Linas Kojala. Tautos dvasios egzistavimas savaime nenuverčia kalnų

Skaitytojams pristatome Lino Kojalos pranešimą, skaitytą  2012 m. rugpjūčio 23 d. LR Seime vykusiame  forume „Tiesos sakymas griaunant blo...

Skaitytojams pristatome Lino Kojalos pranešimą, skaitytą 2012 m. rugpjūčio 23 d. LR Seime vykusiame forume „Tiesos sakymas griaunant blogio imperiją“, skirtame 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lygos organizuoto viešo nesankcionuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo 25-mečiui paminėti. 

Tautiečiai,

Man didelė garbė ir privilegija stovėti prieš Jus šioje nepaprastai svarbius mūsų valstybės įvykius menančioje salėje. Parlamentas kiekvienoje demokratinėje šalyje yra esmingų politinių sprendimų, lemiančių visų gyventojų ateitį, Meka. Tačiau tautos likimas sprendžiasi ne tik čia – mūsų tauta tik patvirtino, jog nepaprastai painūs politiniai ir socialiniai Gordijo mazgai narpliojami ir aikštėse greta istorinių paminklų, tūkstantines minias sutelkiančiuose parkuose, kitose masinio ir ne masinio susibūrimo vietose – ten, kur savo žodį taria ne vien iškilūs inteligentai, bet ir paprasti žmonės.

Rugpjūčio 23-oji sukelia dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, šią dieną prieš daugiau nei septynis dešimtmečius terorui pasirengę supervalstybių vadovai pasmerkė mažą mūsų šalį pragaištingoms kančioms. Kita vertus, po pusės amžiaus milijonai taikiai nusiteikusių lietuvių, latvių, estų ir kitų tautybių žmonių susikibę rankomis Baltijos kelyje įrodė, kad atlaikė kruvinus kūjo ir pjautuvo smūgius. Tarp šių įvykių įsiterpė dar vienas, istorinėje atmintyje nepelnytai kiek mažiau akcentuojamas įvykis – Vilniaus senamiestyje 1987 metais kovai prieš tironą savo gyvenimą pašventusių žmonių surengtas mitingas.

Tuomet manęs šiame pasaulyje dar nebuvo – gimiau praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai Lietuva atkūrė valstybingumą. Nepaisant to, norėčiau su Jumis pasidalinti mintimis, kurios kyla susimąsčius apie tą dieną.

Norom nenorom žvilgsnis pirmiausiai krypsta į platesnę istorinę perspektyvą, kuri atskleidžia, koks sudėtingas buvo lietuvių tautos kelias. Tačiau lietuvių tautoje visuomet atsirasdavo sūnų ir dukrų, kurie paskui save vesdami kitus sukildavo į kovą.  Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, lietuvių liaudis ir kalba liko elito paraštėse, o gyvybingumo daigus rodė kone tik valstiečių luome. Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus, Jono Basanavičiaus ir kitų iškilių žmonių dėka bundanti liaudis sugebėjo pavirsti politine tauta, kuri savo kultūrinį tapatumą galiausiai įprasmino natūraliu žingsniu – 1918 metais atkurdama Lietuvos valstybę. Už šį žygdarbį lenkiamės nepaprastai įžvalgioms istorinėms asmenybėms, kurios stiprino lietuvių identiteto pamatą – kalbą, steigiamomis mokyklomis ir parašytomis knygomis lavino žmones, drąsino juos nepasiduoti spaudimui nutautėti. Nepamirškime, kad visa tai buvo daroma Carinės valdžios, kuri iš pradžių nė neįsivaizdavo, kad lietuviai gali virsti politine tauta, priespaudos sąlygomis. Bet jų tikėjimo tai nepalaužė.

Po mažiau nei šimto metų – ir vėl kovoje. Porą dešimtmečių gyvavusi Lietuvos valstybė – sunaikinta ir pasidalinta, žmonės – engiami ir tremiami. Bandymas ištrinti lietuvybę nuo žemės paviršiaus pasikartojo. Ir vėl tauta turėjo susitelkti, savyje ieškoti tų, kurių dvasia pakankamai galinga iškęsti nepriteklius ir kančias vardan aukštesnio dvasinio tikslo. Ir tokių asmenybių atsirado: jie natūraliai suvokė, kad, kaip sakė filosofas Juozas Girnius, valstybė įgalina tautą laisvai gyventi ir kurti tautinę kultūrą. Tol, kol tauta neišreiškia savo apsisprendimo ir nepademonstruoja sąmoningumo, ji tarsi nėra išsiskleidusi, nes pati savęs nežino. Be valstybės tauta silpsta ir rizikuoja išnykti, todėl kiekviena turi turėti teisę į laisvę.

Lietuva, nepaisant okupanto pusę amžiaus naudotų „kietųjų“ ir „minkštųjų“ represinių priemonių, sugebėjo išsaugoti tautiškumą. Tačiau vien jo, kaip ir minėta, nepakanka – Girnius pabrėžia, kad jei etnosas nesiekia pats spręsti savo likimo, jis netenka politiškumo dėmens ir negali vadintis tauta. Todėl XX a. lietuvių didvyriai – partizanai, rezistentai, inteligentai, kiekvienas paprastas žmogus – kovėsi dėl laisvos Lietuvos valstybės. Kovėsi prieš šaltą totalitarinę mašiną, kuri nesibodėjo traiškyti stojančių jai skersai kelio. Išmušdavo pasirinkimo valanda: tapti konformistu, prisitaikančiu prie sudėtingų aplinkybių ir tiesiog siekiančiu išgyventi, arba stoti į mūšį, prarasti laisvę, kęsti fizinį ir moralinį skausmą, rizikuoti ne tik savo, bet ir artimųjų gerove. Kaip toje dainoje: „Tu plaukei pasroviui, mes prieš vėją, Ėjom viską užmiršę mirt“.

Tačiau šioje vietoje stabtelkime. Ar aš teisus teigdamas, kad galimybės buvo dvi: prisitaikyti, arba visko netekti? Gyventi patenkinamą gyvenimą arba stoti plikomis rankomis prieš tanką puikiai suvokiant galimybių ribotumą. Kokia mąstymo paradigma verčia mane antrąjį variantą piešti tokiomis juodomis, vien kančią atspindinčiomis spalvomis?

Žinoma, atsakymą tarytum savaime pateikia faktai: rezistentai buvo atleidžiami iš darbų, kalinami, kankinami fiziškai ir morališkai, dergiami, gąsdinami. Sunku įsivaizduoti, koks šiuolaikinis, racionaliai mąstantis, gyvenimą planuojantis ir laimės siekiantis žmogus galėtų savo noru taip save pasmerkti.

Visgi privalome išlįsti iš šios užburtos logikos rato ir ne į viską gyvenime žiūrėti pro racionalumo akinius. Buvo žmonių, kuriuos į priekį vedė suvokimas, kad žmogus savo gyvenime įsipareigoja ne tik sau, tačiau ir savo tautai – tautai, kuri privalo atgimti, išreikšti savo valią ir išsivaduoti iš svetimo užmestų pančių. Jų gyvenimą nušvietė kitokios vertybės, o ne vien skalsesnės duonos paieškos. Tą simbolizuoja 1987-ieji, kuomet saujelė žmonių po mišių, nepaisydami įspėjimų ir bauginimų, suvokdami, ką turės ištverti po to, išdrįso viešai prabilti apie Lietuvos laisvę ir giedoti tautiškas giesmės. Tai įvykis, kuris negali būti apgaubtas istorijos dulkių, todėl nusipelno būti įrėžtas kiekvienam lietuviui į atmintį mažų mažiausia atskira knyga. Atrodytų nedidelis susibūrimas tapo ledlaužiu, parodžiusiu, kad net ir galinga imperija yra bejėgė užgesinti tautos dvasią.

Tautos dvasios egzistavimas savaime nenuverčia kalnų – ji turi išsiskleisti, po penkių dešimtmečių baugios tamsos vedami drąsiausiųjų ignoruoti aplinkybes bei ryžtis praverti langą į šviesą. Šio įvykio pėdomis jau kur kas ryžtingiau sekė kiti, kol galiausiai visi kartu atkūrė Lietuvos nepriklausomybę.

Tad grįžtu prie ką tik minėto pasirinkimo: prisitaikymas ar kančia? Teisingas ne pirmasis kelias, bet ir antrąjį turime jį įvardyti kitu vardu. Taip, jie atsisakė saugumo jausmo, rizikavo karjeromis, šeimų ateitim dar tuomet, kai nepriklausomybė atrodė kaip tolimas miražas. Tačiau pademonstravo valią ir ryžtą, tvirtybę ir drąsą, nenustojamą tikėjimą teisingumo triumfu prieš neteisybę, tad pasirinko šviesiausiąjį ir prasmingiausiąjį iš visų kelių. Vadovaukimės Simono Daukanto logika – mažiau skųskimės, kaip mums sunku, o stenkimės įrodyti, jog esame verti būti tauta su sava valstybe. Tą galime daryti tik matydami pavyzdžius – prisiminkime kaip prieš 25 metus galingas žodis sudrebino melo tvirtovę. Teįkvepia mus į priekį ant laisvės varpo iškalta frazė:  „O, skambink per amžius Vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“.

Susiję

Politika 5435206743708332937
item