Dovilas Petkus. Dvi šventos karvės: migracija ir žaliasis kursas

Pasibaigusi Seimo pavasario sesija atskleidė, kurie interesai Lietuvos politikoje yra neliečiami. Tai yra migrantai ir žaliasis kursas. 

Kaip ir prie konservatorių, taip ir prie socialdemokratų kryptis Lietuvoje gali būti tik viena: daugiau migrantų ir daugiau žaliojo kurso. 

Paradoksas tas, kad apie juos su dideliu rūpesčiu kalbama tikrai daug, tačiau balsavimai Seime kalba patys už save. 

Tipinis pavyzdys tapo Vytauto Sinicos bandymas sumažinti ekonominių migrantų kvotą nuo 40 tūkst. iki 14 tūkst. per metus. 

Visi Seime ir vyriausybėje imituoja itin didelį susirūpinimą augančia masine imigracija į Lietuvą. Bet Sinicos įstatymo iniciatyvą drįso palaikyti...vienas parlamentaras – Audronius Ažubalis. 

Kuomet Vytautas Sinica užregistravo pataisą, kad prasikaltę migrantai, atlikę bausmę, turėtų nedelsiant būti išsiunčiami iš šalies, socialdemokratų vyriausybė tam ėmė priešintis ir tokias iniciatyvas stabdyti. Žinutė daugiau nei akivaizdi. 

Žaliojo kurso tema valdžia taip pat pademonstravo savo nuožmumą. Įdiegdami naujus energinio naudingumo reikalavimus, valdantieji panaikino lietuvių teisę statytis tokius namus, kokius jie norėtų, dar labiau išbrangindami ir statybų kaštus. Nors tokių griežtų statybos reikalavimų nebuvo net Europinėse direktyvose. 

Kas tokiam įstatymui prieštaravo? Tas pats Vytautas Sinica ir dar keletas mišrios frakcijos narių. Visi kiti balsavo UŽ. Kuomet dar dirbau Seime, rodėsi, tų balsų, kritikuojančių žaliojo kurso beprotybę, rasdavosi ne vienas, bet, panašu, kuomet reikalas ateina iki balsavimo, visi kritikai lenda po lapais ir klusniai kelia rankutes. Matyt, žaliasis kursas ir Gretos Thunberg paveikslėlis kabinete valdančiųjų parlamentarams tapo privalomi. 

Šioje Seimo sesijoje įvyko galutinis kaukių kritimo metas: nei konservatoriai, nei juos pakeitę socialdemokratai nesiruošia imtis jokių veiksmų, kad migrantų skaičius ir žaliojo kurso reikalavimai Lietuvoje būtų sumažinti. Priešingai, bus stengiamasi skaičius ir reikalavimus padidinti. Nors ir imituojant didelį susirūpinimą šiomis temomis. 

Lietuviams metas mąstyti apie alternatyvą šioms dviems partijoms ir palaikyti tuos politikus ir tas partijas, kurios su minėtais reiškiniais kovoja, o ne juos remia. Būtų gerai tą pradėti daryti dar iki tol, kol mūsų čia nepakeitė svetimšaliai ir žaliasis komunizmas.