Anapiln iškeliavo altininkas Andrius Pleškūnas

Spalio 29 dieną Vilniuje, Rasų kapinėse, amžinojo poilsio atgulė spalio 20-ąją miręs altininkas Andrius Pleškūnas (1955–2026), ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro muzikantas, sakralinės muzikos atlikėjas ir kūrėjas. Savo gyvenimą muzikai ir tikėjimui paskyręs menininkas buvo žinomas ne tik koncertų salėse, bet ir Lietuvos bažnyčiose, kapinėse bei istorinės atminties vietose, kur jo alto garsai dažnai tapdavo malda. 

Žemiau publikuojame laidotuvių metu sakytas kalbas.

Donatas Stakišaitis

Mielieji,

Andrius Jums – Jūsų skambančio pasaulio kolega – bendrakeleivis. Mums – kitų veiklų žmonėms – Andrius – bendramintis, bendražygis, atminties sergėtojas. Savo muziką pavertęs malda, giliausia pagarba, padėka tiems, kurių gyvenimai sulaužyti istorijos paraštėse. 

Išėjus Andriui, atrodo, nieko nenutiko Vilniuje, ar Jo išgrotoje Lietuvoje. Bet nutiko, Mielieji. Nutiko. 

Ištiko tyla. 

Kas grieš naktimis prie Katedros durų? Kas kalbėsis šventais Violos garsais su suguldytais partizanais Ukmergės mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Partizanų parke? O ir visoje Lietuvoje?

Tylės mažų, jo buvotų, bažnytėlių skliautai.

Andriaus Violos melodija visada suskambėdavo netikėtai nuošalėje. Priglusdavo prie kokio medelio – slaptoje – lyg slaptoje nuošalių nuošalėje. 

O kiek daug taip palydėjo savo muzika grojant Mišiose ir atsisveikinant kapinėse į Amžinybę. Pasitikdavo jo muzikavimo garsai atlydint mirusįjį prie kapo duobės. Palikdavo naujai supiltą kapą bene paskutinis. Po laidotuvių dar neskubėdavo. Sakydavo – dar turiu nueiti prie to, prie to ir prie to kapo – turiu jiems pagroti. Jis mokėjo kalbėti muzikos garsais su gyvaisiais ir mirusiaisiais.

Laisvasis Andrius, profesionalų profesionalas, Operos ir baleto teatro orkestro muzikas, tarybiniais metais bažnyčiose Mišiose pradėjęs groti nuo 1980-ųjų. Išdrįsęs groti. 

Kai į Lietuvą iš tremties užsienyje sugrįžo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Andrius soliuodavo monsinjoro aukojamose Mišiose ryte jo bute (Odminių 10-2). Po to, Andrius skubėdavo į teatrą repeticijoms. Ir taip apie 20-šimt metų.

Andrius – ir tikėjimo karys. Tą Velykų rytą, kai mes, vakcinuoti ir edukuoti, Covidu išgąsdinti, esant užrakintoms bažnyčioms, buvome be bendrystės sutikti Prisikėlusį Kristų – Andrius vienas – su savo išsiuvinėta vėliava – tą ankstyvą Velykų Prisikėlimo rytą – vienas eina procesijoje. Vienas – aplink mūsų Katedrą. 

Galima dažnai jį buvo pamatyti vakarais grojant prie Katedros durų. O po to prisėdusį ant suoliuko, su rožančium rankoje, meldžiantis.

Taip malda už mus, už Lietuvą, išgrojęs visą savo gyvenimą. Šitaip mylėjęs Nidą, Jūrą, Lietuvos upes ir upeles. Gi jis jaunystėje – ir Lietuvos baidarių irklavimo čempionas. Buvo tikras gamtos vaikas. 

O su kokia meile, su išsaugota tyra vaiko širdimi, prisimindavo savo Mamą, kartu su savo senute Motina, garsia dailininke, praleistas keliones valtele praplaukus ežerus ir upes. Andriau, tikrai buvai labai labai geras savo Tėvų vaikas. 

Laiks nuo laiko sulaukdavau Jo mielo skambučio. Pasakydavo, kad Nidoje valandėlę grojęs kopoms ar Palangoje ant Birutės kalno prie koplyčios durų, ar kad buvo va čia, prie savo Tėvelių kapų, juos sutvarkė, jiems pagrojo. 

… Atrodo, net ir mirtį pasirinko tokią – visiškoj nuošalėj.

Andriau, – mes šventai tikime, kad Tave pasitiko muzikų globėja – šv. Cecilija, esi apsuptas angelų ir turi daug daug Tavo užtarėjų – visi, už kuriuos Tu su savo Viola meldeisi.

Ačiū Tau, Andriau.

Kun. Andrius Narbekovas

Esu šiandien iš dėkingumo, nes Andrius prieš 5 metus griežė mano Mamos laidotuvėse Gargžduose. Visi galime įsitikinti Kristaus pasakytais žodžiais: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar laukus ir kuris jau dabar , šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimame amžiuje – amžinojo gyvenimo.“ (Mk 10,29-30). Kraujo giminaičių yra vienas kitas, o kokia minia susirinko.

Kaip ir Andrius čia yra daug žmonių iš meno pasaulio. Nelengvas jūsų gyvenimas, nes jūs pasaulį matote kitaip ir dėl to tenka išgyventi daugiau kančių. Todėl, kad šitas pasaulis kitoks, jame vyrauja kitokia tvarka, paremta galia, valdžia ir pinigais. O Andrius gyveno kitokiame pasaulyje nuo pat kūdikystės... Ten, kur dabar Jis įžengė, viskas Jam yra pažįstama, artima, miela. Taip kaip tikruose namuose. Džiaukis tais Namais, kuriuose džiaugiasi ir Tavo Tėveliai, ir Tavo pasaulio žmonės.