George Weigel. Debatai apie santuoką: dalykų prigimtis

Čikagos kardinolas Francis George‘as, be abejonės, yra labiausiai intelektualiai pasiruošęs vyskupas Amerikos episkopato istorijoje. Metų...

Čikagos kardinolas Francis George‘as, be abejonės, yra labiausiai intelektualiai pasiruošęs vyskupas Amerikos episkopato istorijoje. Metų pradžioje, kai Ilinojaus valstijos įstatymų leidėjai pradėjo svarstymus apie pataisą, kuri „atsižvelgtų į tuos, kurie, būdami tos pačios lyties, nori „tuoktis“ vienas su kitu“, profesorius dr. F. George'as savo skilties skaitytojams Čikagos arkivyskupijos laikraštyje pateikė metafizikos pamoką, ir spėju, aukštosios įtampos intelektualinį poveikį:

„Lytiniai santykiai tarp vyro ir moters yra prigimtiniai (gamtiniai) ir būtinai skiriasi nuo santykių tarp tos pačios lyties asmenų. Ši tiesa yra žmonių rasės sveiko proto dalis. Tai buvo laikoma tiesa iki Bažnyčios ar valstybės atsiradimo, ir bus tiesa, kai nebeliks jokios Ilinojaus valstijos, nei jokių Jungtinių Amerikos Valstijų. Siūlymas pakeisti tiesą apie santuoką civiliniuose įstatymuose didžiausią grėsmę kelia ne religijai. Labiau nei kam kitam, jis prieštarauja žmogaus protui ir visuomenės bendrajam gėriui. Vadinasi, mes visi privalome sutikti su kažkuo, kas mūsų žiniomis yra fiziškai neįmanoma. Juk lygiai taip pat teisėkūra gali imti ir atšaukti žemės traukos dėsnį.“

Esminis šių svarstymų dėmuo yra terminas „prigimtinis“. Ir jeigu žmones sukrėtė kardinolo užuomina, kad įstatymas apie tos pačios lyties asmenų „santuokas“ būtų toks pat tuščias kaip statutas, kuris atšauktų žemės traukos dėsnį, tai todėl, kad mūsų su filosofiniais išbandymais susidurianti kultūra prarado bet kokią nuovoką, kas yra „prigimtis“ ar gamta. Geriausiu atveju šis žodis vartojamas turint omenyje fizikinį pasaulį, kurį mes garbiname tokiais civiliniais ritualais kaip šiukšlių perdirbimas.

Šiuose XXI amžiaus postmoderniuose Vakaruose labai sumenko supratimas, kad dalykai yra duoti. O ten, kur nėra kultūriškai įtvirtinto įsitikinimo, jog kai kurie tikrovės dalykai tiesiog yra, lygia greta klestės nuojauta, kad visa yra pakeičiama, plastiška, pasiduoda formavimui: viską galima pakeisti valios aktu.

Teisinis šio kultūrinio fenomeno ne plus ultra (aukščiausias įmanomas) taškas buvo pasiektas 2007 metais, kai Ispanijos vyriausybė leido Chuanui tapti Chuanita, įrašant jo/jos tapatybės kortelėje, pateikus paprasčiausią prašymą (nesant jokiems chirurginiams pokyčiams), kad ji dabar yra jis.

Kardinolas George'as, mano galva, teisingai pabrėžė, kad tos pačios lyties asmenų „santuoka“ yra tas pats nenuoseklus nekintančių duotybių neigimas, kurį pademonstravo Ispanijos įstatymas, priimtas 2007 metų kovą.

Kreipdamasis į Romos kuriją savo kalėdinėje kalboje popiežius Benediktas XVI iškėlė panašią temą. Šiandien mes smerkiame „manipuliacijas gamta“, „kai kalbama apie mūsų aplinką“, – pažymi popiežius; tačiau kai kalbama apie žmogų, žmogiškoji „gamta“ tampa mūsų „pasirinkimo“ dalyku. Tai reiškia, kad mes savęs jau nebesuprantame kaip unikalios materijos ir dvasios vienybės. Mūsų žmogiškumo „materija“ yra grynas efemeriškumas; mes tarsi esame, kaip Benediktas išsireikšė, tik „dvasia ir valia“.

Kas labiausiai nukenčia, klausia popiežius, kai visuomenės ir kultūros praranda sąlytį su tikrove, kad „vyrai ir moterys yra vienas kitą papildančios versijos to, ką mes vadiname „žmogiškumu“?“ Be jokios abejonės, nukenčia šeima: nes jeigu nėra „vyro ir moters dualumo“, kuris priimamas kaip toks Dalykas, kuris Yra, tuomet ir „šeima nebėra tikrovė“, kylanti iš ko nors kito nei mūsų noras.

Tačiau labiausiai nukenčia vaikai, teigia popiežius. Jeigu vaikai yra paprasčiausias gyvenimo būdo pasirinkimas „šeimoje“, kuri yra ne kas kita kaip dalykų sutvarkymas taip, kaip mums patogiau, vaikai praranda savo teisėtą vietą ir teisėtai jiems priklausantį orumą.

Cituodamas vyriausiąjį Prancūzijos rabiną Gillesą Bernheimą, Benediktas XVI teigia, kad vaikai šiame ekscentriškame naujajame pasaulyje nebėra teisių subjektai. Greičiau „vaikai tapo objektu, į kurį žmonės turi teisę ir kuriuos jie turi teisę įsigyti“. Laisvė kurti, kuri savo nuostabiausią formą įgyja gimdant vaikus, buvo susiaurinta iki laisvės susikurti save, pagal tai, kokį įsivaizduoju save.

Tad debatai apie santuoką reiškia daug daugiau nei svarstymus apie teisinį santuokos apibrėžimą, nors ir tai yra gana rimta. Tai debatai apie tai, ar yra kažkokios duotybės žmogaus egzistencijoje, ar tikrai bet kuriame tikrovės taške visur ir visada triumfuoja mūsų norai ir savęs teigimas. Jeigu taip, kas tuomet nutiks su demokratinėmis visuomenėmis, kurios remiasi savaime aiškiomis tiesomis?

Iš Denver Catholic Register vertė S. Žiugždaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Skaitiniai 6553132822035637661
item