. Į ją atsiremia psichinis tipas ir esti jos paspalvinimas. Psichinis tipas, arba tautinės individualybės atbaiga, yra kultūrinių veiksnių padaras ir įsišaknija tautoje kaip kultūriniame vienete. Grįžtamuoju būdu jis daro įtakos ir fiziniam tipui. Tautinė individualybė tuo būdu yra organiškas fizinio ir psichinio tautos tipo suaugimas. Fizinės žymės daro įtakos psichiniams bruožams, ir psichiniai bruožai savo ruožtu sąlygoja fizines žymes. Kaip tauta-vienetas yra organiškas susijungimas gamtinio ir kultūrinio vieneto, taip ir tautinė individualybė yra sintetinis susiderinimas fizinių ir psichinių tautos ypatybių. Ji nėra tik vienas kuris elementas arba viena kuri žymė. Bet, antra vertus, jis taip pat nėra nė išviršinis įvairių žymių sutelkimas šalia viena kitos. Tautinių bruožų yra daug ir jie yra skirtingi. Bet jie yra suaugę organiškon vienybėn, jie yra sudarę vienį. Tautinė individualybė yra viena. Štai dėl ko ji pati yra nepadalijama ir štai dėl ko ji neleidžia padalyti tautos. Savo vieningumu ji padaro tautą individu.

c) Tautinės individualybės esmės teorijos

Tautinė individualybė yra tautos-vieneto jungtis ir tautos-individo esmė. Bet kas yra ji pati? Kas sudaro josios esmę? Ji yra lemiamasis tautos gyvenimo principas. Bet kaip šitas lėmimas įvyksta? Kokiu būdu tauta suteikia savo žygiams nepakartojamą lytį? Štai klausimai, kurie mus veda į pačias tautinės individualybės gelmes ir į patį josios esmės nagrinėjimą.

Atsakymą rasti nelengva. Nė vienas konkretus dalykas, kurį tik galima paminėti, nėra ir negali būti tautinės individualybės esmė. Nei kalba, kaip norėjo J. Grimmas, nes yra tautų, neturinčių savo kalbos; nei bendra kilmė arba rasė, kaip nori šiandieniniai rasistai, nes visos Europos tautos yra rasiniai mišiniai; nei papročiai, nei kultūra, nei religija, nes visi šitie dalykai yra aiškūs tautų buvimo ir išsivystymo padariniai. „Jokia konkreti sutelktinio gyvenimo apraiška nėra privaloma tautybei savybė" [13], privaloma ta prasme, kad josios nesant nebūt ų nė tautybės arba tautinė s individualybės.

Tautinės individualybės esmė gali būti tiktai tasai pradas, kuris kuria ir kalbą, ir papročius, ir apskritai kultūrą, kuris paspalvina religiją ir kuris savaimingai vieną individą glaudžia prie antro. Lengva įspėti, kad tokio dalyko reikia ieškoti ne šalia žmogaus, bet pačiame žmoguje, pačioje jo prigimtyje. Kaip viso gyvenimo tikruoju veikėju yra žmogus, taip ir tautinio. Jame tad turi glūdėti tai, kas šitam gyvenimui duoda savotišką lytį, kas jį lemia, lenkia ir veda. 

d) Tautinis materializmas

tautinės individualybės esme laiko materialinę substanciją. Šitoji pažiūra yra atsirėmusi į Weissmanno „branduolio plazmos pastovumo" teoriją. Pagal Weissmanna, apvaisintos celės plazma susidedanti iš dviejų dalių: iš aktingosios, arba somatiškosios, plazmos, kuri formuojanti būsimo žmogaus kūną, ir iš neaktingosios, arba „protėvių plazmos" (Ahnenplasma), kuri sudaranti lytines būsimojo žmogaus celes. Pirmoji, suformuodama kūną, nykstanti, antroji liekanti lytinėse celėse ir gimdymo veiksmu einanti iš kartos į kartą. Šitosios plazmos gyvenimas esąs nežlungąs. [14] Pats autorius savo teorijos nemanė taikyti tautinei individualybei. Jis ją sudarė tik paveldėjimo problemoms aiškinti. Bet kitiems atrodė, kad toji nežlunganti plazma esanti ir tautinių ypatybių nešėja bei palaikytoja.

Tautinį materializmą savotiška forma mūsų dienomis skelbia Karaliaučiaus un-to profesorius W. Saueris [15]. Tautine jungtimi ir tautos laikytoju jam yra „jėgos monados" ("Kraftmonaden), kurias jis taip pat vadina „vertybės monadomis" (Wertmonaden). Jos yra „slaptingos, tautoje išsklaidytos, sveikų tautos narių pagimdytos ir lytiniu aktu perteikiamos jėgos dalelės..." Tai „gyvastingas žmogaus branduolys, kuris palaiko ir jį, ir tautą" [16].

Vis dėlto ne kiekviena monada yra vienodos reikšmės. „Tautiniu, socialiniu ir kosminiu atžvilgiu vertos dėmesio yra tik tokios jėgos monados, kurios kartu yra ir vertybės monados". [17] Šiųjų reikšmė tautai, pasak Sauerio, esanti begalinė. „Jos slepia savyje tautos ateitį..., jos yra tautos genijus". [18] Jas kuriant, turtėja žmogus ir tauta, o „visų vertybės monadų suma... yra tautinė kultūra" [19]. Vertybės monados yra nepajudinamas tikėjimas į tautos ateitį, į josios artėjimą vis prie aukštesnės kultūros, į Dievą ir amžinybę. „Vertybės monada yra toji slaptinga jėga, kuri reikale daro stebuklus, padeda ligoje ir skausme, sutaiko žmones ir veda į Dievą..." Be josios „yra negalimi dideli žygiai ir be jos žmogaus gyvenimas būtų nepatenkintas ir skurdus" [20]. „Vertybės monadų vienybė yra ilgai ieškota sutelktinės asmenybės (Gesamtpersönlichkeit) esmė". [21]

„Vertybės monados linksta vienybėn ir jungiasi vis į didesnius ir didesnius vienetus". [22] Taigi, pasak Sauerio, iš vertybės monadų susidaro gentys, iš jų tautos, iš tautų - valstybės, nacijos ir galop visas pasaulis. Monadų išsivystymas reiškiąs kosmo išsivystymą. Pačią šio vyksmo eigą Saueris taip vaizduoja: gyvenimas išsivysto į jėgos monadą, šioji - į vertybės monadą, vertybės monada - į kultūrą, o kultūra - į amžinybę. Monadų nešėjas masė išsivysto į tautą, tauta - į gotišką (germanišką) žmogų, šis į naciją, nacija - į visatą. Monadų perteikėjas individas išsivysto į tautos narį, šis - į vadą, vadas - į valstybę, valstybė - į Dievybę. Taigi „gyvenimas yra amžinas... tauta įkūnyja savyje visą pasaulį ir turi kosminės reikšmės; atskiras asmuo pasituri Dievybe" [23].

Sauerio monadų išsivystyme nesunku įžvelgti atvirkštinį Hegelio dialektikos procesą. Vietoj Hegelio „subjektyvinės dvasios" čia išsivysto materialinė monada. Hegeliui dvasia tampa medžiaga (antitezė Anderssein), Saueriui medžiaga tampa dvasia. Bet jų abiejų išsivystymo terminas yra tas pats: visata-amžinybė-Dievybė (Weltall-Ewigkeit-Gottheit). Saueris todėl ir sako, kad „iš tautos išauga religija, amžinybė ir Dievybė" [24].

Tautinis materializmas, būdamas apskritai materialistinės pasaulėžiūros padaras, o Sauerio atveju - materializmo ir vokiškojo ideizmo mišinys, yra pats sau kritika. Vis dėlto jis turi savyje ir tiesos. Žmogus nėra tik dvasia, bet ir kūnas. Kūno gyvenimas turi nemažą reikšmę tautinei individualybei, nes ji apima ir fizinį žmogaus tipą. Tuo tarpu kūno ypatybės atsiranda iš paveldimos rasės ir iš vienodų gyvenimo sąlygų. Todėl tautinis materializmas sako tiesą, kad tauta laikosi tam tikrų medžiaginių dalelių (plazmos, monadų) perteikimu iš kartos į kartą. Bet šitoji tiesa tinka tik fiziniam tautos tipui. Tuo tarpu tautinėje individualybėje, kaip matėme, yra ir psichinių bruožų. Žinoma, nepripažįstant psichinės srities apskritai, lengva viską išaiškinti tik plazmos ar monadų veikimu. Bet labai sunku yra įrodyti psichinės realybės, kaip skirtingos nuo fizinės, nebuvimą. Materialistinei pasaulėžiūrai ligi šiol šitas darbas nevyko. Su juo nevyksta nė tautybės ieškojimas medžiaginėje substancijoje.

e) Tautinis spiritualizmas

Tautinio materializmo priešingybė yra tautinis spiritualizmas, kuris tautinės individualybės esmės ieško tautos dvasioje arba tautos sieloje. „Tautos dvasios" teorija nėra nauja. Apie ją jau yra užsiminęs Montesquieu savo veikale L'esprit des lois (19,4), apie ją gana aiškiai kalba ir J. G. Herderis. Per romantiką, kuri tautos dvasioje ieškojo giliausių dailiosios kūrybos pradų, tautos dvasios sąvoka įsigalėjo istorinėje teisės mokykloje, o vėliau ir visame gyvenime. Tautos įvykiai esą ne kas kita kaip realus josios dvasios pasireiškimas. Tautos dvasia esanti tautos siela, tautos substancija, tai, kas yra pastovu kitime, kas individus jungia vieną su antru, žodžiu, kas kuria tautą ir ją palaiko. Tautos dvasia šiandien yra susidomėję ir literatūros istorikai (J. Nadleris), ir sociologai (O. Spannas), ir pedagogai (E. Krieckas), ir kiti įvairių sričių mokslininkai.

Visi tautos dvasios šalininkai pripažįsta, kad ji esanti tarsi koks fluidas, persmelkiąs tautų gyvenimą, duodąs jam originalumo ir nepakartojamos išraiškos. Tautos dvasia esanti „tasai pirmykštis šaltinis, iš kurio tarsi iš tikro savo centro trykšta visos bendro tautinio buvimo formos ir visi pavidalai... Tai tasai slaptingai stumiąs ir formuojąs principas, kuris visur ir visuomet atsispindi begalinėje individų įvairybėje, kuris viena kryptimi lenkia visą bendro gyvenimo išsivystymą, kuris visa pasisavina, kas ateina iš viršaus, ir visoms tautos bei valstybės gyvenimo formoms įspaudžia savotiškų bruožų" [25].

Tautinis spiritualizmas tautos dvasią supranta nevienodai. Tarp daugybės nuomonių čia galima išskirti dvi grupes. Vieni tautos dvasią laiko substancija, kiti individualiniu sielų nusiteikimu. Prie pirmosios grupės priklauso kai kurie romantikai sociologai, kaip A. Mülleris, kuris bendruomenę suprato kaip tikrąjį organizmą ir todėl nuosekliai josios jungtį laikė substancialine; filosofai, kaip Schellingas, Fichte, Hegelis, ypač šis pastarasis, kuriam, kaip buvo minėta, tauta yra vienas iš visuotinės dvasios išsivystymo narių. Tautos dvasia Hegeliui nėra tikra prasme tautos, bet viso kosmo dvasia, tik konkrečiai tam tikru išsivystymo metu apsireiškianti tautos pavidalu. Visai šiai grupei yra charakteringa, kad individai čia yra laikomi tautinės substancijos apraiškomis arba josios buvimo ir veikimo būdais (modi). Tautos dvasia yra individų palaikytoja. Ji juos kuria ir juose apsireiškia.

Kita grupė tautos dvasią atremia į individą. Tautos dvasia esanti ne kas kita, kaip bendro gyvenimo ir veikimo pasekmė. Ne tautos dvasia kuria bendrą gyvenimą, bet bendras gyvenimas sudaro savotišką bendrą individų nusiteikimą, arba tautos dvasią. Šią mintį jau galima rasti ir minėtame Montesquieu veikale. „Daug yra dalykų, sako jis, - kurie valdo žmones: klimatas, religija, įstatymai, valdžios taisyklės, praėjusių dalykų pavyzdžiai, papročiai, įpročiai; iš jų susiformuoja bendroji dvasia, kuri iš jų ir susideda". [26] Montesquieu tautos dvasią laiko bendruomenės gyvenimo rezultatu. Tą pat mano ir „Tautų psichologijos" autorius, sakydamas, kad „tautos dvasia yra padaras atskirų sielų, iš kurių ji susideda" [27]. Wundtas eina toliau negu Montesquieu. Jis įžvelgia grįžtamąją tautos dvasios įtaką atskiroms sieloms. Tautos dvasia yra individų sielų padaras, „bet šios ne mažiau yra padarai tautos sielos, kurioje jos dalyvauja" [28]. Individai sukuria tautos sielą, bet tautos siela savo ruožtu sąlygoja individus. Šios grupės atstovai, neneigdami tautos dvasios reikšmės, laiko ją tik tam tikru psichologiniu nusiteikimu, kuris kyla iš bendro gyvenimo ir kurio nešėju visados yra individas.

Pilnutinės tautinės individualybės supratimas neleidžia priimti tautinio spiritualizmo nei vienu, nei kitu pavidalu. Pirmosios grupės šalininkams niekuomet nepavyko įrodyti, kad tautos (A. Müllerio atveju) arba žmonijos (Hegelio ir Solovjovo atveju) jungtis yra substancialinė, kitaip sakant, kad tauta arba žmonija turi substancialinę lytį arba sielą. Visa, kas šiuo klausimu yra rašyta, pradedant J. Böehme ir baigiant M. Scheleriu, yra tik kažko vieningo nujautimai, kuriems substancijos terminas visados būdavo tik kliūtis ir pralaimėjimas. Kad žmonija ir visas kosmas turi kažkokią jungtį, kuri yra daugiau negu santykiai arba tvarka, tai yra tikra. Bet kad šitoji jungtis būtų substancialinė, to kritiškai pateisinti negalima. Ne čia yra vieta kritikuoti pasaulio sielos, kaip substancijos, teoriją. Čia tik pasakysime, kad kosmo jungtis yra subordinacinė. Kiekviena aukštesnė lytis turi visą žemesniųjų lyčių galią ir tuo būdu ji jungia savimi žemesniuosius pradus. Aukščiausioji ir tobuliausioji lytis tampa viso kosmo jungtimi. Jai yra subordinuotos arba palenktos visos kitos lytys. Šitoji tobuliausioji regimo mūsų pasaulio lytis ir yra ne kas kita kaip žmogaus siela.

Jeigu substancijos sąvoka netinka žmonijai, tai dar labiau ji netinka tautai. Tautinė jungtis arba tautos lytis dar labiau negali būti substancialinė. Laikyti tautą substancija, kur individai yra tiktai josios apraiškos, neturį savarankiško buvimo ir laisvės, yra klaida. Tiesa, tauta yra suaugusi su žmogaus prigimtimi. Savo gelmėse ji yra prigimties padaras, bet tai dar anaiptol nereiškia, kad ji būtų kažkokia šalia individų esanti substancija. Tautybė jungia individus ir sąlygoja jų darbus. Bet įsigilinus į šitą jungimą ir į šitą sąlygojimą, visados surandama, kad individų jungimas yra koordinacinis, o jų darbų sąlygojimas - formalinis. Tuo tarpu nei koordinacija, nei formalinis pradas nereikalauja substancialumo. Atvirkščiai, šitasai jų pobūdis kaip tik ir parodo substancijos nebuvimą. Tautoje nėra subordinacijos arba individų palenkimo vienas antram kaip kosme. Tautoje individai yra tik suderinti su vienas antru. Palenkimas suponuoja kažką aukštesnį, suderinimas - kažką bendra. Palenkimas jungia įimdamas, suderinimas priimdamas. Suderinimas yra tik reiškimosi tapatybė. Tautoje individai jungiasi dėl to, kad jie turi vienodą reiškimosi būdą (modus) ir kad dėl šito vienodumo jie yra priimti į tautinį vienetą. Tautinė individualybė darosi būdas (modus), ir, tokia būdama, būtinai suponuoja substancialų palaikytoją, nes ji pati iš esmės negali būti substancija. Šituo palaikytoju ir yra žmogiškasis individas.

Tautinis spiritualizmas, kaip jį formulavo Montesquieu ir Wundtas, yra teisingas tiek, kiek jis individą laiko tautos dvasios palaikytoju. Bet jis klysta, šitai dvasiai pripažindamas tik psichologinį ir rezultatyvinį pobūdį. Tautos dvasia nėra tik bendruomenės psichologijos padaras. Ji, tiksliai pastebi P. Barthas, yra „daugiau negu metafora" [29]. Ji atsiremia ne tik į žmogaus psichiką, bet į visą žmogaus prigimtį ir todėl įgyja ontologinio pobūdžio. Šiuo atžvilgiu yra teisingas tautinis spiritualizmas Müllerio arba Hegelio prasme, kiek jis pabrėžia tautos dvasios ontologiškumą. Bet

jis klysta, šitam ontologiškumui priskirdamas substancialumą ir tuo būdu jį atitraukdamas nuo individo. Ir vienos, ir kitos pažiūros turi tiesos, bet jos yra labai vienašališkos ir dėl to tautinės individualybės esmei išaiškinti nepakankamos.

f) Tautinė individualybė kaip būsena ir veiksena

Pati tautinė individualybė negali būti šalia individų. Ji yra bendras dalykas ir todėl būtinai reikalauja individo, kaip atramos, konkrečiam savo pasireiškimui. Tautinė individualybė gyvena tiktai atskiruose žmogiškuose individuose. Todėl ir josios esmės reikia ieškoti žmoguje. Individas turi savyje tautinės individualybės esmę, jis yra josios nešėjas ir palaikytojas. Individe glūdi kažkas, kas jį jungia su kitais ir jo darbams suteikia savotišką lytį. Tautinis materializmas tąjį kažką vadina materialine substancija, atėjusia į individą paveldėjimo keliu. Griežtasis tautinis spiritualizmas jį vadina dvasine substancija, kurios individas yra tik apraiška.

Švelnesnis tautinis spiritualizmas tąjį kažką laiko psichologiniu nusiteikimu, kilusiu iš bendro gyvenimo. Kiekviena nuomonė turi tiesos, bet nė viena nėra pilnutinė, nes per maža kreipia dėmesio į tuos veiksnius, kurie tautinę individualybę sukuria.

Tautinė individualybė, kaip matėme, yra padaras rasės, gyvenamosios aplinkos ir istorinio likimo. Visi šitie veiksniai bendrai veikdami sukuria individe kažką, kas yra bendra visiems šių veiksnių paliestiems žmonėms. Žmogiškieji individai savo esme visi yra vienodi. Bet konkrečiai savo apraiškomis nėra nė vieno visai tokio pat ir visai skirtingo. Žmonijoje esama veiksnių, kurie žmones individualizuoja, ir veiksnių, kurie juos bendrina. Tautinės individualybės kūrimo veiksniai priklauso ir vieniems, ir kitiems; jie skiria ir jungia: skiria vieną tautą nuo antros, o jungia žmones toje pačioje tautoje. Jie jungdami skiria ir skirdami jungia. Jų paliestas, žmogiškasis individas tampa savotiškai sąlygotas ir įgyja savotiškų bruožų.

Kiekvienos idėjos realizavimas yra ne kas kita, kaip josios buvimo sąlygojimas tam tikru būdu (modus). Idėja turi buvimą jau ir kaip idėja. Bet šitas josios buvimas yra ne buvimo būdo (sine modo essendi): jis yra tik grynasis buvimas. Realizuojama idėja šitą buvimo būdą kaip tik ir įgyja. Dabar ji ne tik yra, bet yra taip arba kitaip. Taip yra su kiekvienos būtybės idėja, taip yra ir su žmogaus idėja. Žmogiškoji idėja, kuri yra bendra visiems žmonėms, individualų buvimo būdą įgyja pačiu žmogaus sutvėrimo metu, kada ji iš grynosios galimybės (ex pura possibilitate) pereina į tikrąją realybę. Grynas žmogiškasis buvimas dabar modalizuojasi arba tampa apibūdintas. Bendroji žmogiškoji esmė padeda būti taip arba kitaip.

Bet buvimo būdo įsigijimas čia dar nesibaigia. Jau bręsdamas motinos įsčiose, žmogus patiria daugybės veiksnių įtaką, kuri jį sąlygoja būti taip arba kitaip. Pačio organizmo struktūra ir jo išsivystymas taip pat nulemia žmogų vienokiam ar kitokiam buvimui. Juo žmogus labiau konkretėja, juo jo buvimas įgyja vis didesnį sąlygojimą ir vis įvairesnį būdą. Žmogus yra ne tik individas, žmogus yra arba vyras, arba moteris. Po individualumo lytiškumas yra pirmasis, kuris žmogiškajam buvimui suteikia savotišką būdą. Toliau žmogus patiria šeimos ir apskritai giminės įtaką. Jis yra kartu ir giminės tipas. Paskui ateina dar kitokie veiksniai: šalis, klimatas, rasė, laikas, religija ir t. t., ir t. t. Tarp bendrojo ir individualinio buvimo yra ištisa eilė veiksnių, kurie daugiau ar mažiau šitą buvimą konkretizuoja, įvesdami jį vis į naujas aplinkybes ir daugiau ar mažiau jį sąlygodami. Žmogus yra ir aš, ir vyras arba moteris, ir vakarietis arba pietietis, ir negras arba baltasis, ir lygumos arba kalnų tipas. Tai vis savotiški buvimo būdai, nors jų pagrinde glūdi ta pati žmogiškoji esmė. Micraelius todėl būdą ir apibrėžia kaip „daikto sąlygojimą, dėl kurio daiktas vis kitaip ir kitaip pasituri savo esme" [30].

Šitai veiksnių grupei priklauso ir tautiniai veiksniai, kurią tautinę individualybę. Jie, kaip matėme, yra gana sudėtingi: tai nėra vienas kuris veiksnys, bet ištisa veiksnių grupė arba serija. Jie daro įtaką visai žmogaus būtybei: tiek kūnui, tiek ir sielai. Koks yra šitos jų įtakos rezultatas? Ar materialinė substancija, kaip mano materialistai, ar dvasinė, kaip nori spiritualistai? Kaip visi kiti veiksniai, taip ir tautiniai (rasė, gyvenamoji aplinka ir istorinis likimas) tik suteikia žmogiškojo individo buvimui tam tikrą būdą. Jie nekuria ir negali kurti nieko substancialaus. Jie negali net keisti individualumo ar lytiškumo, nes tautinių veiksnių poveikiui žmogus patenka jau kaip individas ir kaip vyras arba moteris. Žmogiškumas, individualumas ir lytiškumas yra bendrieji pamatai, kuriuos tautiniai veiksniai tik dar savotiškiau sąlygoja. Palenktas rasės, gyvenamosios aplinkos ir istorinio likimo įtakai, žmogiškasis individo buvimas įgyja dar vieną savotišką būdą, kurį galima pavadinti tautiniu būdu. Prie individualinio, lytinio ir gimininio žmogaus buvimo būdo prisideda dar tautinis būdas. Žmogus tampa ne tik aš, ne tik vyru arba moterimi, ne tik vienos ar kitos šeimos bei giminės tipu, bet ir vienos ar kitos tautos nariu.

Tautinis buvimo būdas yra ne kas kita, kaip tautinė individualybė. Todėl tautinė individualybė yra gamtinių veiksnių pradėtas ir vienodo bei bendrai pergyvento istorinio likimo išryškintas žmonių buvimo būdas. Kaip būdas, tautinė individualybė nėra substancija, bet tik konkretus individo sąlygojimas. Antra vertus, ji nėra tik psichologinis nusiteikimas, nes šitasai sąlygojimas apima visą žmogaus prigimtį. Tautinį buvimo būdą pradeda kurti jau gamtiniai veiksniai, kurių įtaka įsibrauna į pačias žmogaus prigimties gelmes ir ten palieka savo pėdsakų. Tautinė individualybė, kiek ji yra gamtinių veiksnių padaras, darosi paveldima, kaip paveldimi yra giminės bruožai. Šiuo atžvilgiu ji yra įgimta, ne įgyta. Bet kiek ji yra vienodo ir bendrai pergyvento istorinio likimo padaras, ji darosi įgytas dalykas. Gamtiniai veiksniai tautinę individualybę pradeda dar motinos įsčiose, kultūriniai ją atbaigia auklėjimu ir apskritai individo įjungimu į tautos gyvenimą. Gimęs iš vienos tautos tėvų, bet išauklėtas kitoje tautoje, žmogus iš viršaus liks šios pastarosios narys, nors savo gelmėse jis turės savo tėvų tautos bruožų, kurie nejaučiamai darys įtakos visiems jojo darbams. Vis dėlto šitoji įtaka bus menka, nes gamtos pradėtas darbas šiuo atveju nuėjo kita kryptimi. Dėl to tautinė individualybė yra kartu ir įgimtas, ir įgytas dalykas. Bet ir vienu, ir kitu atveju ji yra individo buvimo būdas. Kaip jis yra paveldimas, - tai psichologijos ir biologijos dalykas. Kaip jis turi būti įgyjamas auklėjimu, tam yra skiriamas šis veikalas.

Paskui tautinį buvimo būdą eina ir tautinio veikimo būdas: modum essendi seąuitur modus agendi. Žmogiškasis individas ne tik tautiškai yra, bet tautiškai ir veikia, ir tautiškai veikia dėl to, kad tautiškai yra. Žmogaus veiksmai kyla iš jo esmės. Bet kadangi šitoji jo esmė yra nulemta ir tautiškai, todėl tautiškumo bruožų žymu ir žmogaus darbuose. Žmogus savo žygiais pasireiškia visų pirma kaip individas, paskui kaip vyras arba moteris, kaip vienos ar kitos šeimos narys, kaip tautietis ir paskiausia kaip žmogus. Individualiniai bruožai ryškiausi, žmogiškieji - neryškiausi. Taip yra dėl to, kad žmogiškumas nėra buvimo būdas, bet pats buvimas, kuris būdus tik priima. Iš tikro pats žmogiškumas nepasireiškia ir negali pasireikšti. Visa, kas realiai yra, turi tam tikrą būdą. Tautinė individualybė arba tautybė yra vienas iš žmogiškumo būdų. Tautiniai bruožai todėl stovi viduryje tarp individualinių ir žmogiškųjų. Jie yra mažiau ryškūs negu individualiniai ir daugiau - negu žmogiškieji.

Tautinė individualybė, kaip vienodo buvimo ir veikimo būdas, yra tikroji tautinės bendruomenės jungtis. Individai jau pačios prigimties yra suvedami draugėn, nes šitoji jų prigimtis visame gyvenime veikia vienodai. Tai yra savaimingas, instinktyvus glaudimasis, kyląs iš ontologinio tautybės pobūdžio. Bet prie jo dar prisideda ir psichologinis veiksnys, kai žmonės pažįsta savo vienodą buvimą bei veikimą, kai jų psichikoje dėl bendro gyvenimo ir pergyvenimo susidaro dar tam tikras ir psichologinis nusiteikimas, tam tikra tautinė psichologija. Abu veiksniai yra lygiai svarbūs ir abu yra atsirėmę į tautinę individualybę: pirmutinis - kaip į esančią, antrasis - kaip į suvoktą. Pirmasis veiksnys yra savaimingas, antrasis sąmoningas. Pirmasis tautinei jungčiai padeda pagrindą, antrasis ją atbaigia. Be abejo, tautinė jungtis tampa pilnutine tik susijungus abiem šiems veiksniams. Be pirmojo ji yra nestipri, nes neturi prigimtos atramos; be antrojo ji yra nepilna, nes neturi sąmoningumo. Tautinė jungtis tampa tobula tik tada, kai tautinis instinktas virsta tautine sąmone.

g) Tautinės individualybės pastovumas ir reikšmė tautai

Atsirėmusi į tautą kaip į pilnutinį vienetą ir organiškai sujungusi savyje tautos ypatybes, tautinė individualybė parodo nepaprastą gajumą ir pastovumą. Charakteringiausias pavyzdys čia yra žydų tauta. įsišaknijusi giliai į fizinį pagrindą ir patyrusi ypatingą istorinį likimą, tautinė žydų individualybė pasidarė savotiškas pasaulio stebuklas. Šitoks nepaprastas jos gajumas kai kam net pažadina mintį, jog „giliausią ir galutinę žydų tautos prasmę... galima suprasti tiktai žiūrint iš metafizinių svarstymų punkto" [31]. Tai yra itin ryškus pavyzdys. Bet daugiau ar mažiau pastovi yra kiekviena tautinė individualybė. Jeigu tautoje yra bent kibirkštis tautinės sąmonės, vadinasi, savęs, kaip tautos, suvokimo, net uolios nutautintųjų pastangos ne ką gali padaryti. Reikia tik prisiminti mūsų pačių tautos istoriją, airių kovas, graikų atsparumą prieš turkus ir daugybę kitų tautinio išlikimo pavyzdžių, ir tautinės individualybės pastovumas bus visai aiškus. „Kartą sudarytas, - sako R. Johannet, - tautinis tipas gyvena ištisus amžius ir priklauso prie didingiausių gamtos fenomenų". [32]

Tiesa, tautinė individualybė nėra sustingusi. Ji yra gyva ir todėl kintanti bei atsinaujinanti. Bet ji visados lieka ta pati. Šių dienų lietuvių tauta yra ta pati, kuri buvo Mindaugo ir Vytauto laikais. Graikai yra tie patys, kurie griovė Troją, žygiavo su Aleksandru Didžiuoju, matė Rymo galą, kentė turkų priespaudą ir dabar gyvena laisvą gyvenimą. Izraelio tauta yra ta pati, kurią Mozė išvedė iš Egipto, kuri turėjo išmintingiausią pasaulyje karalių, verkė ant Babilono upės krantų, išsižadėjo savo Mesijo, išsiblaškė po visą pasaulį ir šiandien vėl pamažu grįžta į senąją tėvų žemę. Kaip individas, keičiąsis laiko eigoje, visados lieka tas pat, taip ir tauta pergyvena daugybes pakaitų, bet kol ji savo sąmonėje palaiko istorinio likimo vieningumą, tol ji lieka ta pati tauta su ta pačia tautine savo individualybe. „Tautinių žymių kitimas anaiptol nereiškia tautinės individualybės pasikeitimo". [33]

Be to, pats šitas kitimas yra labai lėtas, o jo erdvė yra labai siaura. Tų bruožų, kuriuos aprašinėjo Tacitas savo veikale De origine, situ, moribus ac populis Germanorum galima ir šiandien rasti vokiečių tautoje. Rusiškasis inertiškumas buvo toks pat mongolų viešpatavimo metu ir toks pat yra bolševikų vergijoje. Tiesa, kitimo visados esama, nes kinta visas gyvenimas. Bet čia tas kitimas nėra taip lengvai jaučiamas. „Tautų charakteris, - rašo M. Mėrrillonas, - rymo ant pagrindinių elementų, kurie jam leidžia kisti tiktai labai siauruose rėmuose". [34] Tautinė individualybė yra įsišaknijusi pačiose tautos gelmėse, todėl josios kitimo vyksmas yra labai lėtas ir jojo plotas labai siauras.

Dėl savo kilimo iš tautos gelmių ir kartu dėl savo pastovumo tautinė individualybė savo įtaka paveikia visą tautos gyvenimą. Ji tampa tautos kūrybos varikliu visose srityse. „Tautiniai charakteriai tautų gyvenime vaidina pagrindinį, nors ir nematomą vaidmenį". [35] Tai, kas yra vadinama „tautos dvasia", „tautos siela", „tautiniu genijumi", yra ne kas kita, kaip vienoks ar kitoks tautinės individualybės apsireiškimas. Ji duoda tautos žygiams tautišką lytį, ji juos padaro nepakartojamus, nepasekamus ir todėl skirtingus nuo kitų. „Bręstanti tautos jėga, - rašo E. Krieckas, atnaujina kultūrą ir ūkį, atbaigia valstybę ir teisę, ugdymą padaro našų, menui duoda turinio ir nurodo kryptį, tarp atskirų asmenų kuria bendruomenę, tėvynę, susipratimą ir lygybę: jų jėgas ji sutelkia ir padaugina". [36] Žodžiu, tautinė individualybė tampa lemiamuoju viso tautos gyvenimo pradu.

Dėl ko taip yra, suprasti visai lengva. Kaip individo darbuose yra žymu jojo bruožai, nes šitie darbai kyla iš individo, taip ir tautos žygiuose matyti tautinės individualybės atvaizdas, nes šitie žygiai yra josios žygiai. Tautinė individualybė yra tautos-vieneto jungtis ir tautos-individo esmė. Bet argi ne jungtis kuria vieneto gyvenimą ir ar ne iš esmės trykšta individo veikimas? Tautinė individualybė yra ne tik pasyvi tautos žygių palaikytoja, bet ir aktyvi jų kūrėja, kūrėja ta prasme, kad duoda stiprių paraginimų, nurodo kryptį ir parengia lytį. Kultūros veikėjas gali būti tik individas. Bet, kaip matysime vėliau, jis esti kūrybiškas tik tada, kai yra tautiškas, vadinasi, kai tautinė individualybė jame yra reali ir gyva jėga. W. Saueris todėl visai teisingai tautines žymes vadina „Schöpferisches Volkstum" - „kūrybinis tautiškumas" [37].

Tautinė individualybė nėra veikėjas, bet galingas veiksnys, darąs nejaučiamą, bet realią įtaką. Tikrieji veikėjai, vadinasi, sąmoningi ir valingi, yra paveikti šito bendro veiksnio iš vidaus. Jo stumiami ir raginami, jie imasi darbo ir dirba taip, kaip jis nurodo. Tautinės individualybės įtakos niekados negalima paneigti. Net ir tie, kurie ją neigia, veikia taip, kaip ji reikalauja. Komunizmas, labiausiai, rodos, internacionališkas dalykas, per keliolika metų jau suspėjo pasidaryti rusiškas. Tautinė individualybė iš tikro yra „kiekvienos formos dėsnis" [38].

Šito dėsnio vedama, tauta savo buvimui ir veikimui įspaudžia savotiškų bruožų, kurie tinka tik jai ir kurie ją skiria nuo kitų tautų.

Tautinė individualybė tampa ne tik tikrąja tautos jungtimi, bet ir tikrąja tautų skirtimi. Tautas vieną nuo antros skiria ne kalba, ne rasė, ne politinė santvarka, bet tautinė individualybė. Kalba gali būti pasisavinta iš kitų (šveicarai, žydai, amerikiečiai), rasė gali sumišti, politinė santvarka gali kisti, bet tautinė individualybė lieka visados. Galima įsivaizduoti tautą be teritorijos (žydai), be kalbos (šveicarai), be valstybės (ukrainiečiai ir kt), bet negalima jos įsivaizduoti be tautinės individualybės, t. y. be tam tikro josios savotiškumo, kuris ją jungtų savyje ir skirtų nuo kitų. Tauta be individualybės nėra tauta. Tai masė, grupė, rasė, draugija, bet ne tauta kaip vienetas ir kaip individas.

Apsprendžiamoji tautinės individualybės galia padaro ją tikra istorine jėga arba realiu veiksniu istorijos eigoje. „Kartą kilęs, - tvirtina O. Baueris, - tautinis charakteris pasireiškia kaip savarankiška istorinė galybė" [39]. Duodama tautos žygiams atramą ir pažadinimą, apipavidalindama juos tautiška lytimi ir lenkdama juos tam tikra kryptimi, tautinė individualybė paveikia tautos istoriją labiau negu kas kita. Tautos istorija pirmiausia (ne visiškai!) darosi tautinės individualybės išsivystymo padaras. Kai kas eina dar toliau ir teigia, jog net ir visuotinė istorija esanti tik tautinių istorijų suma, jog „istorija siauresne prasme tinka tik kultūringoms tautoms ir kad tik jos yra tikrosios istorijos palaikytojos (5 p.)... Žmonija apskritai turi istoriją tik netiesioginiu būdu... Ji reiškia daugiau abstraktų, visai skirtingų bendruomenių susijungimą... Todėl kai kalbama apie žmonijos arba apie pasaulio istoriją, tai tuo iš esmės suprantama bendroji istorija kultūringų tautų, kurios žmonijoje vaidino ar tebevaidina tam tikrą istorinį vaidmenį" [40]. Galima abejoti šitų minčių teisingumu, kiek jos liečia žmoniją. Bet jos visai teisingai iškelia tautos, resp. tautinės individualybės, istorinę reikšmę ir galią. Kaip individo gyvenimo eiga visų pirma yra sąlygojama jojo charakterio, taip ir tautos istorijos veiksnys pirmiausia yra tautinė josios individualybė. Istorija ją baigia formuoti. Bet suformuota individualybė savo ruožtu formuoja istoriją.

Kaip tikros tautinės individualybės negali būti tol, kol nėra istorijos, taip turtingos istorijos nėra tol, kol nėra turtingos tautinės individualybės. Istorija tautinę individualybę pradeda, tautinė individualybė istoriją išvysto ir veda.

Trečiąją teksto dalį rasite čia

-----------

9 S. Thomas. S. Trh. I, a. 29, q. 4: „quo d est in se indistinctum, ab aliis vero distinctum" .
10 Le princip e de s nationalités, Paris, 1916; p. 7.
11 O. Bauer. Nacionalitätenfrage u. Sozialdemokratie, p. 24.
12 Op . cit. 123.
13 St. Šalkauskis. Lietuvių Taut a ir jos ugdymas , Kaunas , 1933, p. 7.
14 Plg. Handwörterbuc h de r Naturwissenschaften , hersg . v. prof. E. Borschelt ir k. X Bd., Jena, 1915, p. 266-268.
15 Plg. Jo Sozialphilosophie, Berlin, 1929; Schöpferisches Volkstu m als national u. Weltpolitisches Prinzip, „Archiv für Rechts u. Sozialphilosophie", 1 sąs., 1933.
16 Schöpferisches Volkstum... p. 21.
17 Ibd.
18 Op. cit., p. 22.
19 Op . cit., p. 22-23. -
20 Op . cit., p . 23.
21 Sozialphilosophie, p. 140.
22 Op . cit., p. 111.
23 Schöpferisches Volkstum... p. 24.
25 Kaufe, cit. H. Pesch. Nationalökonomie , II, Freiburg i. Brsg., 1925, p. 465.
26 L'ėsprit de s lois, 19,4; plg. R. Eisler. Wörterbuc h de r Philosophischen Begriffe, III, Berlin,4 1929, p. 427.
27 Cit. R. Eisler, op . cit., p. 427.
28 R. Eisler, ibd.
29 Philosophie de r Geschichte als Soziologie, p. 123.
30 Cit. R. Eisler. Wörterbuc h de r philosophische n Begriffe, II, p. 160.
31 Plg N. Miiller. Staatslexikon, II, 1658 šp. hrsg, v. H. Sacherer.
32 Le Principe des nationalités, Paris, 1923, p. 382.
33 O. Bauer. Nationalitätenfrage u. Sozialdemokratie, p. 160."
34 Les caractères nationaux, p. 5.
35 Gustave Le Bon, cit. Bérillon, op. cit., p. 4.
36 Erziehungsphilosophie , Münche n u. Berlin, 1933, p. 73.
37 Plg. Archiv für Rechts u. Sozialphilosophie, 1 sąs., 1933, p. 1-43.
38 E. Krieck. Erziehungsphilosophie , p. 69.
39 Op . cit., p. 128.
40 W. Moog. Geschichtsphilosophi e u. Geschichtsunterricht , Wien, 1927, p. 5-6.


Iš veikalo „Tautinis auklėjimas". Antanas Maceina. Raštai VII: Pedagogikos filosofija („Minties" leidykla, 2009 Vilnius).

Šaltinis: www.maceina.lt