Samuelis Johnsonas. Patriotas (vert. Jonas Gintautas Maneikis)

 

Samuelis Džonsonas – XVIII amžiuje gyvenęs anglų rašytojas, literatas, leksikografas. Anglų rašytojų panteone kartais įvardijamas greta Viljamo Šekspyro kaip didžiausias iš visų anglų raidžių žmonių. Labiausiai anglų literatūrai jis nusipelnęs savo 1755 m. anglų kalbos žodynu (A Dictionary of the English Language), beveik pora šimtų metų laikytu pačiu ekstensyviausiu ir autoritetingiausiuoju, kurį tik anglai turėję. Taip pat pažymėtina Džonsono 1791 m. biografija, parašyta James‘o Boswell‘o, plačiai pripažįstama esanti apskritai geriausia anglų kalba rašyta šio žanro knyga. Savo tautiečio, filosofo Tomo Karlailo, dėl savo klasicistinės pasaulėžiūros ir idealų, Džonsonas buvo pramintas paskutiniuoju romėnu.

„Patriotas“ yra trečioji dalis iš taip akademikų grupuojamų Džonsono „mažųjų brošiūrų“ – XVIII a. 8 dešimtmečio bėgyje leistų trumpų rašinių politine tematika, kritikuojančių politinį radikalizmą iš torių (britų konservatorių) perspektyvos. Šiuo atveju, Džonsono kritika nukreipta į apsimestinį vigų politikų bei politinių radikalių patriotizmą, 1774 m. Britanijos parlamento rinkimų išvakarėse. Iš esmės, Džonsonas kritikuoja tai, kas šiandieniniu akademiniu žargonu vadinama populizmu: bereikšmį ir išties bejausmį apeliavimą į liaudį; konfliktus kurstantį aštrų retorikos stilių; visuomenės bauginimą; tuščių ir neįmanomų realizuoti pažadų kėlimą. Visa tai Džonsonas laiko asmeninių, piktų kėslų motyvuojamu avantiūrizmu.

Neretai liberalų, libertarų iš konteksto ištraukiama ir mėgstama cituoti šio veikalo temą menanti Džonsono citata: „Patriotizmas yra paskutinis niekšo prieglobstis.“ Ironiška, kad šių žodžių tikrasis kontekstas yra kritika tuometiniam Anglijos premjerui, vigui Williamui Pittui, Chathamo grafui, kurio ideologiją, priderinus atitinkamam laikmečiui, galima būtų pavadinti liberalizmo-leftizmo pranokėja. Mat, cituojant Džonsono frazę šiandien, dažniausiai norima pasišaipyti iš patriotizmo sąvokos apskritai – esą patriotizmas savaime traukia veidmainius, ir tie, kurie ne tik skelbia savo meilę šaliai ir tautai, bet ir grindžia ją atitinkamais darbas – jau vien drįsdami save vadinti „patriotais“ stojasi į populistų gretas. Tačiau pats Samuelis Džonsonas kaip tik polemizuoja populistinį „patriotizmą“ su tuo, kurį pats vadina „tikruoju“ – tuo, kuris kyla iš nuoširdžios meilės, siekia šalies bendrojo gėrio; kuris vengia nereikalingo aliarmizmo; vadovaujasi išmintimi ir tuo, kas gera šaliai, o ne sau pačiam.

Tautinio jaunimo sambūris „Pro Patrija“ šį Samuelio Džonsono raštą pirmą kartą viešina mūsų, lietuvių, kalba. Kiekvienam kilniaširdžiui Lietuvos patriotui šis išmintingas tekstas turėtų padėti „atskirti grūdus nuo pelų“ – išmokti atpažinti suktybes, kurių tikras savo šalies ir tautos mylėtojas turėtų užtikrintai vengti, niekinti ir drąsiai priešintis, bei įžvelgti nuorodų į takus dorybės, kuriais pridera eiti. Skaitytojams paliekame diskreciją patiems įžvelgti panašumus į šiandienos realijas.

Įvadą parašė ir vertimą atliko Jonas Gintautas Maneikis. 

 

 

SAMUELIS DŽONSONAS

„PATRIOTAS“

Kreipiantis į Didžiosios Britanijos rinkėjus. 1774 m.

 

„Jie šaukias laisvės savo sumaišty,

Bet nesileidžia, kad juos laisvintų Tiesa,

Leidimo jie tenori, „laisvė“ šaukdami,

Bet tą, kuris tikrai ją myli, lydėti turi protas ir dora.“

-          Miltonas.

 

Gerinti auksinę galimybės akimirką ir sugauti visą mums pasiekiamą gėrį - štai didysis gyvenimo menas. Kenčiame daugelį troškimų, kuriuos kitados būtų buvę galima patenkinti, ir daugel laiko leidžiame gailėdamiesi laiko, kuris prieš tai buvo iššvaistytas.

Kas septintų metų galą ateina saturniškasis sezonas, kuomet Didžiosios Britanijos laisvieji žmonės gali pasitenkinti rinkdami savo atstovus. Ši laiminga diena atėjo kiek anksčiau nei tikėtasi.

Išrinkti ir įgalinti tuos, kuriems skirta leisti įstatymus ir skelbti mokesčius, yra didi garbė ir svarbus patikėjimas; ir kiekvieno rinkėjo reikalas yra apsvarstyti, kaip ši garbė gali būti sąžiningai panaudota.

Kiekvienų, kurie turi balsą šiame nacionaliniame svarstyme, prote turėtų būti giliai įrėžta, kad vietos parlamente nenusipelnė joks žmogus, kuris nėra patriotas. Joks kitas žmogus negins mūsų teisių: joks kitas žmogus negali pelnyti mūsų pasitikėjimo.

Patriotas yra tas, kurio viešas elgesys lemiamas vieno vienintelio motyvo – savo šalies meilės. Tas, kuris, kaip parlamento agentas, dėl savęs nejaučia nei vilties, nei baimės, nei malonės, nei pagiežos, bet visais reikalais kliaujasi bendruoju interesu.

Kas gi galėtų patvirtinti, kad tarp penkių šimtų žmonių, kuriuos tegalime sau leisti šiame degeneratiškame laikmetyje, galėtų būti rasta taip dorybingai nusiteikusi dauguma? Ir vis dėlto maža prasmės pulti į neviltį: budrumas ir veiklumas dažnai nuveikia daugiau nei tikimasi. Pasitenkinkime tokiais patriotais, kokius randame, ir, kad nepasitenkintume netikromis parodybėmis, išskirkime tuos bruožus, kurie yra neabejotini, nuo tų, kurie gali klaidinti. Mat, žmogus gali atrodyti patriotas išorėje neturėdamas sudedamųjų savybių, kaip ir padirbtos monetos kad dažnai spindi, nors iš vidaus yra tuščios.

Kai kurie savinasi vietą patriotų sąrašuose kandžiai ir nepailstamai priešindamiesi karaliui.

Šis bruožas jokiais būdais ne neabejotinas. Patriotizmas nebūtinai įeina į maištavimą. Žmogus gali nekęsti savo karaliaus, ir vis tiek nemylėti savo šalies. Tas, kuriam buvo atmestas priimtinas ar nepriimtinas prašymas, kuris laiko savo pasiekimus nuvertintais, ir regi, kaip mąžta jo įtaka, greitai ims kalbėti apie prigimtinę lygybę, „daugelio tarnystės vienam“ absurdiškumą, valdžios kilmę ir liaudies didybę. Gilėjant jo politinei melancholijai, jis pasakos ir, galbūt, svajos apie teisių plėtrą ir varžomųjų galių pavojingumą; ir vis dėlto jo planas, po visų gražbylysčių, yra skirtas ne visos šalies naudai, o savo paties piktumui pasotinti.

Šieji, tačiau, yra sąžiningiausieji valdžios priešai; jų patriotizmas yra ligos rūšis; ir jie išties jaučia bent dalelę to, ką sako. Betgi daugiau, žymiai daugiau yra tų, kurie tauškia ir postringauja, ir klausinėja, ir kaltina, nei įtaria, nei baiminasi, nei rūpinasi bendruomene; bet tikisi prasimušti į turtus užkrėtimu ir užkeikimu, ir yra tūžmingi bei triukšmingi, kad tik juos kas nors greičiau nusamdytų tylėti.

Kartais žmogus virsta patriotu tik tuo, kad platina nerimastį, ir propaguoja kalbas apie slaptas įtakas, pavojingus patarėjus, pažeidžiamas teises ar artėjančią uzurpaciją.

Toks elgesys su patriotizmu visiškai nedera. Kelti liaudyje provokacijos masto neatitinkantį įtūžį reiškia trukdyti viešajam gėriui, jei ne jį naikinti. Tas nėra savo šalies mylėtojas, kuris nereikalingai drumsčia jai ramybę. Maža vyriausybės klaidų ar kalčių begalėtų pateisinti kreipimąsi į minią, kuriai priderėtų nespręsti apie tai, ko ji nesugeba suprasti, ir kurios nuomonės formuojamos ne protaujant, o užsikrėčiant.

Šio patriotizmo bruožo ydingumas tampa ypačiai aiškus kuomet šurmulys tebesitęsia net kai blogis jau praėjęs. Tie, kurie vis dar pildo mūsų ausis ponais Wilkesais ir Middlesex‘o žemvaldžiais, rauda dėl jau seniai išspręstos skriaudos. Ponas Wilkesas gali būti išrinktas, jei tik jį kas nors rinks, o ir neleidus jam kandidatuoti nebūtų kuriamas precedentas, dėl kurio bet kuris sąžiningas ar padorus žmogus turėtų manyti esąs pavojuje.

Galima būtų dvejoti, ar patrioto vardas gali būti sąžiningai teikiamas kaip dovana už slaptą satyrą ar atvirą skandalą. Laikraščių tvindymas gudriais gandais apie korupciją ir intrigas, Middlesex‘o Žurnalo ir Londono Pacquet‘o platinimas, gali, išties, kilti iš uolumo. Tačiau lygiai taip pat gali kilti ir iš suinteresuotumo bei piktumo. Siūlyti peticiją, ir net nesitikėti, kad ji bus patenkinta; įžeidinėti karalių šiurkščiu ožiavimusi, tik todėl, kad įstatymo formaliai nepažeidžiančios užgaulės nebaudžiamos, nėra drąsu, nes nėra pavojaus; nei tai patriotiška, nes veda prie tvarkos griūties, leidžia šalyje įsisiautėti nedorėliškumui ir naikina suvereniai valdžiai deramą pagarbą.

Patriotizmui būdinga būti pavydžiam ir akylam, stebėti visas slaptas machinacijas ir iš tolo įžvelgti visuomenei gresiančius pavojus. Tikras savo šalies mylėtojas yra pasiruošęs kalbėti apie savo baimes ir skambinti aliarmą, kuomet jis įžvelgia artėjančias niekšybes. Tačiau jis neskambina aliarmo kuomet nėra priešo; jis niekada negąsdina tautiečių, kol pats nėra išsigandęs. Taigi, pagrįstai galima abejoti dėl to žmogaus patriotizmo, kuris sakosi esąs išgąsdintas neįmanomų dalykų; kuris aiškina, kad paskutinė taika buvo pelnyta papirkus Velso princesę; kad karalius siekia nevaržomos galios; ir kad dėl to, kad prancūzai savo naujai užkariautose valdose tvarkosi pagal nuosavą teisę, tai Anglijoje kurpiamas planas panaikinti prisiekusiųjų teismą.

Dar mažiau gi tikras patriotas platina nuomones, kurias žino esant melagingas. Joks savo šalį mylintis žmogus netvindo tautos triukšmingais skundais, esą protestantiškoji religija pavojuje, nes „popiežija nusėdusi Kvebeko provincijų pakraščiuose“ - toks atviras ir begėdiškas melas, kad jo net nereikia nuneiginėti, nes net ir labiausiai neapsišvietusiems fanatikams neįmanoma nežinoti:

• Kad Kvebekas yra kitoje Atlanto vandenyno pusėje, per toli nutolęs, kad europietiškajam pasauliui darytų nei gera, nei bloga;
• Kad jo gyventojai, būdami prancūzai, visuomet ir buvo papistai, kurie neabejotinai pavojingesni priešai nei pavaldiniai;
• Kad nors provincija plati, žmonių ten mažai, greičiausiai net mažiau nei galima būtų rasti didesnėse Anglijos apygardose;
• Kad protestantams užsiimti persekiojimu nėra doriau nei papistams, ir kad nors ir kaltiname Liudviką Keturioliktąjį už jo dragūnus ir galeras, turime, kuomet valdžia puola į mūsų rankas, ją naudoti teisingiau;
• Kad kuomet Kanada, su savo gyventojais, buvo įsteigta, laisvas jų religijos išpažinimas buvo viena iš stipuliuotų sąlygų; sąlyga tai buvo, kurios pavyzdį arčiau namų, atiduodamas Limericką, parodė karalius Viljamas, kuris jau tikrai nebuvo popiežijos propaguotojas;
• Kad amžiuje, kuriame kiekviena burna neužsičiaupia apie sąžinės laisvę, teisinga yra parodyti šiek tiek pagarbos papisto sąžinei, kuris greičiausiai, kaip ir kiti žmonės, jaučiasi saugiausiai išpažindamas savą religiją; ir kad bent jau tie, kurie naudojasi tolerancija, neturėtų drausti ja naudotis mūsų naujiems pavaldiniams;
• Kad jei sąžinės laisvė yra prigimtinė teisė, neturime jokios galios jos sulaikyti; o jei yra indulgencija, ji gali būti suteikta papistams tol, kol nėra draudžiama kitoms sektoms.

Patriotas būtinai ir nuolatos yra liaudies mylėtojas. Bet net ir šis bruožas kartais mus gali klaidinti.

Liaudis yra itin heterogeniška ir sumaišyta masė turtingųjų ir vargšų, išmintingųjų ir žioplųjų, gerųjų ir blogųjų. Prieš vainikuodami liaudį glėbesčiuojantį žmogų patriotu, turime ištirti, kuriai liaudies daliai jis skiria savo dėmesį. Patarlė byloja, kad tas, kuris slepia savo paties būdą, gali būti pažintas pagal savo draugų ratą. Jei kandidatas į patriotus apsiima skiepyti teisingas nuomones aukštesniesiems sluoksniams, ir, su jų įtaka, reguliuoti žemesniuosius; jei jis daugiausiai dedasi su išmintingaisiais, kantriaisiais, paprastaisiais ir doraisiais, jo meilė liaudžiai gali būti racionali ir sąžininga. Tačiau jei jis pirmiausia ar daugiausia kreipiasi į gyvenančius nepritekliuje, kuriuos visada lengva sukurstyti; į silpnuosius, kurie iš prigimties įtarūs; į neišmanėlius, kuriuos lengva apgauti; ir į švaistūnus, kurie vilties semiasi iš sumaišties ir painiavos – tegul toks nebesigiria apie jokią meilę liaudžiai. Nė jokio žmogaus negalima racionaliai laikyti savo šalies mylėtoju už jaučio kepinimą, bato deginimą, vaikščiojimą į susitikimus Mile-Ende ar įsiregistravimą į Medkirčių trupę. Galbūt jis ir bus širdingas bandžius tarp girtuoklių ir iškalbus džentelmenas tarp blaivių dailidžių; tačiau jis turi pasižymėti šiuo tuo kitu prieš tapdamas patriotu.

Patriotas visuomet yra pasiruošęs pagrįsti teisingus teiginius, ir įkvėpti protingas žmonių viltis. Jis jiems dažnai primena jų teises ir skatina nekęsti jas minančiųjų, ir dauginti savo teisių apsaugas.

Bet visa tai gali būti daroma parodomai, be jokio tikro patriotizmo. Tas, kuris kuria netikras viltis, kad šios pasitarnautų šiandieniniam tikslui, viso labo tiesia kelią nusivylimui ir nepasitenkinimui. Tas, kuris žada imtis to, ko žino, kad jo imtys negali pakeisti, viso labo siekia apgauti savo sekėjus tuščiais neveiksmingo uolumo plepalais.

Tikras patriotas nėra švaistūniškas žadėtojas: jis imasi ne atšaukinėti parlamentų, ne laisvinti įstatymų ar keisti atstovavimo būdo, mums protėvių perduoto. Jis supranta, kad ateitis ne jo galioje ir kad ne visi laikai vienodai tinkami pokyčiams.

Juolabiau gi jis nežada miglotų ir nekonkrečių pažadų paklusti savo partiečių mandatui. Jis supranta grupuočių prietaringumą ir minių nepastovumą. Jis pirmiausia tirtų, kokią nuomonę jo partijai derėtų susiformuoti. Minios instrukcijos dažnai yra nudirbtos ne išmintingųjų ir pastoviųjų, bet smurtingųjų ir karštakošių; susitikimai atstovams patarti retai kada lankomi kitokių negu kvailių ir švaistūnų; ir jis nėra be savų įtarimų, tiek savo partiečių atžvilgiu, tiek bet kokių daugiaženklių žmonių grupių, kad tik mažesnioji jų dalis gali būti išmintinga.

Jis laiko save įgaliotu didinti bendrąjį gėrį ir saugoti savo partiečius, kaip ir visus likusius tautiečius, kad šie ne tik neliktų nuskriausti kitų, bet kad nenuskriaustų savęs.

Ištyrę dažnąsias patriotizmo žymes, ir parodę jas esant padirbtinas ar visiškai išnaudojamas sukčių, negali būti netinkama taip pat apsvarstyti, ar nėra kokių nors būdingų kalbėjimo ar veikimo manierų, kurios galėtų įrodyti, kad žmogus nėra patriotas.

Šiame tyrime galbūt gali būti įžvelgti dar aiškesni įrodymai ir dar stipriau įsitikinta; mat dažnai yra lengviau žinoti, kas yra blogai, nei kas yra gerai; išskirti tai, ko turėtume vengti, nei ko turėtume siekti.

Kadangi karas yra vienas didžiausių įmanomų blogių tautai, katastrofa, kurioje apsireiškia visos kančios rūšys, mat kelia pavojų bendram žmonių saugumui, stabdo prekybą ir nusiaubia šalį; mat priešpastato didiems skaičiams žmonių sunkumus, pavojus, įkalinimą ir mirtį – joks žmogus, kuris trokšta bendruomenės klestėjimo, nekurstys bendros pagiežos gilindamas mažas žaizdas ar siekdamas ginti ginčytinas ir mažai kam svarbias teises.

Užtai saugiai galima skelbti, kad tie žmonės, kurie nėra nė jokie patriotai, - kurie, kuomet tautinė garbė Europos akivaizdoje buvo apginta, ir ispanai, įsiveržę užkariauti to, ką laikė nuosava, susigūžę ėmė neigti turėję žinių apie savo bandymą, ir sumažino savo reikalavimus, - vis tiek būtų stūmę mus į karą vardan išblyškusios ir sunykusios vietelės Magelano vandenyne, iš kurios neįmanoma išpešti visiškai jokios naudos, nebent ten tremtume visus „patriotiškus“ veidmainius.

Tačiau te nebūna pamiršta, kad dėka staugiančio patriotinio įtūžio smurto, tauta kuriam laikui buvo išprovokuota iki tokio beprotystės laipsnio, kad būtume galėję kautis ir mirti vardan dykos uolos po griausmingu dangumi, jei tik mūsų priešininkai nebūtų buvę gudresni už mus pačius; ir tie, kurie dabar skina liaudies pagyras garsiai skelbdami tautos dvasią, lygiai taip pat būtų, skaičiuodami savo klastos pelną, mėgavęsi patriotiška smagybe klausytis kartais, kad tūkstančiai buvo paskersti mūšyje, o kartais, kad laivynas buvo išvalytas nuo žmonių dėka užteršto oro ir sugedusio maisto.

Tas, kuris trokšta, kad jo šalis netektų savo teisių, negali būti patriotas.

Tas žmogus, taigi, nėra patriotas, kuris pateisina absurdiškus amerikiečių uzurpatorių teiginius; kuris mojasi iš tautos atimti jos natūralią ir teisėtą valdžią nuosavose kolonijose; tose kolonijose, kurios buvo įrengtos su anglų apsauga; kurios buvo įteisintos anglų chartija; ir buvo ginamos anglų ginklais.

Manyti, kad, išsiųsdama koloniją, tauta įsteigė nepriklausomą galią; kad kuomet per lepinimąsi ir paslaugas emigrantai tampa turtingi, jie gali nebemokėti už savo pačių gynybą, nebent patys to užsigeistų; ir kad jie neturėtų būti, kaip milijonai kitų pavaldinių, įskaityti į atstovavimo sistemos visumą; - tai tokia absurdo sankaupa, kad tik suvaidintas patriotizmas galėtų ją nuskausminti.

Tas, kuris priima apsaugą, prisiima pareigą paklusti. Mes visuomet gynėme amerikiečius; ir galime, taigi, laikyti juos savo pavaldiniais.

Mažiau įskaičiuota į daugiau. Ta galia, kuri gali atimti gyvybę, gali atimti turtą. Parlamentas Amerikai gali skirti aukščiausiąją bausmę, vadinasi, gali nustatyti taksavimo būdą ir proporciją.

Bet yra tokių, kurie gailisi vargšų bostoniečių būklės, nesgi ne visi jie gali būti laikomi prisidėję prie maištavimo, tačiau visi atlieka už tai numatytą bausmę. Tai, sako jie, pažeidžia pirmąją teisingumo taisyklę, nes pasmerkia nekaltuosius kentėti kartu su kaltaisiais.

Tai nusipelno šiek tiek dėmesio, nes atrodo kylą iš lygybės ir žmogiškumo, tačiau gali kelti panieką dėl išsiduodamo neišmanymo apie žmogaus ir dalykų visumos būklę. Kad nekaltieji būtų suplakti su kaltaisiais, neabejotinai, yra bloga; tačiau tai yra blogis, kuriam kelio negali užkirsti joks rūpestis ar atsargumas. Nacionaliniai nusikaltimai reikalauja nacionalinių bausmių, prie kurių daugelis bus būtinai prisidėję, nors ir neužsitraukę asmeninės kaltės. Jei sukilėliai įsitvirtins miestelyje, teisėtos valdžios patranka pavojų kels vienodai tiek nepavojingiems piliečiams, tiek nusikaltėlių garnizonui.

Kartais kenčia tie, kurie mažiausiai siekė būti nuskriausti. Jei prancūzai vėlyvajame kare būtų perėmę anglišką miestą ir leidę vietiniams pasilikti sau savo būstus, kaip gi būtų galima jį atsiimti, jei ne skerdžiant nuosavus draugus? Bomba gali lygiai taip pat sunaikinti anglą, kaip ir prancūzą; o jei būtų kilęs badas, žinome, kad paprasti gyventojai būtų pražuvę pirmieji.

Tokio gašlaus blogio kėlimo užtai gali būti gailimasi, bet jo negalima kaltinti. Teisėtos valdžios galia privalo būti išlaikyta; ir kančios, kurias kelia maištavimai, tegali būti verčiamos maištininkams.

Tas žmogus, taipogi, nėra patriotas, kuris atsisako pelnytai pagerbti savo valdininkus, ir kuris nuo tautos slepia dovanas, kurias iš jų gauna. Tas, taigi, nenusipelno pretenduoti į šį didingąjį titulą, kuris verčia bendruomeniškumo dvasios trūkumą paskutiniajam parlamentui: žmonių asamblėjai, kurią, nežiūrint keleto sušlubavusių sprendimų, ir veikimo silpnumo, tauta visada privalo minti jausdama dėkingumą, nes ji jai skolinga dėl tos labai paprastos nuolaidos - savo teisės į neliečiamybę atsisakymo, ir išmintingo bei sąžiningo mėginimo pagerinti konstituciją, įsteigiant naująją judikatūrą rinkimams teisinti.

Teisės į neliečiamybę, kuri galėjo būti reikalinga, kuomet buvo pirmąkart įsteigta, ir kuri buvo nuosekli, žvelgiant į neliečiamumo liberalumą, kuria džiaugėsi feodalinė konstitucija, savo esme buvo neatspiri išnaudojimui ir, teisybės dėlei, kartais buvo panaudota neteisingai, vengiant įstatymo ir pergalint teisingumą. Blogis tai galbūt neprilygęs triukšmui, nei buvę labai aišku, kad šios privilegijos įmanomas gėris nebuvęs didesnis ar lygus įmanomam blogiui. Tačiau viena aišku, kad, davę ar nedavę ko nors visuomenei, jie bent jau šio to atsisakė patys. Jie atsisakė be galo didingo išskirtinumo, ir pasirodė valingesni nei jų pirmtakai stotis į lygų lauką su savo bendrapiliečiais.

Šis naujas būdas teisinti rinkimus, jei pasirodys esąs efektyvus, savo išdavas išsklaidys tolėliau nei kol kas įmanoma numatyti. Rodos, kol kas daugumos jis laikomas pranašumą teikiančiu tik tiems, kurie jau užima vietas parlamente; bet jei rinkti atstovus yra viena brangiausių kiekvieno anglo teisių, tuomet kiekvienas rinkėjas turi laikyti pildančiu savo laimę tą įstatymą, kuris daro rinkimus veikesnius; mat būtų veltui rinkti, kol rinkimus valdo bet kuri kita galia.

Nebūtina pasakoti, su kokia arogantiška neapykanta senovės įgaliojimams ir įžūliais savavališkais nuosprendžiais buvę parlamentai sprendė ginčus apie rinkimus. Kandidato kėlimas ir rinkėjų teisės, sakoma, net retai bebuvo nors vaidinant derinamos su sąžine, bet sprendžiamos žiūrint partijos, aistros, prietarų arba žaidimo. Turėti draugų valsčiuje mažai nešė naudos tam, kuris geidė turėti draugų rūmuose. Laisvai buvo randami pretekstai išvengti daugumos ir vieta galiausiai būdavo išrinkta ne rinkėjų, bet kitų senatorių.

Taip tauta buvo įžeidinėjama vaidintais rinkimais ir parlamentas buvo pilnas apsišaukėlių atstovų. Apie vieną pačių svarbiausių pareigų, būtent, pareigą posėdžiauti aukštesnėje karalystės taryboje, buvo debatuojama juokais, ir joks žmogus negalėjo būti tikras, kad jo tikslų teisingumas lems sėkmę.

Ginčijami rinkimai dabar teisinami su tokiu pačiu skrupulingumu ir rimtumu, kaip ir bet kuri kita teisė. Kandidatas, kuris gerai nusipelnęs savo kaimynams, gali būti tikras, kad susilauks jų palaikymo, ir rinkėjas, kuris balsavo sąžiningai pagal žinomus nuopelnus, gali būti tikras, kad nebalsavo veltui.

Toks gi buvo parlamentas, kurį kai kurie iš tų, kurie dabar mojasi sėstis į sekantįjį, mokė minias laikyti neteisėta sueiga vyrų, beverčių, korumpuotų, sąvadaujančių – teismų vergų ir tautos tironų.

Kad sekantieji Bendruomenių rūmai elgtųsi pagal paskutiniųjų principus tik su dar didesniu pastovumu ir aukštesnėmis dvasiomis, privalo būti visų, kurie linki bendruomenei gero, noras; ir tai tikrai negali būti per didelis lūkestis, kad tauta atsigaus nuo savo svaigulio ir susivienys bendrame pasišlykštėjime tais, kurie, apgaudinėdami lengvatikius su pramanytais sąmyšiais, apkvaitindami silpnuosius melų įžūlumu, ir kreipdamiesi į neišmanėlių išmintingumą, ir linksmindami piktuosius pasipūtėlius, šmeiždami sąžiningumą ir įžeidinėdami orumą, apsisupo visais, kuriuos tik karalystė gali pasiūlyti iš prastųjų, šlykščiųjų ir ištvirkusiųjų; ir „nuopelnais pakilę iki šios nelabos reputacijos“, sau priskiria patriotų vardą.