Dr. Asta Višinskaitė - Katutė. Demografija: ne panikos, o valstybės ateities klausimas

Gyvename įdomiais laikais. Kairieji sako, kad klimato atšilimas turės globalių pasekmių visoms ekosistemoms, todėl būtina imtis proaktyvių veiksmų. Dešinieji mano, kad klimato kaita yra nuolatinis procesas, o dėl to keliamos panikos dydis ir priemonės ją suvaldyti dažnai yra neadekvačios.

Tuo tarpu, kai dešinieji aktyviai viešina demografinės krizės faktus, kairieji tai vadina panikos kėlimu, perdėtais apokaliptiniais scenarijais ir bando parodyti, kas iš to gali turėti naudos - suprask, dešinieji populistai.

Akivaizdu, kad kairė ir dešinė skirtingus klausimus laiko vertybiškai svarbiais ir juos interpretuoja priešingomis prizmėmis.

Kaip gi Lietuvos demografinę situaciją mato mūsų progresyvi kairė? Pavyzdžiui, Lygių galimybių plėtros centro darbuotoja ekspertė konstatuoja faktą (projektas "GrassRoots", finansuotas ES ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skirtomis lėšomis), kad tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje bei Šiaurės Amerikoje gimstamumas nuosekliai mažėja jau dešimtmečius. Egzistuoja visa aibė ekonominių ir socialinių priežasčių, lemiančių, kodėl minėtuose regionuose gimsta vis mažiau vaikų. Autorės nešokiruoja ir neliūdina faktas, kad Lietuva yra tarp šalių, patiriančių vieną didžiausių demografinių nuosmukių. Dar daugiau, susirūpinimas demografija autorei atrodo kaip manipuliatyvus politikavimas.

Nors problemos ji nemato, pateikia kelias galimas išeitis. Pirmoji - susitaikyti su demografiniu susitraukimu ir išmokti su tuo gyventi. Antroji - imigracija. Skaitytojams primenama, kad bendras pasaulio gyventojų skaičius auga, o Lietuvą papildo atvykėliai, kurių vaikai jau dabar čia ugdomi, „žaibiškai išmoksta kalbą, pritampa ir gali auginti Lietuvą“. Autorė nutyli nepatogų faktą, kad daugiau nei pusė pastaruoju metu atvykusiųjų iš posovietinių šalių vaikų mokosi rusakalbėse mokyklose. Todėl klausimas, ar jie iš tiesų augins lietuvišką Lietuvą, lieka atviras.

Eksperte pristatomai centro darbuotojai nesvarbu kokios kilmės, kokių kultūrų ir religijų žmonės gyvens Lietuvoje, kiek jų bus. Ji nupiešia švelniai tariant idealizuotą paveikslą, kuris ignoruoja kultūrinių ir socialinių neramumų bei saugumo klausimus, su kuriais susiduria didelius migrantų skaičius priėmusios šalys.

Dešinė akcentuoja kitokias prioritetų ir sprendimų gaires šiai problemai, ją vertinant per tautos ir šeimos išlikimo prizmę. Taip, valstybė kurį laiką gali funkcionuoti ir sumažėjus gyventojų skaičiui, tačiau tam ji turi tapti aukštos technologijos šalimi, gebančia kompensuoti darbo jėgos trūkumą produktyvumu. Deja, šiandien tuo pasigirti dar negalime. Jei tokio proveržio nėra, o gimstamumo problema ignoruojama, susidursime su dar didesniu verslo interesų spaudimu didinti darbo jėgos iš išorės kvotą - su visomis iš to kylančiomis kultūrinėmis ir socialinėmis pasekmėmis, kurios neabejotinai darys įtaką lietuvių etniniam tapatumui ir kultūros tęstinumui, keisdamos šalies veidą. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 8 proc. užsieniečių. Kai kurie sociologai teigia, jog imigrantų daliai pasiekus ~20 %, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai tampa sunkiai apsukami atgal. Tad toks kelias nėra priimtinas.

Demografijos klausimas negali būti redukuojamas nei iki „panikos“, nei iki raminančių pasakojimų apie prisitaikymą. Tai yra politinės valios ir vertybinio pasirinkimo klausimas: išliekam lietuviška Lietuva ar ne?

Lietuvių tautos, lietuviškos kultūros ir tradicinės šeimos išlikimas, tęstinumas ir klestėjimas yra vertybės savaime, todėl valstybės vaidmuo čia negali būti pasyvus - jis reikalauja aiškios krypties ir ilgalaikių sprendimų. Temos vyravimas viešajame diskurse nėra "panikos" išraiška, tačiau turėtų skatinti proaktyvius valstybės sprendimus, nukreiptus į vertybinių pokyčių akcentavimą bei šeimai ir vaikams palankios aplinkos kūrimą. Deja, tai kol kas nėra daroma.