Almantas Samalavičius. Universitetų reformos bankrotas

Viešąją erdvę vėl drebina skandalai dėl dabar diegiamos universitetų reformos klystkelių, klaidų ir aklagatvių. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pradėjo ją aukštai iškelta galva, bet tęsia jau pastebimai mažiau entuziastingai. Tarp reformos „architektų“ ir uoliausių vykdytojų būtina paminėti viceministrę Neriją Putinaitę, prieš tai keletą metų „brendusią“ prezidentūroje. Nuo jos neatsilieka filologas Paulius Subačius, kuris vienu metu spėja suktis Vilniaus universitete, arkivyskupijos kurijoje, Švietimo ir mokslo ministerijoje, be to, vadovauja Lietuvos katalikų mokslų akademijai, Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, kuri spaudoje vis dažniau linksniuojama kaip švaistanti mokesčių mokėtojų pinigus.

Mūsų laikai – tai nerimo metas, nes patys norėjome, kad taip atsitiktų.

Thomas Merton

Universitetų reformą šiandien kritikuoja visi iš visų pusių: interneto portaluose ją spėjo aptarti ir įvertinti ne tik drąsesni ir įžvalgesni profesoriai (pvz., Vytautas Daujotis), bet pasmerkė ir politinių partijų vadovai ar atstovai (pvz., socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius). Kritikuoti sukruto net Leonidas Donskis, ketverius metus žvaliai žengęs koja kojon su aukštojo mokslo „reformatoriais“, pritaręs revoliuciniams jų lozungams, o ir pats tokius kūręs. Liberalų sąjūdžio remtą europarlamentarą neseniai, matyt, bus aplankęs nušvitimas: reforma, pasak jo, bloga ir tokia ji yra labiausiai dėl to, kad universitetus valdo ne jų senatai, bet tarybos, kurias sudarė ministerija. Panašūs politikų „praregėjimai“ kelia pagrįstus įtarimus, nes verčia klausti, kokios šio „atsivertimo“ priežastys. Juk reformos metmenys buvo paviešinti senų seniausiai, vos tik į Švietimo ir mokslo ministeriją koją įkėlė Steponavičiaus vadovaujama „neoliberaliųjų fundamentalistų“ grupelė. Tiek laiko nematyti ir nesuprasti, kur link suka vadinamoji reforma, galėjo nebent tie, kurie sąmoningai užsirišo akis ir užsikimšo ausis.

Tačiau šio straipsnio tema – ne stebuklinės pasakos, prie kurių jau pripratome. Juk prieš kiekvienus rinkimus Lietuvoje tokių „nušvitusiųjų“ pridygsta kaip grybų po lietaus ir pradeda jie desperatiškai blaškytis nuo vienos politinės partijos prie kitos, kol prisišlieja prie tos, kuri įtikinamiausiai giriasi įsigijusi didžiausią sunkiai prognozuojamo šalies elektorato „rinkiminių akcijų“ paketą. Rinkimai vėl artėja ir tokių atsivertėlių skaičius neabejotinai didės. Prognozuoju, kad per artimiausių rinkimų kampaniją aukštojo mokslo korta bus manipuliuojama gerokai dažniau nei kada nors anksčiau, nes ekonominės krizės ir ciniškos politikos nustekentoje Lietuvoje, kurią purto dar ir vertybių krizė, universitetai, nors ir visuotinai kritikuojami, vis dėlto net viskuo nusivylusiai visuomenei teikia slaptą viltį, kad išsilavinimas padės išspręsti ją persekiojančias socialines problemas.

Valdymo žabangos

Reformatorių dabar įgyvendinama universitetų valdymo pertvarka iš pirmo žvilgsnio atrodo ne tik pateisinama, bet ir pažangi. Užuot visus valdymo rūpesčius užkrovusi universitetų senatams, t.y. akademinės bendruomenės deleguotiems akademinio elito atstovams ir rektoratams (taip būta nuo tada, kai nepriklausomoje Lietuvoje buvo neva užtikrinta institucinė autonomija, beje, neretai painiojama ir klaidingai tapatinama su akademine laisve), ministerija perleido juos naujai sudarytoms universitetų taryboms. Tokios tarybos egzistuoja jau gerą pustuzinį metų, skirtumas tik tas, kad anksčiau jos neturėjo nei rimtesnių įgaliojimų, nei adekvačios įstatyminės bazės. Todėl atliko savotišką „vestuvių generolo“ vaidmenį: jų nariai galėjo žarstyti patarimus aukštųjų mokyklų vadovams, kaip tvarkytis, susidarius vienokiai ar kitokiai situacijai, o tie savo ruožtu galėjo su tais patarimais elgtis taip, kaip kadaise ironiškai mokė Oscaras Wilde’as, – perduoti juos kitiems, nes niekas neįpareigoja jų įgyvendinti. Be to, nors ir kitos grupės, agitavusios už universitetų reformą, kalbėjo apie būtinybę pertvarkyti jų valdymą ir struktūrą, niekam nė nesisapnavo, kad bus pasirinktas toks primityvus ir įtartinas, nes neskaidrus, jų sudarymo modelis, kokį palaimino Švietimo ir mokslo ministerija. Nepamirškime, kad universitetą valdančio kolektyvinio organo idėja taip pat nėra nei nauja, nei unikali. Pasaulyje pažangiausiais laikomus Jungtinių Amerikos Valstijų universitetus jau seniai valdo, svarbiausius sprendimus dėl jų veiklos priima vadinamosios patikėtinių tarybos (board of trustees). Tačiau jų narių atranka ir skyrimo tvarka iš esmės skiriasi nuo lietuviškosios, mat pas mus buvo apdairiai pasirūpinta, kad į tarybas patektų tik Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybei palankūs ar jos remiami asmenys. Neoliberaliąją ideologiją išpažįstantys ministerijos vadovai jų dairėsi pirmiausia verslo ir stambiojo kapitalo sluoksniuose. Formaliai Lietuvoje į šiuos naujus valdymo organus po vienodą narių skaičių deleguoja ministerija ir pati aukštoji mokykla, kiti skiriami „bendru sutarimu“. Galutinį tarybos narių sąrašą patvirtina ministras. Demokratiškos procedūros regimybę užtikrina tai, kad ministras „tariasi“ su jo įsakymu suburta Aukštojo mokslo taryba, kurios narius atrinko rinkikų komisija, specialiai tam reikalui sudaryta irgi jo paties. Čia neapsieita be viešųjų ir privačių interesų konflikto, mat į Aukštojo mokslo tarybą pakliuvo ir kai kurių visiškai „nešališkų“ rinkikų žmonos, suprantama, atstovaujančios Lietuvoje kol kas realiai neegzistuojančiai, tačiau pavyzdingai imituojamai akademinei bendruomenei.

Kyla ir daugiau rimtų abejonių. Viena vertus, verslo struktūroms atstovaujančių asmenų dominavimas universitetų tarybose jau savaime yra prieštaringas. Ne paslaptis, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų taip ir neužsimezgė glaudesnis universitetų bendradarbiavimas su privačiu verslu, nenuostabu, kad verslininkai menkai nutuokia, kokios yra esminės aukštojo mokslo problemos, neišmano net vietinio, o juo labiau globalaus konteksto. Antra vertus, kad ir ką manytų neoliberalai, universitetas nėra nei verslo įmonė, nei vadinamoji laisvosios rinkos agentūra – jo tikslai, siekiai, veikla ir administravimas labai skiriasi nuo tų principų, kuriuos taiko ir pagal kuriuos veikia privatus verslas.

Įdomu, kad tokia valdymo organų sudarymo tvarka neužkliuvo ir Seimo nariams, palaiminusiems naująjį Aukštojo mokslo įstatymą. Kas šiandien galėtų atsakyti į klausimą, kodėl sprendimo teisė, sudarant universitetų valdymo organus, buvo pavesta partiniam, taigi ideologiškai angažuotam, ministrui? Nejaugi Aukštojo mokslo įstatyme nebuvo galima numatyti, kad universitetų tarybų sudarymo klausimus sprendžia speciali komisija, steigiama prie Seimo ar Vyriausybės? Buvo. Tačiau pasirinktas primityviausias ir pavojingiausias variantas, įteisinęs politinės ir finansinės galios žaidimus. Galutinio įstatymo varianto rengėjams, matyt, labai rūpėjo „prastumti“ nuostatą, pagal kurią lemiamas žodis priklausytų ne kam nors kitam, o ministrui. Kitaip tariant, buvo iš anksto pasirūpinta, kad universitetų valdymo organai būtų sudaromi dalyvaujant konkrečios valdančiosios partijos (nors šiuo atveju tai koalicija) atstovui. Nenuostabu, kad universitetų tarybų kėdėse įsitaisė daugiausia jo palaikomi finansų ir verslo atstovai, tolimi nuo akademinio personalo ir aukštojo mokslo realijų. Tačiau visos iš anksto užprogramuotos problemos išryškės, kai asmenys, į tarybas atėję iš verslo, savo sferos logiką pradės taikyti aukštųjų mokyklų uždaviniams spręsti, jų ateičiai modeliuoti. Štai tada veikiausiai ir paaiškės, kad ši valdymo struktūra yra ne kas kita, kaip neoliberalų sumeistrautas Trojos arklys, skirtas aukštosioms mokykloms pertvarkyti į holdingo kompanijas.

Aukštojo mokslo ir verslo „jungtuvės“

Apie aukštojo mokslo ir verslo „jungtuvių“ privalumus Lietuvoje pastaraisiais metais samprotauta daug ir dažniausiai tuščiai. Įtakingų verslo struktūrų (pavyzdžiui, Pramonininkų konfederacijos ir kt.) atstovai viešai ir privačiai priekaištauja, esą Lietuvos aukštosios mokyklos (pirmiausia, suprantama, universitetai) nesugeba parengti kvalifikuotų, į šiuolaikinio verslo iššūkius gebančių atsiliepti, darbo rinkai reikalingų specialistų, nors duomenų, kurie tokius teiginius patvirtintų, nepateikia. Įdomumo dėlei vertėtų pridurti, kad kvalifikuotų specialistų trūkumu Lietuvoje dažniausiai skundžiasi ne rafinuoti geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų – Oksfordo, Harvardo universitetų ar Masačusetso technologijos instituto absolventai, o asmenys, sovietmečiu baigę studijas KPI, VISI ar Vilniaus V. Mickevičiaus-Kapsuko universitete. Nejaugi tos aukštosios mokyklos gerus specialistus parengti sugebėjo (juk būtent jų absolventai šiandien priklauso Lietuvos ekonomikos, finansų ir verslo elitui), o dabartiniai Kauno technologijos, Vilniaus Gedimino technikos ar Vilniaus universitetai, iš esmės pertvarkę sovietmečio programas, to jau nebesugeba? Tokios verslininkų pretenzijos galėtų sukelti šypseną, jei perspektyva, nulemta minėtų „jungtuvių“, nebūtų tokia niūri.

Anokia čia paslaptis, kad per dvi dešimtis nepriklausomybės metų didysis verslas visiškai nesidomėjo nei universitetais, nei aukštuoju mokslu apskritai. Verslo struktūroms nerūpėjo nei remti universitetų laboratorijas, kad jos įsigytų naujausią tyrimų įrangą, nei skirti stipendijas gabiausiems, moksle labiausiai pasižymėjusiems studentams ar lėšų perspektyvesnėms doktorantų programoms, ar finansinę paramą daktaro laipsnį įgijusių tyrinėtojų stažuotėms užsienio mokslo centruose. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose verslininkai steigia vardines profesūras, skiria lėšų konkurso keliu užimti naujas tyrinėtojų pareigybes… Aukštojo mokslo kokybe nuolatos besiskundžiantys Lietuvos verslininkai nebuvo linkę investuoti ne tik į valstybinius universitetus, jiems nerūpėjo ir privataus aukštojo mokslo plėtra. Antai viena labiausiai žinomų privačių aukštųjų mokyklų, gyvuojanti jau antrą dešimtmetį, – ISM (Vadybos ir ekonomikos universitetas) yra ne lietuvių, o norvegų kapitalo vaisius.

Žinoma, galima teisintis tuo, kad Lietuvos įstatymai ir mokesčių sistema ne tik neskatino, bet netgi kliudė verslui remti aukštąjį mokslą, tačiau akivaizdu ir kitkas: vadinamieji pramonės ir verslo „oligarchai“ verčiau statėsi prašmatnius būstus ir kontoras, pirko prabangius automobilius ir jachtas, pozavo blizgiųjų žurnalų viršeliams ir puslapiams, o tai irgi brangus malonumas, užuot investavę į aukštojo mokslo kokybinės raidos ar tyrimų projektus. Tai, kad verslo struktūrų atstovai įsitaisė universitetų tarybose (kur jų darbą, beje, apmoka valstybė), anaiptol nereiškia, esą verslininkai skubės investuoti į mokymo programas ar mokslo tyrimus. Artimiausiu metu, o, matyt, ir ateityje tikėtis jų dosnumo būtų naivu. Tačiau realu ir tikėtina, kad verslui priimtinas mąstymo ir veiklos modelis bus įpirštas ir aukštojo mokslo sistemai. Beveik neabejoju, kad verslininkai, užėmę vietas universitetų tarybose, propaguos vadinamąjį „vadybinio“ arba „paslaugų“ universiteto modelį, kuris neva suartins aukštąjį mokslą su verslu, o iš tikrųjų (ypač Lietuvos sąlygomis) į universitetų auditorijas perkels primityvaus neoliberalizmo dogmas, raginančias orientuotis į mistinius „rinkos poreikius“ (tarsi toji rinka būtų kažkokia savaime susikurianti, veikianti ir save reprodukuojanti metafizinė realybė), didinti universitetų programų „efektyvumą“ ir pan. Kai kurie universitetai jau ėmė konstruoti tuščias ir amorfiškas studijų programas – pavyzdžiui, dėstys „kūrybinių industrijų“ teoriją (tarp šios sferos naujovių atsiranda jau ir „pramogų industrijų“ programos, neva orientuotos į rinkos poreikius, ir tai liudija, koks lėkštas mąstymas kyšo už primityviai suvoktos aukštojo mokslo sąveikos su verslu)…

Aukštųjų mokyklų tinklo „optimizavimas“

Vienas iš pačių naujausių projektų, kurį įgyvendinti siekia dabartiniai švietimo ir mokslo strategai, – vadinamasis aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas. Bandoma išspręsti per du dešimtmečius įsisenėjusią problemą – iki šiol nesiseka suvaldyti aukštųjų mokyklų (ypač universitetų) skaičiaus augimo. Ministras įsakė suburti darbo grupę, ir ji per labai trumpą laiką, vos kelis mėnesius, parengė „optimizacijos“ galimybių studiją. Šią „optimizatorių“ komandą sudarė irgi daugiausia verslo struktūrų atstovai, pramaišiui su kai kurių universitetų prorektoriais, buvusiais ministrais, prezidentūros darbuotojais ir pan. Į ją neįtrauktas nė vienas rimtesnis, tarptautiniu mastu žinomas Lietuvos (ar išeivijos) mokslininkas, nebuvo ir asmenų, dėsčiusių ar mokslo tiriamąjį darbą dirbusių garsesniuose pasaulio universitetuose, išmanančių jų administravimo, funkcionavimo, bendradarbiavimo su valstybe, su pramone ir verslu sąlygas. Nebuvo pakviesta ir užsienio ekspertų, kurie galėtų Lietuvos universitetų tinklo silpnąsias puses aptarti platesniame tarptautiniame kontekste.

Peržvelgus darbo grupės narių sąrašą ir pasidomėjus jai iškeltais uždaviniais, buvo galima iš anksto numanyti, ką ji pasiūlys. Kiek sunkiau buvo nuspėti, kad ši „galimybių studija“ pateiks tokį primityvų, nelankstų, bet neva „saliamonišką“ sprendimą: rekomenduos didžiuosiuose Lietuvos miestuose palikti po vieną stambų universitetą. Ypač paradoksalu, kad kelis mėnesius posėdžiavusios galvos taip ir nesugebėjo sutarti, ar reikėtų Lietuvos dailės akademiją sujungti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, nors abi veikia Vilniuje.

Kai kurie „optimizavimo“ procesai pajudėjo ir pačių aukštųjų mokyklų iniciatyva, suprantama, prieš tai jos išklausė primygtinį Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų raginimą (veikiau perspėjimą). Suskubus vykdyti valdžios politinę valią, neapsieita be kuriozų: taip atsirado vadinamasis Sveikatos mokslų universitetas, buvusį Kauno medicinos universitetą sukergus su Veterinarijos akademija, kuri galėjo kur kas natūraliau tapti Žemės ūkio universiteto padaliniu. Matyt, vadovautasi primityvia logika, esą ir žmonės, ir naminiai gyvuliai yra tiesiog skirtingos gyvūnų rūšys. Tai, kad Kaune nuo šiol po vienu stogu bus rūpinamasi žmonių ir gyvulių „sveikatos reikalais“, ko gero, laikoma ypač dideliu dabartinės švietimo reformos laimėjimu.

Švietimo ir mokslo ministerijai paviešinus „optimizacijos“ projektą, aukštojo mokslo sluoksniuose kilo nemenka sumaištis, veikiausiai todėl gana pastebimai pasikeitė ministro Steponavičiaus ir jo komandos retorika. Optimizavimo projektas buvo perkrikštytas į „pasiūlymą“, esą jis skirtas tik tolesnei diskusijai plėtoti. Savo siūlymų nerealumą ir net absurdiškumą, regis, suvokė ir kai kurie „optimizatoriai“ – norint Vilniuje, o ypač Kaune, visus universitetus sukišti po vienu stogu, tektų, be kitų dalykų, pirmiausia išsižadėti istorinės tradicijos, o daugeliui politinių partijų tai būtų puikiausias ginklas triuškinti konservatorių ir liberalų koalicijai per naujus rinkimus. Taigi jau šiandien galima daryti išvadą, kad „optimizacijos“ blynas prisvilo, o „diskusijos“ baigsis įprastu status quo – keletas universitetų Vilniuje ir Kaune, o veikiausiai ir provincijoje, bus išsaugoti.

Apmaudu, kad rengiant universitetų „optimizacijos“ metmenis išnyko keletas sąvokų, kurios jau buvo tapusios (ne be šių eilučių autoriaus ilgalaikių pastangų) politinio ir akademinio diskurso dalimi – turiu galvoje pirmiausia „tyrimų“ ir „regioninius“ universitetus.1 Daugelį aukštojo mokslo „strategų“ akivaizdžiai erzino ir erzina tai, kad stambesniuose Lietuvos regionų centruose veikia autonomiški universitetai. Nenuostabu, kad juos žūtbūt siekiama paversti paprasčiausiais sostinėje ar Kaune veikiančių stambių universitetų padaliniais, įsivaizduojant tai kaip kažkokią savaiminę jų „gaminamų“ aukštojo mokslo „produktų“ kokybės garantiją.

Didelių universitetų „efektyvumo“ miražas

Nuo pat vadinamosios universitetų „reformos“ pradžios visuomenei kalama į galvą mintis, kad tik dideli, stambūs universitetai sugebės susidoroti su globalizacijos iššūkiais, atlaikys tarptautinę konkurenciją, pajėgs vykdyti aukšto lygio mokslinius tyrimus, rengti perspektyvias, naujoviškas studijų programas. Tokia mąstymo logika yra gerokai senstelėjusi ir nors iki šiol daro didelę įtaką, iš tikrųjų atspindi dar XIX a., masinės industrializacijos epochoje, įsišaknijusį požiūrį, kad efektyviausiai veikia pačios didžiausios, naudojančios daugiausia gamtos ir žmogiškųjų resursų, gaminančios didžiausią gaminių kiekį industrinės įmonės. Nors jau prieš keliasdešimt metų sociologas Danielis Bellas iškėlė plačiai nuskambėjusią ir didelę įtaką padariusią koncepciją, kad šiuolaikinė visuomenė yra „postindustrinė“, bet socialinių inžinierių, ištikimų XIX a. mąstysenai, iki šiol netrūksta. Šia pasenusia dogma, regis, nuoširdžiai yra įtikėję ir Lietuvos aukštojo mokslo reformatoriai. Norėčiau jiems priminti ekonomisto Ernsto Fritzo Schumacherio žodžius, pasakytus irgi prieš keletą dešimtmečių: „Kad ir kokia demokratiška būtų industrinė visuomenė pagal politines savo institucijas, ji vis tiek yra autokratiška savo valdymo metodais.“2

Šiuo metu vykdomas universitetų restruktūrizavimas, t. y. elementarus autonomiškų institucijų jungimas į stambesnius vienetus, rodo, kad reformos kūrėjai ir vykdytojai iš esmės yra industrinės visuomenės adeptai, diegiantys jai būdingą mąstymą ir veiklos normas. Beje, Schumacheris atkreipė dėmesį ir į tai, kad didelių verslo kompanijų valdymo problemos irgi būna absurdiškai didelės.3 Deja, universitetų reformos strategai šios elementarios ir neginčijamos tiesos nepripažįsta. Nors sunku pasakyti, kuo iš tikrųjų vadovaujasi universitetų stambinimo politiką diegianti švietimo ir mokslo ministro komanda, akivaizdu, kad tiek Steponavičius, neturintis jokios rimtesnės administravimo (turiu galvoje tiek valstybinių įstaigų, tiek ir privataus verslo vadybą) patirties, tiek jo bendraminčiai ir pagalbininkai (beje, atėję iš akademinių sluoksnių) menkai nutuokia, koks problemų kamuolys slypi už primityvios, industrinės epochos mąstysena grįstos universitetų stambinimo politikos. Jei sekama Jungtinių Valstijų, Kinijos ar kai kurių kitų didžiųjų valstybių pavyzdžiu (šiose šalyse esama universitetų, kuriuose studijuoja kelis šimtai tūkstančių studentų), nederėtų pamiršti, kad Lietuvos socialinė struktūra yra visai kitokia. Nors kartais apeliuojama į Šiaurės šalis (ten vienas universitetas esą tenka vienam milijonui gyventojų), elementari kiekybinė analogija pati savaime nenurodo optimalaus būdo, kaip spręsti Lietuvos universitetų problemas, kaip užtikrinti jų raidos perspektyvą. Jungtinėse Amerikos Valstijose sėkmingai veikia ne tik didieji „tyrimų“ universitetai, bet ir vos kelis tūkstančius studentų turinčios itin prestižinės „liberaliųjų menų“ kolegijos. Panašu, kad apie jas mūsiškiai reformatoriai nieko nėra girdėję.

Universitetų valdymo ir mokslo tyrimų biurokratizacija

Daugelis iš tų, kurie dėsto Lietuvos universitetuose, veikiausiai nesiginčys, kad per pastaruosius du dešimtmečius biurokratinių dokumentų ir procedūrų kiekis tapo nepalyginamai didesnis, nei drįso įsivaizduoti net išradingiausi „brandaus socializmo“ epochos socialiniai inžinieriai, beje, dėję nemenkas pastangas, kad aukštąjį mokslą paverstų „žinių gamybos“ industrija. Kone su nostalgija prisimename pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį – nors tada slėgė dideli nepritekliai, bet užtat planų, ataskaitų, lydraščių ir kitų dokumentų, kuriuos privaloma pateikti aukštosios mokyklos administracijai ir ministerijai, srautas buvo dar visai pakenčiamas. Politikams ėmus universitetus ir akademijas traktuoti kaip pramonės įmones, kurios orientuojasi į rinkos poreikius, o įvairių sričių mokslininkai „gamina“ (tarsi prie konvejerio) specialistus, biurokratija išsikerojo plačiai kaip niekada. Jos pareiga užtikrinti, kad universitetai klusniai reaguotų į menkiausius finansų, verslo ir darbo rinkos pokyčius.

Tokia biurokratizacija nėra vietinis išradimas. Nuo pat moderniosios industrinės eros pradžios Vakaruose į aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų sritį kryptingai ir nuosekliai buvo perkeliami valstybės administravimo, įmonių valdymo principai. „Klasikinė“ industrializacija nuo dabartinės skiriasi tik tuo, kad naujos technologijos (masinė kompiuterizacija, internetas ir kt.) suteikė biurokratijai dar daugiau galimybių. Sociologas Williamas H. Whyte’as praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje paskelbė plačiai pagarsėjusią knygą „Organizacijos žmogus“, kurioje diagnozavo moderniosios racionalizacijos ir organizacinių technologijų padarinius universitetams ir mokslinių tyrimų kultūrai: „Esminė problema yra net ne pats biurokratizacijos faktas, o susigyvenimas su ja. Jokiai kitai sričiai, išskyrus meną, administracinių vertybių įsigalėjimas nėra toks pavojingas kaip mokslui, tačiau mokslas net neketina tam priešintis. Atvirkščiai – fonduose ir universitetuose dirbantys asmenys įtvirtina šias vertybes, o jas įtvirtindami toliau lipdo mokslininkus pagal organizacijos vaizdinį.“⁷

Iki šiol aktuali ir kita Williamo H. Whyte’o veikale aptarta sąvoka, įvardijanti itin plačiai išsikerojusį reiškinį, kurį, beje, labai palaiko Europos Sąjungos politikai, – tai „projektizmas“, mūsų laikais jau tapęs konstanta. Mokslinių tyrimų sfera šiandien, regis, nebeįsivaizduojama be „projektų“, ir tokia praktika niekam nekelia abejonių nei dėl jos pagrįstumo, nei dėl teisėtumo…

Švietimo ir mokslo ministerijos dabartinė vadovybė universitetų funkcionavimui taiko, nežinia, sąmoningai ar nesąmoningai (o veikiausiai ir vienaip, ir kitaip), organizacinį mąstymo ir veiklos modelį, kurį taip detaliai išanalizavo Williamas H. Whyte’as. Nežabotas valdininkų noras kontroliuoti ir valdyti viską, kas vyksta universitetuose, šias, mentaliniu atžvilgiu palyginti autonomiškas, institucijas paverčia ministerijos padaliniais ir jos priimamų centralizuotų sprendimų įkaitėmis. Kai švietimo ir mokslo vairą paėmė į savo rankas liberalų atstovas, jau iki tol išplitęs biurokratijos virusas ne tik nebuvo pažabotas, bet ir dar labiau suvešėjo. Viena iš naujausių ir absurdiškiausių tokio pobūdžio iniciatyvų – mokslo krypčių ir sričių „klasifikatorius“, kuris leis galutinai „sunorminti“ akademines programas ir net mokslo disciplinas. Jei „reformatoriams“ pavyktų įgyvendinti dar ir liūdnai pagarsėjusį universitetų tinklo „optimizacijos“ projektą (apie jį rašiau pirmojoje straipsnio dalyje, KB nr. 11), aukštojo mokslo sistemai būtų primestas autokratinis valdymas, maskuojamas išorinių demokratijos atributų.

Beje, biurokratai jau gali švęsti ne tik Kalėdas, bet ir savo pasiektą dar vieną graudžią „pergalę“, kuri netrukus užguls visas Lietuvos aukštąsias mokyklas. Keletą metų buvo diskutuojama, kaip užkirsti kelią akademinės etikos pažeidimams, ypač mokslo darbų plagijavimui. Ministerija kartu su Lietuvos mokslo taryba nusprendė, kad šią (neva visuotinę) praktiką lengvai išgyvendins speciali valstybinė akademinės etikos priežiūros komisija, kurioje jau artimiausiu metu ims triūsti pulkelis mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomų valdininkų, o jiems vadovaus akademinės etikos reikalų ombudsmenas. Esą ši nauja centralizuota valdžios įstaiga užtikrins, kad nebūtų galima savanaudiškai pasinaudoti svetimo mokslinio darbo vaisiais. Tai dar viena antgamtiškomis biurokratijos galiomis įtikėjusių politikų, o, beje, ir dalies akademikų, iliuzija. Mokslo darbų, disertacijų ir pan. plagiatoriai (beje, jų netrūksta ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų „pažangių“ pasaulio šalių) iš tikrųjų yra juoda akademinės kultūros dėmė, vis dėlto ši problema priklauso aukštųjų mokyklų savireguliacijos sričiai, todėl spręsti ją turėtų pati akademinė bendruomenė, pasitelkdama teisminių ginčų praktiką. Ministerijai derėtų rūpintis įstatymų pataisomis ir papildymais, kurie leistų adekvačiau nustatyti ir įvertinti plagijavimą ar kitokią neetišką veiklą, kad pažeidėjams būtų galima taikyti deramas nuobaudas. Bet ir vėl pasukta gerai išmindžiotu, nors visiškai neperspektyviu biurokratiniu krizių valdymo keliu. Nė kiek neabejoju, kad, pradėjus veikti šiai institucijai, akademinės etikos pažeidimų nė kiek nesumažės, nebus išspręstos ir teisinės dviprasmybės, tačiau tikrai įsisuks įprastinė biurokratinio „gamybos“ proceso karuselė – gausybės apklausų, anketų, ataskaitų, pa(si)aiškinimų naujoji institucija reikalaus tam, kad pirštu prikišamai pademonstruotų, kokia „efektyvi“ ir naudinga jos veikla. O plagiatoriai ir toliau ramiai darbuosis, jei pati akademinė bendruomenė pagaliau nesiims iš vidaus sąmoningai ir kryptingai kovoti su kolegų nesąžiningumu.

Kokia neveiksminga ombudsmenų tarnyba, rodo ir absurdiškai neefektyvi žurnalistų etikos inspektoriaus veikla, primenanti vien šauksmą žiniasklaidos tyruose, nes nė vienos esminės problemos, susijusios su masinio informavimo priemonių atsakomybe ir etika, ji taip ir neišsprendė, nors triūsia jau gerą dešimtmetį. Kad tokio pobūdžio reikalus galima tvarkyti, pasitelkiant biurokratines procedūras, yra tik dar vienas technologinės visuomenės mitas, o gal paklydimas ar sąmoningas klaidinimas.

Universitetinio lavinimo „kokybės“ slenksčiai

Pastaraisiais metais dėl aukštojo mokslo kokybės diskutuojama daug ir karštai. Ne tik kai kurie darbdaviai, bet ir piliečiai iš šalies, ypač anoniminiai internautai, žeria priekaištus šiandieniniams universitetams, į šuns dienas deda jų programas, nevengdami tokio riebaus slengo, kad kyla abejonių, ar pačių komentatorių išsilavinimas tikrai universitetinis… Deja, šie narsūs kritikai dažniausiai nepateikia nei faktų, nei argumentų, kurie patvirtintų jų teiginius.

Kokybės reikalais prieš keletą metų itin rūpinosi ir „reformos“, kurią dabar vykdo Švietimo ir mokslo ministerija, iniciatoriai. Su jų pateiktu deklaratyviu ir labai miglotu aukštojo mokslo „kokybės“ kėlimo lozungu galima susipažinti, apsilankius ministerijos interneto svetainėje.

Neseniai ministras maloniai nustebino Lietuvos visuomenę, o ypač akademinę bendruomenę, pasigirdamas, esą jo vykdoma (ir dar itin sėmingai) reforma gerokai kilstelėjo šalies aukštąjį mokslą Europos Sąjungos reitinge, kurį nustatė pati Europos Komisija: „Aukštojo mokslo srityje pasiekta pažanga, tampame stiprūs vidutiniokai, kai kur tarp lyderiaujančių. EK pabrėžė, kad esame viena iš nedaugelio ES šalių, kur aukštasis mokslas yra socialiai orientuotas ir taikomos lanksčios socialinių paskatų priemonės. […]vienintelė iš naujų Europos Sąjungos valstybių, kuri sunkmečio kontekste taikė paskatų sistemą. Aukštojo mokslo reforma startavo 2009 metais, turėjome nemažai iššūkių dėl valstybės remiamų paskolų ar studento krepšelio, tačiau, EK vertinimu, esame viena iš nedaugelio šalių, turinčių realiai apčiuopiamą studento paramos sistemą.“⁸

Tokią stebuklinę pasaką iš nuostabos išsižiojusiems žurnalistams porino ministras tada, kai dalis universitetų net neturėjo naujo aukščiausio valdymo organo – tarybos. Stebuklu nepatikėję kritikai netrukus priminė ministrui, kad duomenys, kuriuos jis priskyrė savo komandos laimėjimams, paimti iš ankstesnių laikotarpių.

Aukštojo mokslo kokybe, kad ir kokia miglota ir neapčiuopiama ji būtų, pradėta rūpintis irgi gerokai anksčiau, negu teigia dabartiniai ministerijos vadovai. Keliolika metų aukštojo mokslo programų priežiūrą daugiau ar mažiau sėkmingai vykdė specialiai tam reikalui įsteigtas Studijų kokybės vertinimo centras, kurio veiklą prieš keletą metų, beje, itin aršiai užsipuolė prezidento Valdo Adamkaus patarėjų palaikymą užsitikrinusi dabartinių „reformatorių“ grupelė. Prezidentūroje buvo surengtas ir pokalbis kokybės vertinimo problemoms aptarti.⁹ Ten savo ideologines nuostatas išdėstė dabartinės universitetų reformos autoriai – Nerija Putinaitė, netrukus tapusi viceministre, Paulius Subačius, tapęs ministro konsultantu. Aktyviai reiškėsi ir nežinia ką bendra su aukštuoju mokslu turintis dabartinis Lietuvos atstovas prie Šventojo sosto Vytautas Ališauskas.Buvo įrodinėjama, esą vertinant humanitarų mokslinę veiklą reikia atsisakyti tarptautiškumo kriterijaus. Gal todėl prezidentas Adamkus, skaitydamas savo pranešimą, padarė reikšmingą pauzę ir pabrėžė, kad sutinka ne su visais pasiūlymais, kurie išdėstyti tekste. Deja, po šios pastabos toliau skaitė tai, ką parengė patarėjai…

Bendraminčių grupelės (gal veikiau klano) tezės iškart virto oficialia Lietuvos mokslo politika, kai minėti asmenys „persikraustė“ į Švietimo ir mokslo ministeriją. Lietuvos humanitarams, pretenduojantiems į profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas, jau nebereikia (ir, matyt, dar ilgai nereikės) vargintis, kad paskelbtų savo tyrimus tarptautinėje erdvėje, užtenka ir vietinių publikacijų, kokios nors striukos „monografijos“ ar net elementaraus vadovėlio, kuriame atpasakojami užsienio autorių tyrimai. Kaip ši valstybės įteisinta kazuistika, iš esmės eliminuojanti tarptautinius tyrimų vertinimo kriterijus, prisidės prie aukštojo mokslo kokybės gerinimo, matyt, žino tik patys „reformatoriai“… Suprantama, tiems, kurie neturi ir nesistengia turėti rimtų tarptautinių mokslo publikacijų, šis „reformos“ padarinys labai padeda savo „simbolinį kapitalą“ įtvirtinti vietinėje akademinėje rinkoje, užsitikrinant tiek statusą, tiek privilegijas.

Tačiau grįžkime prie kokybės vertinimo. Aukštojo mokslo kokybės priežiūros valstybiniai, o neretai (pvz., Didžiojoje Britanijoje) dar ir visuomeniniai, institutai daugiau ar mažiau sėkmingai veikia įvairiose pasaulio šalyse, tačiau daugelis analitikų pripažįsta, kad kokių nors absoliučiai objektyvių kriterijų, kurie leistų „išmatuoti“ universitetinių programų, o juo labiau dėstymo ir žinių įsisavinimo kokybę, nėra. Todėl dažniausiai kokybė matuojama kiekybiniais kriterijais. Jie gali pateikti gana objektyvų vaizdą, jei tik nėra pernelyg sureikšminami. Net garsiausi ir pasaulio universitetams plačiausiai taikomi reitingai (pvz., Šanchajaus) remiasi iš esmės kiekybiniais kriterijais – nustatomas paskirose institucijose dirbančių Nobelio premijos laureatų, prestižiškiausiuose mokslo žurnaluose paskelbtų publikacijų, verslo, pramonės ar fondų grantų, gautų moksliniams tyrimams, skaičius ir pan. Kai kurie autoriai, tyrinėjantys moderniąsias švietimo sistemas, pabrėžia, kad kiekybiniai rodikliai taikomi ir kitoms sritims: ekonomikos lygis dažniausiai nustatomas pagal bendrąjį vidaus produktą, kitaip tariant, pagal vartojimo statistiką, kuri mažai ką pasako apie tikrąją šiuolaikinės visuomenės būklę.Įdomu, kad kai kurios rimtos ir novatoriškos institucijos, pvz., Anglijoje veikiantis Naujosios ekonomikos fondas (New Economics Foundation) taiko visai kitokią metodiką – vadinamasis „laimės indeksas“ rodo, kad žmonių savijauta daugelyje Europos šalių visiškai nesutampa su įprastiniais ekonominės gerovės rodikliais.

Istorikas ir filosofas Ivanas Illichas, įžvalgus mąstymo premisų, kuriomis remiasi dauguma moderniųjų sistemų (švietimo, sveikatos apsaugos, energetikos ir kt.), kritikas, aiškino, kad pats privalomas mokslas, jau nekalbant apie aukštąsias mokyklas, yra „pažangai ir plėtrai prisiekusios visuomenės ritualas. Jis sukuria tam tikrus mitus, reikalingus vartotojams. Pavyzdžiui, priverčia tikėti, kad lavinimą galima suskaidyti į dalis ir paversti kiekybiniu arba kad lavinimas yra kažkas tokio, kam reikalingas procesas, per kurį jis įgyjamas. Tame procese vienas tampa vartotoju, o kitas – organizatoriumi, ir abu bendradarbiauja kurdami pruduktą, kuris bus suvartotas. […] tai kuria visuomenę, tikinčią žiniomis ir žinių įpakavimu, neabejojančią, kad žinios sensta, kad būtina gausinti žinojimą. Ji laiko žinias vertybe – ne gėriu, bet vertybe, o save apibrėžia prekinėmis kategorijomis. Visa tai ir lemia moderniojo žmogaus gyvenimo moderniajame pasaulyje absurdą.“⁷

Bet kokios pretenzijos į absoliučiai objektyvius ir abejonių nekeliančius universitetų programų kokybės vertinimo kriterijus, o juo labiau į kokį nors universalų matą aukštojo mokslo „kokybei“ įvertinti, yra tuščia saviapgaulė. Tačiau šiuolaikinė aukštojo mokslo politika šias platoniškas idėjų idėjas paverčia fantomu, kurio vaikosi kaip šuo savo uodegos, ir dabar jau uodega vizgina šunį, anot vieno filmo pavadinimo. Tą liudija ir beribis vartotojų visuomenės pasitikėjimas reitingais, „geriausiųjų“ sąrašais, nesvarbu, koks to reitingavimo ar sąrašų sudarymo principas.

Švietimo politikai irgi bando kurti realybę pagal tokias „idėjų idėjas“. Neretai jų bandymai virsta totaline sistemos prievarta, kai beprasmiškai eikvojama žmonių energija, o rezultatų pasiekiama menkų. Yehudi Elkana – Vidurio Europos universiteto rektorius, prieš keletą metų kalbėdamas Vilniuje surengtoje tarptautinėje konferencijoje, pabrėžė, kokius pavojus slepia iš pažiūros nekaltas siekis biurokratiškai užtikrinti universitetinio lavinimo programų kokybę. Universitetų dėstytojai verčiami daugiau kaip 80 proc. energijos skirti ne dėstymui ir mokslo tyrimams, bet programų savianalizei, ataskaitų rašymui ir panašiems dalykams, kitaip tariant, įrodyti biurokratinėms valstybės institucijoms, kad dėstai kokybiškai, tampa gerokai svarbiau už patį dėstymą… Kad ir kaip būtų absurdiška, tačiau ministro Gintaro Steponavičiaus „reformatorių“ komanda įtvirtina ir įteisina būtent tokį požiūrį. Prie to kartais prisideda ir pačios aukštosios mokyklos – kad neatsiliktų viena nuo kitos ir atitiktų laiko dvasią, rungtyniauja, kuri greičiau įsteigs ir labiau išplės „kokybės vadybos“ padalinius. Tokia politika lemia, kad vertinti kokybę imasi vadybininkai, neturintys nieko bendra nei su universitetinėmis studijomis, nei su moksliniais tyrimais. Taip elgdamiesi universitetai daro meškos paslaugą patys sau – pataikauja jokių perspektyvų neturinčiai, susikompromitavusiai, mintį ir veiksmą įkalinančiai universitetų „reformai“, todėl savo rankomis konstruoja dar vieną sunkiai įveikiamą biurokratijos bastioną paties aukštojo mokslo viduje.

Akademiniai prekybos centrai?

Profesorius Vytautas Daujotis, bene nuosekliausias ir principingiausias vadinamosios universitetų reformos oponentas, vienoje iš publikacijų aptarė keistą tendenciją – dabartiniai švietimo ideologai (o ir platesni neoliberalų sluoksniai) lavinimą vadina tiesiog paslauga. „Labai grubiai studijas būtų galima prilyginti kokios nors paslaugos ar prekės, pavyzdžiui, televizoriaus, pirkimui, jei atėjusiam į parduotuvę būtų pateiktas ne išbaigtas televizorius, o žaliava (žinios) ir įrankiai televizoriaus (aukštojo mokslo) gamybai, o klientas, pardavėjui patariant, turėtų pats pasigaminti televizorių ir susimokėti už žaliavas bei patarimus. Aišku, ši libertarinė analogija yra verta tiek pat, kiek visos kitos analogijos. Joje neatsižvelgiama į demokratijos pamatą sudarančias aukštojo mokslo vertybes, simbolizuojančias solidarumą, pilietinę visuomenę. Aukštojo mokslo reikšmė slypi ne tiek teikiamose paslaugose, kiek jo brandinamose ir saugomose vertybėse – tai teisingumas, laisvė, piliečių kaip laisvų ir lygių žmonių teisės. Neįtraukta, kadangi tokios sąvokos libertarizmo žodyne arba matuojamos komerciniais masteliais, arba jų iš viso nėra.“⁸

Daujotis pateikė pakankamai svarių argumentų, įrodančių, kad, nepaisant pakilios retorikos, „reformatorių“ kuriama šiandieninė aukštojo mokslo sistema iš principo neskatina siekti kokybės. Tad jis daro išvadą: „Studijų kokybės didinimas tėra tik valdžios veikėjų proginių kalbų būtinas atributas, kadangi jų sukurta realybė – dabartinė Lietuvos aukštojo mokslo finansų sistema – savo prigimtimi yra prieš geresnį studentų mokymąsi. Lietuvos aukštojo mokslo finansavimo dydis dabar yra tiesiogiai proporcingas „negerai“ besimokančiųjų skaičiui – už „negerą“ mokymąsi yra skiriamos baudos, vadinamos mokesčiu už studijas. Kitaip tariant, valstybinė aukštojo mokslo politika ne tik toleruoja blogiau besimokančius, bet ir skatina, kad jų būtų daugiau – be šių studentų atnešamų pinigų Lietuvos aukštojo mokslo sistema negalėtų gyvuoti tokia, kokia ji yra, įvedus krepšelinę finansavimo tvarką.“

Jei tektų ieškoti metaforos, tiksliausiai apibūdinančios ideologiją, kurios laikosi dabartiniai universitetų „reformatoriai“, rinkčiausi akademinio prekybos centro įvaizdį, nes jis bene labiausiai atitinka paskubomis kuriamą sistemą, raginančią pelnytis iš nepažangių studentų kišenės. Jeigu aukštasis mokslas yra paprasčiausia komercija, verslas ar prekyba žiniomis ir įgūdžiais, tada jo idealas turėtų būti labiausiai klestintis Lietuvos prekybos centrų tinklas. Taigi, užuot imitavus universitetų valdymo reformą neva kokybės dėlei, ar ne paprasčiau būtų pasitelkti įgudusius, komercijos dėsnius puikiai išmanančius Maxima vadybininkus? Jie universitetus paverstų žinių prekybos centrais nepalyginamai greičiau ir efektyviau, negu tą daro neoliberalų komanda, paviršutiniškai išmananti ekonomiką ir vadybą.

Tačiau bene labiausiai stebina ne tiek ribotas reformatorių akiratis, kiek pačios akademinės bendruomenės abejingumas. Šiemet dalyvavau prie Švietimo ir mokslo ministerijos veikančios MOSTA agentūros beveik pusmetį rengtose „dirbtuvėse“, kur buvo kuriama 2030 m. aukštojo mokslo vizija. „Vizionieriai“ apskritai nekalbėjo apie aukštąjį mokslą kaip viešąjį gėrį. Kai per vieną posėdį viešai paklausiau kolegų, gal aukštasis mokslas jau nebelaikomas viešuoju gėriu, stojo ilga nejauki tyla. Tiesa, tai nesutrukdė sudėlioti bendros kolektyvinės aukštojo mokslo ateities vizijos…

Evangelija pagal ministro konsultantą

Jei tikėtume ministro konsultanto Pauliaus Subačiaus žodžiais, tiems, kurie drįsta kritiškai vertinti dabar vykdomą reformą, arba, pasak jo, visiems, „kurie prisideda prie baimės ir nepasitikėjimo atmosferos kūrimo, turėtų būti gėda“, nes jau netrukus išauš šviesus aukštojo mokslo rytojus. Konsultanto nė kiek negąsdina grėsmė, kad ekonominiai principai, kuriais grindžiama studijų pertvarka, pakirs universitetinio lavinimo šaknis, iškreips tikslus, o aukštojo mokslo sistemą, taikliu Vytauto Daujočio apibūdinimu, pavers „akademiniais Gariūnais“. Subačius įsitikinęs, kad tikrasis gėris yra krepšelių sistema ir studentams primestos bankų paskolos: „Taip, kaip pastaraisiais metais iki reformos funkcionavo kai kurios programos, ypač neakivaizinės ir vakarinės, buvo panašu į tokį fabrikėlį, kurio savininkai galvojo, kad paimsime per trejus metus ką galėsime, o paskui sudeginsime ar uždarysime. Nes dėstytojų krūviai nuolat augo, niekas nebuvo atnaujinama. Matėsi, kaip doktorantūros vietų arba baigiančių doktorantų skaičius mažėja, o dėstytojų amžiaus vidurkis augo. Juk visos tendencijos yra. Tad sakymas, kad mokslas buvo pigus, yra saviapgaulė. Nei jis buvo pigus, nei jis dabar pabrango“, – Lietuvos ryto žurnalistui sujauktai porino konsultantas. Paklaustas, ką mano apie tai, kad dalis jaunų žmonių pasiryžę verčiau mokėti už mokslą užsienio universitetuose negu investuoti į studijas tėvynėje, Subačius pateikė stulbinantį atsakymą: „Aš nenoriu kalbėti ciniškai, nors kartais labai norisi. […] studentams aš tiesiai sakau: jeigu jūs nemokate skaičiuoti, tai gal geriau jūs ir važiuokite kur nors.“

Skaitydamas šiuos ir panašius dabartinės universitetų reformos „stratego“ samprotavimus, mėginau įžvelgti nors šiokią tokią vertybinę dimensiją, juolab kad ministro konsultantas yra ir kitos gerai žinomos institucijos – Lietuvos katalikų mokslų akademijos vadovas. Tačiau neoliberalizmu dvelkiančiose „reformatoriaus“ tezėse įžvelgti bent menkiausių krikščioniškos pasaulėžiūros pėdsakų nepavyko. Matyt, kai kurie katalikų „akademikai“ ja nesivadovauja.

Aš irgi nenorėčiau kalbėti ciniškai, bet sunku to išvengti, regint atsivėrusią smegduobę, į kurią slysta aukštasis mokslas. Mat kai kurie praeityje gerai žinomi komjaunimo aktyvistai, dabar persimetę prie Kristaus mokslo, reformą supranta kaip paprasčiausią „kietą“ biurokratinę procedūrą, o studentams, jeigu jie drįsta būti tokia tvarka nepatenkinti, siūlo „važiuoti kur nors“… Guodžia nebent tai, kad be kitų sovietmečio aktyvistams būdingų savybių – karjerizmo, godumo, savanaudiškumo ir veidmainystės – komjaunuoliai, vadinamoji „neramių širdžių karta“, pasižymėjo dar ir tuo, kad nesugebėdavo  dorai atlikti nė vieno užsimoto darbo. Kadaise „vyresniesiems draugams“ nepavyko užbaigti garsiosios Baikalo–Amūro magistralės, gal „jaunesniesiems“ nepavyks įgyvendinti ir susikompromitavusios, bankrutuojančios Lietuvos universitetų „reformos“?

Šaltinis: "Kultūros barai"

¹   Apie tyrimų universitetų Vakaruose sampratą žr. Almantas Samalavičius, Universiteto idėja ir akademinė industrija, Vilnius: Kultūros barai, 2003, arba antrąjį šios knygos leidimą, Vilnius, Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010.

²    E. F. Schumacher, Good Work, New York: Harper and Row, 1979, p. 28.

³    Ten pat, p. 68.

⁴    William H. Whyte, The 2Organization Man, Hammondsworth: Penguin, 1961, p. 202.

⁵    http://www.balsas.lt/naujiena/557258/g-steponavičius-auksto-mokslo-srityje-tampame-stipriais-vidutiniokais.html

⁶    Šio programinio renginio komentarą esu pateikęs anksčiau. Žr. Almantas Samalavičius, Humanitarų lietaus šokis, Kultūros barai, 2006, nr. 12, p. 16. (Be kita ko, tada rašiau: „...Kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse kadaise buvo plačiai paplitęs vadinamasis lietaus šokis – sausros nukamuoti čiabuviai imdavo šokti, tikėdamiesi, kad, jei bus kantrūs ir stropiai atliks šį ritualą, iš dangaus anksčiau ar vėliau prapliups lietus ir išgelbės pasėlius, pasotins ištroškusius. Atsiribodami nuo europinio ir pasaulinio konteksto elgtumės kaip tie čiabuviai. Tik labai abejotina, ar pasukę tokiu keliu sulauksime taip trokštamo lietaus.“)

⁷    David Cayley, Ivan Illich in Conversation. Toronto: House of Anansi Press, 1992, p. 67.

⁸    http://www.delfi.lt/news/ringas/litvdaujotis-akademiniuose-gariuniuose-kokybes-garantiju-nera-kenktu-pelnui.html

⁹     http://www.lrytas.lt