Romualdas Ozolas. Alternatyva Lietuvai be lietuvių

Arvydas Šliogeris paskelbė savo pamąstymus apie grėsmes Lietuvai. Svarbiausia jų yra ta, kad jokiomis medžiaginėmis ir intelektinėmis vertybėmis nepadengtus euroelektroninius pinigus naudojame sparčiau ir sėkmingiau negu graikai. Ir dar iš jų juokiamės.

Filosofo neviltį dėl barbarų trumpinamos Europos civilizacijos Vytautas Landsbergis pirmąkart pripažino nuoširdžiu patrioto susirūpinimu. Tai įdomus Lietuvos politinės minties virptelėjimas.  

Man labiau rūpi išeitys, todėl esu įsitikinęs, kad atėjo metas nupiešti visa apimantį sisteminį Lietuvos nuniokojimo paveikslą, pradedant užsienio skolos dinamika, žmonių nuskurdinimo profiliais, baigiant naujosios lietuvių deportacijos-emigracijos masto apibūdinimu ir jos pasekmių artimiausiam dešimtmečiui bei visam XXI amžiui įvertinimu.

Duomenų turime daugiau negu užtektinai. Tačiau atsakymas į kai kuriuos klausimus, kuriuos iškels sisteminis požiūris, galbūt pareikalaus papildomų tyrimų. Bet pažinti, kas daroma su tauta, pamažu bundanti visuomenė, manau, geranoriškai padės.

Kokios yra Lietuvos generalinės problemos? Ne pagal politinės konjunktūros kontekstą, o iš esmės - atsižvelgiant į istorinį tautos brandos vyksmą.

Pirma ir svarbiausia - nacionalinio intelekto atkūrimas. Kai kalbu apie intelektą, kalbu apie valstybę, ir ne bet kokią, o visų pirma nacionalinę valstybę, aukščiausiu lygiu mąstyti sugebančio elito išugdymą: be kelių dešimčių tokios brandos valstybės vyrų tauta negali orientuotis pasaulyje, o juo labiau daryti sprendimus, leidžiančius nacijai pajėgiai gyventi pasaulyje. Tai - amžiaus uždavinys pradedant šia diena.

Antras svarbiausias uždavinys - sukurti tautos ideologiją: sisteminį tautos išgyvenimo ir kūrybingo gyvenimo nacionalinėje valstybėje projektą. Jo metmenys egzistuoja, reikia tik susitelkti ir tas įžvalgas apibendrinti atsižvelgiant į esamą padėtį ir ypač į ryškėjančius ilgalaikius tautos įtvirtinimo pasaulyje uždavinius.

Ką būtina išdiskutuoti kaip valstybiniams apsisprendimams priimtinas tezes ar postulatus?

1. Kapitalizmas jau yra praeities ideologija. Ne mažiau nei komunizmas. Tai parodė totali globalizmo krizė, prasidėjusi nuo socialinės atsakomybės atleistų korporacijų lenktynėmis dėl pigesnės darbo jėgos ir besibaigianti net milžiniškų bankų žlugimu dėl ciniško bankininkų savavaliavimo valiutų verte, pinigų srautais bei pinigų grobstymo. Valiutos tapo elektroninėmis manipuliacijomis, beveik nebeturinčiomis nieko bendra su ekonomikų tikrove.

Kinijos sėkmė šiuolaikiniame pasaulyje paremta būtent valdomu kapitalizmu, jeigu jį dar dera taip vadinti. Tuo keliu pasuko Rusija, šią vejasi Europos Sąjunga (ES). Mes taip pat turime valdomą ekonomiką. Deja, ne kapitalistinę, tuo labiau - ne socialistinę. Kokį modelį, kol išeisime į nacionaliniu ūkiu paremtą ir tautos išgyvenimą garantuojančią ekonomiką, turi rinktis Lietuva? Tai klausimas mums visiems.

2. Globalizmas yra neokomunizmo ideologija. Taigi - dar iki gimimo mirusi ideologija. Globalizmo legalizuotos integracijos (ji regioninė-civilizacinė) alinantis poveikis tautoms toks intensyvus, visapusiškas ir galingas, kad atsakymas į pirmą klausimą bus galimas ir, tikėtina, produktyvus, jeigu imsimės visų įmanomų veiksmų atgaivinti nacionalinį ūkį, kuriantį tautos išgyvenimą garantuojantį nacionalinį produktą. Ne viena ES šalis tai jau suprato. Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas neseniai pareiškė, jog euras yra visos Europos pražūties vartai. Nepasakė, kad naudingas tik Vokietijai. Aljanse su Rusija. Nacionalinių valiutų atkūrimas būtų pirmas žingsnis protingumo link. Lietuvoje vykdyta "euro įvedimo kriterijų laikymosi" politika visų pirma kalta dėl tokios emigracijos - vadinamasis taupymas buvo nedarbo didinimo ir iniciatyvų Lietuvoje žlugdymo politika. Įspėjama, kad "taupymo politika" ir ES įtrauks į sunkiai prognozuojamo masto recesiją bei stagnaciją.

3. Nepriklausomybė yra vienintelė politinė teisiškai fiksuota nacionalinė nepriklausomybė. Ji negali būti skaidoma į keletą nepriklausomybių - energetinę, militarinę ar dar kokią kitą. Investicijų paieškos integraciniams projektams, tokiems kaip Visagino atominė elektrinė, numatyta tarnauti tarptautinėms, o ne tautos ūkio reikmėms, yra pseudonepriklausomybės projektas. Vadinamųjų investicijų, o iš esmės mūsų ūkio gamybinės ir rinkų erdvės perėmimo politiką būtina įvertinti kompleksiškai, ir ne vien pagal skaičius, bet ir pagal pasekmių prasmę. Nacionaliniam ūkiui būtina darbo jėgos struktūra visiškai sugriauta ir toliau griaunama. Investicijos, reikalaujančios importinės darbo jėgos, iš principo yra kenksmingos ir ypač pavojingos. Ir nacionalinę darbo jėgos struktūrą, ir jos užpildymo kvalifikuotomis pajėgomis planą reikia parengti iš pagrindų, planuojant ir valstybės pajėgomis palaikant visas produktyviai nacionalinei gamybai reikalingas grandis. Švietimo, studijų ir mokslo sistemas būtina išvesti iš komercijos beprotnamio ne tik tų sričių organizavimo, bet ir dvasinės kokybės ugdymo jose požiūriu. Tauta ir valstybė, skirdama milžiniškus mokesčių mokėtojų pinigus, turi gauti už juos kokybišką intelektą ir pilietinę atsakomybę, bent jau atsiskaitomybę. Gana mūsų mokykloms būti intelekto rengimo eksportui gamyklomis!

Lietuvos kultūra - tai visų pirma lietuvių kalba. Kalba yra pirmoji fronto linija santykiuose su pasaulio agresyviosiomis, ne tik kultūrinėmis tendencijomis. Kas to nesuvokia, turi tiesiog paklusti suprantančiųjų kuriamoms lietuvių kalbos išsaugojimo ir išugdymo normoms. Arba pasistengti suprasti, ką tautai reiškia jos kalba, raštas, raidynas ir raštija. Šiandien - ir elektroniniai jų variantai.

Išėjimas iš kapitalizmo griuvenų į pokapitalistinį tautinių valstybių pasaulį kartu yra tausojančio gyvenimo būdo paieška. Tausojimas - tai ne taupymas, tai rūpinimasis, ką ir kaip vartoji, kad išgyventum ir pragyventum, pradedant gamtos ištekliais, baigiant kito, esančiojo greta tavęs, dvasia. Jau nekalbu apie tautos dvasią, protą, kultūrą, iniciatyvas. Minimalizmas turėtų ir galėtų būti atsakymas į vartojimo psichozę.  

Iš to, kas pasakyta, plaukia keletas kategoriškų imperatyvų, turinčių strateginę principo lygmens, o kartu labai aiškią politinę prasmę jau šiandien. Trumpiausiai juos apibūdinti galima taip: jokių valstybės skolų, nes jos - viso labo blogai dirbančios valdžios gelbėjimasis tautos ateities sąskaita; jokių žemės ūkio paskirties žemės pardavimų ne Lietuvos piliečiams; jokių imigrantų kvotų, kai jau ir aišku, ir pripažinta, kad multikultūrizmas žlugo; jokio lito pakaitalo euro, dolerio, juanio ar kokiu kitu pavidalu; jokių antrųjų valstybinių kalbų.

Daug kas tokių formuluočių negalės priimti besąlygiškai. Bet imperatyvai tam ir yra, kad bent jau kaip klausimai turėtų būti intensyviausiai svarstomi parlamente, nesiklausiant tarp trijų pušų pasimetusio Konstitucinio Teismo. Svarstomi ieškant gyvenimo Lietuvai, o ne kam nors, esančiam už Lietuvos. Ir sprendžiami sukylant netgi aštriau, negu buvo aiškinamasi santykius su Maskva anais išsivadavimo pradžios laikais. Gali būti, kad šiuo baigiamuoju išsivadavimo etapu teks imtis ne tik diplomatinių pokalbių. Tam irgi turi rengtis ir visuomenė.

Visa tai galėtų ir turėtų pradėti įgyvendinti naujasis Seimas. Štai ką galėtų pakeisti rinkimai - sustabdyti Lietuvos slinkimą į žūtį! Jei naujasis Seimas liks toks, kokį jį projektuoja mokesčių mokėtojų pinigus šiandien administruojančios rankos, tai gali reikšti Lietuvos pabaigą.

Galima tik pasidžiaugti, kad visuomenė telkiasi. Neparlamentinės tautinės partijos žengė pirmą žingsnį - sukūrė susivienijimą "Už Lietuvą Lietuvoje". Įsibėgėja keletas visuomeninių judėjimų.

Seime turi nugalėti tautinė politinė orientacija. Alternatyvų nėra. Nors, tiesą sakant, yra - revoliucija. 

To ir norima? Tik kas tuo naudotųsi?

Šaltinis: www.lzinios.lt