Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas (III). Antonio Gramsci: revoliucija per kultūrą (tarpukaris)

1917 m. Rusijos bolševikų patirtis Vakaruose nepasikartojo: čia ginkluotą revoliuciją stabdė pilietinės visuomenės tinklas – religinės bendruomenės, savivalda, profesinės sąjungos, spauda, universitetai ir kitos institucijos, kurios dažnai buvo konservatyvios. Carinėje Rusijoje valdžios užgrobimui užteko profesionalių revoliucionierių būrio, o Vakaruose reikėjo kitos metodikos. Ją aiškiai apibrėžė italų marksistas, publicistas ir vienas Italijos komunistų partijos kūrėjų Antonio Gramsci: jei nori pertvarkyti valstybę, pirma perdirbk visuomenės kultūrą. Taip marksizmas iš ekonominės teorijos virto kultūrine strategija.

Gramsci mąstymas gimė iš to meto Italijos realybės. XX a. pradžioje šalis buvo socialiai ir kultūriškai nevienalytė: šiaurės miestai industrializavosi, pietūs gyveno skurde. Tačiau tradicinė marksistinė schema – kad blogos materialinės sąlygos savaime sukels revoliuciją – čia neveikė. Gramsci klausia: kodėl žmonės priima tvarką, kuri jiems nenaudinga? Jo atsakymas: todėl, kad jie ne tik skaičiuoja pajamas, bet ir gyvena kultūrinėmis prasmėmis – religine, tautine, šeimos morale, vietos papročiais. Vadinasi, kova dėl valdžios Vakarų visuomenėse pirmiausia yra kova dėl kultūros.

Šią idėją jis sutelkė į sąvoką „kultūrinė hegemonija“. Ši hegemonija – tai ne prievartos jėga, o pasaulėžiūros formavimas, kai revoliucionieriai įsiskverbia į žmonių mintis, o ne grasina ginklu. Valdžia tvirta tada, kai dauguma gyventojų esamą tvarką laiko normalia ir teisinga. Gramsci iš to daro politinę išvadą: pakanka pakeisti tai, kas laikoma normaliu, ir pakeisi politiką. Kitais žodžiais, ne atimk fabriką iš kapitalisto, o pakeisk vertybių kalbą, kuria visuomenė mąsto ir pagal kurią gyvena.

Taip atsiranda lūžis: kultūra praranda savarankiškumą ir paverčiama ideologiniu įrankiu. Tradicinėje Vakarų mintyje kultūra – tai raiška ir atmintis, nuolatinė tiesos, grožio ir gėrio paieška, kuri stovi aukščiau už vienadienius poreikius. Gramsci ją įjungia į kovos mechanizmą: šeima, mokykla, Bažnyčia, spauda – ne atskiros institucijos, o aikštės, kuriose laimi tas, kuris įtikina kitus, kuris sugeba padaryti taip, kad kiti patys panorėtų jo skelbiamos „tiesos“. Nuo čia prasideda kultūros pavertimas įrankiu, kurio pasekmes matysime visą XX amžių.

Gramsci griežtai atskyrė du revoliucijos būdus: „manevro karą“ – staigų ginkluotą perversmą, tinkamą Rytams, ir „pozicijų karą“ – lėtą įsitvirtinimą institucijose, tinkamą Vakarams. Ši perskyra leido perkelti politinės kairės metodus nuo brutalaus valstybės aparato užvaldymo prie įsiskverbimo į visuomenės institucijas. Pozicijų karas reiškė: įeiti į universitetus, perimti spaudos, knygų leidyklų ir teatrų kryptį, formuoti savivaldos darbotvarkes. Tai ne deklaracijos, o gyvenimas: kas kontroliuoja ugdymo turinį ir viešąją kalbą, tas ilgainiui formuoja politinį pasirinkimą.

Gramsci, siekdamas įtvirtinti idėjų valdžią, iš esmės pakeičia intelektualo vaidmenį. Jis įveda naują veikėją – „Organinį intelektualą“. Gramsci šiuo žodžiu vadino intelektualą, kuris kilęs iš konkrečios klasės ir veikia jos vardu, priešingai nei „tradicinis intelektualas“, save laikantis nepriklausomu. „Organinis intelektualas“ nebėra nepriklausomas sąžinės balsas, jis tampa klasės ar judėjimo pareigūnu, kuris parenka jo atstovaujamai klasei suprantamus argumentus pagal tikslą, o ne pagal tiesą. Tam, kad tiesa tarnautų kažkuriam iš anksto numatytam tikslui, o ne sąžinei. Kai universitetas priima šią logiką, jis praranda savo misiją – nebeieško tiesos, o konstruoja „teisingą“ mąstymą. Ši deformacija prasidėjo dar tarpukariu ir po karo tapo nauja norma dalyje Vakarų akademinės bendruomenės.

Musolinio režimas uždraudė komunistų partijos veiklą ir pasodino Gramsci į kalėjimą. Kalėjime parašytame savo veikale „Kalėjimo sąsiuviniai“ Gramsci nuosekliai išaiškino, kad pilietinė visuomenė yra valdžios atrama. Šeima saugo turto ir tradicijų perdavimo grandinę tarp kartų. Bažnyčia moralę sieja ne su žmogaus sprendimu, o su Dievo matu – su tuo, kas aukščiau už laiką ir valdžią. Spauda ir mokykla sukuria ir prižiūri kasdienės kalbos tvarką. Norint pakeisti tvarką, reikia perrašyti turinį: pakeisti mokyklos programą, atskirti vaizduotę nuo dieviško matmens, perkalibruoti viešosios kalbos normas. Tai nereiškė vien cenzūros, dažniau – atranką: ko verta mokyti, ką laikyti „pažangiu“, kas yra „moksliška“, kaip kalbėti apie žmogų. Taip auklėjimas paverčiamas ideologiniu įrankiu, prarandamas bendras visuomenės pagrindas, ir visuomenė pati ima skaldytis į stovyklas.

Tarpukario Italijoje šios idėjos veikė ir jų logika buvo perimama kairiųjų leidinių, Turino ir Milano intelektualinių grupių. Tai persikėlė ir į pokario Italiją: komunistų ir socialistų įtakos zonos formavosi universitetuose, leidyklose, teatre, o savivaldoje ir profesinėse sąjungose buvo stumiamos „socialinės kultūros“ programos, vyko finansavimo ir prestižo perkėlimas „teisingiems“ autoriams, tinkamoms temoms. Gramsci buvo aktyvus Italijos komunistų partijos narys ir intelektualas, kurio idėjos apie kultūros svarbą marksistinėje kovoje buvo aptariamos tarp Europos kairiųjų dar iki jo kalinimo. Jo straipsniai ir veikla socialistinėje spaudoje jau XX a. trečiame dešimtmetyje formavo diskusijas apie kultūros ir ideologijos vaidmenį revoliucijoje. Ši praktika rodė, kad kultūros politika gali keisti politinę pusiausvyrą net tiesiogiai neperimant valstybės valdymo.

Pokario Italijoje daugelį miestų valdė kairieji įvairių koalicijų pavidalu. Ten ir buvo išbandytas „pozicijų karo“ receptas: bibliotekų tinklų plėtra su „šiuolaikinės kritikos“ lentynomis, repertuarų politika savivaldybių teatruose, parodų erdvės, kuriose sudaromas „progresyvių temų“ kalendorius, stipendijos „socialinio meno“ projektams. Nors formali cenzūra nenaudota, bet atrankos kriterijai nuosekliai kreipė turinį. Kai miestų kultūrai suteikiama politinė kryptis, jos ekosistema tampa vienpusė – tradicinės formos stumiamos į pakraščius, kol ima atrodyti „neaktualios“ arba „nemokslinės“. Tokia „minkšto spaudimo“ sistema patraukli, nes ji veikia be prievartos, tačiau ilgainiui skurdina kultūrinę įvairovę ir mažina pasitikėjimą institucine kultūra.

Tarpukariu Italijoje vyko ginčai dėl privalomų disciplinų: ar klasikinis humanitarinis kursas (lotynų, graikų istorijos bei etikos junginys) turi likti branduoliu, ar jį keisti „socialiniu mokslu“. Po karo ši kryptis sustiprėjo: daugėjo sociologijos, „pilietiškumo“ kursų, pedagogikos, kuri mokinius mokė žvelgti į visuomenę kaip į galios santykių tinklą.

Gramsci jautė Bažnyčios įtaką ir siūlė ją aplenkti, o ne tiesiogiai pulti: perimti socialinę priežiūrą, kalbėti apie „žmogaus orumą“ sekuliaria kalba, sukurti paralelines bendruomenes. Pokariu ši praktika įgavo formą per pasaulietines socialines organizacijas ir savanorystės programas, kurios atkartojo katalikišką rūpesčio logiką be tikėjimo branduolio. Tačiau kai rūpestis atskiriamas nuo religinės motyvacijos ir moralės, jis ilgainiui virsta profesija be pašaukimo. Sistema tvarkoma, bet žmonės nemylimi – o tai kuria cinizmą ir priklausomybę nuo bedvasių institucijų.

Lotynų Amerikos šalyse, kur švietimas, apskritai, buvo prastas, mokykla tapo bendruomenės ugdymo vieta, bet kartu – ir politinės mobilizacijos erdve. Gramsci logikos perkėlimas ten dažnai sukūrė nelauktą rezultatą: daug „sąmoningumo“, „autoritetų neigimo“ ir mažai realių skaitymo, rašymo bei tiksliųjų mokslų įgūdžių. O juk švietimo vertė pirmiausia yra išmokti rašyti, skaityti, skaičiuoti, pažinti savo kultūros moralinį pamatą. Be šių atramų „kritinė sąmonė“ virsta tuščia retorika, kuri menkai padeda dirbti, kurti ir auginti šalį.

„Kultūrinės hegemonijos“ praktika išplito per šimtus mažų sprendimų: finansavimo kriterijus, redakcijų atrankas, kalbos tvarkybą viešajame sektoriuje. Ten, kur štai taip tyliai keitėsi turinys, visuomenės konfliktai dėl simbolių ir „vertybių“ tapo kasdienybe. Tai strategijos pasekmė: kai kultūra apibrėžiama kaip politika kitomis priemonėmis, kiekvienas kultūros klausimas virsta politine kova.

Vokietijoje Gramsci poveikį sustiprino Frankfurto mokykla, kuri sėmėsi idėjų iš Gramsci „kultūrinės hegemonijos“. Britanijoje ši schema buvo perkelta į kultūros studijas ir švietimo reformas: susiformavo nuostata, kad žiniasklaida ir mokykla neišvengiamai reprodukuoja „valdžios santykius“. Iš to kilo praktinis reikalavimas „įgalinti“ alternatyvias tapatybes, kalbas, pasakojimus. Kai viskas skaidoma į galios žaidimus, nebelieka nieko bendro – nei literatūros kanono, nei bendrai suvokiamos istorijos. Vieta, kuri turėtų vienyti per aukštesnį standartą, tampa minčių chaoso zona. Taigi, Gramsci idėjų linija aiški: kas užvaldys visuomeninio turinio atranką, tas formuos naujas normalumo ribas.

Gramsci, kalbėdamas apie „istorinį bloką“ ( Istorinis blokas – tai darinys, kuriame ekonominė bazė ir kultūrinis antstatas veikia kartu, palaikydami vienas kitą ) teigė, kad politinė tvarka gyvuoja tiek, kiek tveria sąjunga tarp visuomenės sluoksnių ir juos rišančių idėjų. Norint ją pakeisti, reikia sukurti alternatyvų bloką, kuris sujungtų išsilavinusią vidurinę klasę, dirbančiuosius, jaunimą ir naujus intelektualus. Tam reikia spaudos, švietimo ir kultūros. Tai buvo receptas politinei inžinerijai. Jis kvietė skverbtis į tradicines institucijas ir pakeisti jų kryptį iš vidaus.

Dar viena jo idėjų linija – požiūris į religiją. Gramsci jautė katalikybės stiprybę kaip kultūros audinio dalį, bet siekė ją neutralizuoti ne smurtu, o dviem žingsniais: atskirti socialinį vaidmenį nuo teologinio turinio ir pasiūlyti „sekuliarų moralinį autoritetą“ vietoj Bažnyčios. Tai perimta vėlesnės kairės programose: socialiniai darbai, rūpesčio kalba, bendruomeniškumo retorika – be tikėjimo Dievu branduolio. Tai ištuštino pačią socialumo prasmę: liko organizavimas, bet dingo motyvas, kodėl reikia aukotis. Tokia gerovės ideologija, atsieta nuo moralės, ilgainiui ima gaminti priklausomybę nuo valstybės institucijų ir skurdina pilietinę iniciatyvą.

Gramsci rašė ir apie švietimą kaip disciplinuojantį mechanizmą, kurį reikia perimti. Mokykla turi ugdyti tvarką, bet naujos tvarkos turinį nustato nauji intelektualai. Čia glūdi vertybinė įtampa: drausmė be objektyvios tiesos tampa technologija, kuria galima perprogramuoti žmonių kartas. Pokario Europoje tai virto „kritinio ugdymo“ standartu: mokytojas ne tiek perteikia žinias, kiek verčia abejoti autoritetais, „demaskuoja jų galią“. Po kelių dešimtmečių tai tapo nuovargiu: vaikai prastai skaito ir rašo, bet puikiai atpažįsta „diskursus“. Ši kaita nėra atsitiktinė – tai tiksli kultūrinės hegemonijos pasekmė.

Gramsci idėjos pateikė kairiesiems aiškią kryptį: jei laimėsi kultūroje, laimėsi vėliau ir politikoje. Todėl nuo penktojo dešimtmečio matome, kaip kairiųjų partijos ir judėjimai Vakarų šalyse skiria ypatingą dėmesį universitetams, žiniasklaidai, filmų ir teatrų finansavimui, muziejų darbotvarkėms, kalbos normų keitimui. Ir čia nieko naujo. Dar Leninas kadaise sakė, kad „kinas yra pats svarbiausias iš visų menų“. Ši veikimo kryptis pakeitė visuomenės prioritetus: klausimus pradedama spręsti ne pagal tiesą ar klaidą, o pagal „žalą“ ir „įtrauktį“. Tai – kultūrinės hegemonijos praktika, užgimusi Gramsci „Kalėjimo sąsiuviniuose“.

Gramsci buvo teisus, kai jis kritikavo klasikinį marksistinį „ekonomizmą“ kaip naivų tikėjimą, kad ekonomika savaime viską paaiškina. Žmonės išties gyvena prasmėmis ir papročiais, kuriuos Gramsci matė kaip kliūtis naujam politiniam projektui. Todėl jo paveldas – dvipusis: vertingas, kai primena, kad kultūra svarbi, ir pavojingas, kai siūlo ją perprogramuoti pagal marksistinę ideologiją.

Gramsci suformavo taktiką, kad kairė, praradusi iliuzijas dėl greito ginkluoto perversmo, pereina prie ilgo kultūros perdirbimo. Tai strateginis pasirinkimas, kurį rodo universitetų politika, kultūros finansavimo praktikos, kalbos normų keitimas, istorijos perrašymai. Globalusis Vakarų „kultūrinis marksizmas“ yra politinis judėjimas, kuris neturi vieno centro ir vieno vado. Tai metodų rinkinys – „pozicijų karas“, „organiniai intelektualai, „kultūrinė hegemonija“ – kuriuos įvairios marksistinės grupės taiko pagal aplinkybes. Toks modelis leidžia įgyti įtaką be atviro konflikto.

Gramsci tiksliai nurodė, kur vyksta tikroji politinė kova Vakaruose – kultūroje. Ir jis pasiūlė kovos būdą, kuris pačią kultūrą paverčia kovos priemone. Ten, kur kultūra tampa instrumentu, ji netenka autoriteto, o institucijos virsta agitacijos tribūnomis. Net patys meno kūriniai savo forma tampa tokia abstrakcija, jog jų esme tampa pats lozungas, pats protestas, pati kova. Ilgainiui tokia strategija sugraužia ir pačią kultūrą, nes ji praranda savo prasmės šaltinį – vietoj tiesos ir grožio ji ima tarnauti tik kovos lozungams. Nuo grožio pasuka į atgrasumą. Kai kūryba tampa propagandos priemone, o ne vertybe savaime, kultūra nebekuria, o tik kartoja tuos pačius primityvius naratyvus. Ji nebeugdo žmogaus dvasios, o jį dresuoja. Tai ir yra paradoksas: siekis įtvirtinti tvarką per kultūrinę hegemoniją užteršia tą moralinę ir intelektinę atmosferą, kuria visuomenė kvėpuoja.