Vincentas Birbilas. Bažnyčia ir laisvė
Šiais laikais žmonijai labai rūpi laisvės klausimas. Įvairios tautos, įvairių luomų ir užsiėmimų žmonės, būdami nuo ko nors prigulmingi, ste...
Tas laisvės supratimas perneštas ir į tikybinį gyvenimą. Čia įvairūs Bažnyčios priešai, remiantis brangia laisvės sąvoka, drįsta tvirtinti, kad galima ką nori ir kaip nori tikėti; niekas į tikybos dalykus neprivaląs kištis.
Šių laikų siekimas pasiliuosuoti nuo visokio autoriteto. „Bet jei ir toliau taip eis“, sako A. Mohl, „tai proto srityje būtinai prieisime proto anarchijos, o veiksmų srityje valios anarchijos.“
Koks katalikų Bažnyčios mokslas apie Bažnyčios esmę, dogmų autoritetą ir toleranciją priešingų nuomonių?
1.
Yra dviejų rūšių organizacijos: vienos jų turi tikslu amžinus žmogaus siekimus, lai religinės organizacijos, antros — laikinus žmogaus reikalus, tai pasaulinės organizacijos.
Bažnyčia yra draugija žmonių, kurie rišasi išpažinimu vieno tikėjimo, priėmimu tų pačių sakramentų ir esančių valdžioje šv. Tėvo ir kitų teisėtų ganytojų. Bažnyčia yra religinė-dorinė organizacija.
Jėzus Kristus, Dievas, įsikūnijęs žmogus, davė apaštalams galę „surišti“ ir „išrišti“. „Ištiesų sakau jums: ką norint surišite ant žemės, bus surišta ir danguje; ir ką norint išrišite ant žemės, bus išrišta ir danguje“ (Mat. 18.18). Taip pat vienam Simonui-Petrui pasakė: „Ir aš sakau tau, jog tu esi Petras (uola) ir ant tos uolos pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai nepergalės jos“ (Mat. 16.18). „Kas įtikės ir bus apkrikštytas, bus išganytas; bet kas neįtikės, bus pražudytas“ (Mork. 16.16). Tais žodžiais pati dangaus šviesa nurodė Bažnyčios tikslą — žmonių išganymą. Tiesos, kurias turi skelbti Bažnyčia, yra amžinos, kaip pats Dievas; valdymo formą pažymėjo vieno šv. Petro asmenyje. Toji Bažnyčia, Kristaus įsteigta, tvers ligi pabaigai pasaulio, nė velnio galybė jos nepergalės.
Kaip sutaikinti šitokią Bažnyčią, jos mokslą ir organizaciją su žmogaus laisve? Kiekvienas juk dalykas, kuris kuo nors nepaprastu pasižymi, sukelia kitų dėmesį, pastūmėja, kad ir nejučiomis, į vieną ar į kitą pusę. Bet dėl to įtekmingumo turėtume panaikinti ne tiktai Bažnyčią, bet taip pat ir visas kitas organizacijas, nes jos turi šiokios ar kitokios įtakos į žmogaus veiksmus. Su tuo, žinoma, nieks nesutiks. Taigi toksai valios pakreipimas neskaitoma varžymu žmogaus laisvės.
Kiekvienas laisvai, neverčiamas įstoja į Bažnyčią. Bet Bažnyčios narių teisės skiriasi nuo teisių, kokias jie gal turėti kitokiose organizacijose. Jie negali atmainyti jos skelbiamo mokslo, nė valdymo formos, nors ir visi to norėtų. Dievo nustatyta konstitucija ir mokslas nesimaino. Čia lyg ir turim teisių suvaržymą.
Pažiūrėkime ar tas suvaržymas yra tikras.
2.
Ką vadiname moraliu suvaržymu? Tai stoka liuosybės pasirinkti vieną iš dviejų.
Jei kas ko siekia, o kitas kokiu nors būdu padeda siekti to tikslo, tai tokį iš šalies įsikišimą nevadiname prievarta, varžymu mūsų valios, bet brangia pagalba.
Žmogaus svarbiausias tikslas ir siekimas yra betarpiai matyti Dievą, būti papėdininku Jo garbės. Prie tos absoliučios (pilnos) laimės privalo žmogus eiti; žmogaus valia ir linksta prie jos.
Valios laisvė nėra absoliuti vertenybė, kurios negalima būtų paliesti. Liuosa valia gali būti ir geram ir blogam sunaudota. Doros tiesos kaip tik mums nurodo ir padeda savo valią gerai sunaudoti, pasiekti mūsų gyvenimo tikslą. Valios laisvė turi pagrindą tame, kad žmogaus valios negali patenkinti dalinės pasaulio gerybės; prie jų valia būtinai nelinksta, ji būtinai linksta tik prie tobulosios gerybės, Dievo. Tik toji tobuloji gerybė yra tikra mūsų liuosos valios tikslu.
Visa tai, ko reikalauja kūrinio ar jo galių prigimtis, nevaržo jo nė jojo galių, bet sudaro jo įgimties dalį. Panašiai ir su valia. Ji trokšta pilnos laimės, kurios teduoda pats Dievas; tat nei Dievas, nei tikėjimas ar Bažnyčia, kuri moko apie absoliutų gėrį, Dievą, ir reikalauja laisvo paklusnumo savo mokslui, anaiptol nevaržo valios liuosybės ir nesiaurina jos vertenybės.
Kas kita yra varžymai, kurie pareina iš dalinų nepilnų gerybių, kai tų gerybių reikalavimų negalima pateisinti pilnosios gerybės atžvilgiu, arba kai jie nėra būtinam sąryšyje su pilnąja gerybe (Dievu). Protas nusprendžia, ar yra veiksmas sąryšyje su pilnąja gerybe. Bažnyčia kurios tikslas žmonių išganymas, tik padeda žmonijai pasiekti amžiną laimę ir dėlto yra santykyje su pilnąja gerybe. Ji, aiškindama tikrosios, dieviškosios tikybos, tiesas teikiamais šv. sakramentais ir apeigomis, padeda žmonėms eiti prie aukščiausio tikslo visomis galėmis: proto, valios ir kitų pajėgų. Dėlto Bažnyčia ne varžo valios laisvės, tik padeda žmogui tikslą pasiekti.
Kalbant apie Bažnyčią ir laisvę reikia išrišti dogmų klausimą.
Kas tai yra dogma? — Yra tiesa, kurią negalima kaip kam patinka kraipyti, bet reikia ją tikėti. Kyla klausimas, kaip sutaikinti katalikų tikybos dogmas su skelbiama proto ir valios laisve.
Ir štai racionalistai, pav., Harnack, Simmel, Haeckel, Nietzsche, tvirtina, kad negali būti jokių dogmų, lygiai, kaip negali būti stebuklų. Jie nepripažįsta Kristaus apreikštų tiesų: Jo dievybės ir amžinumo, nuodėmių atleidimo ir šventumo, išganymo ir Jo įsteigtos Bažnyčios ir t.t. Čia jie turėtų savo protą nulenkti prieš Mokytoją ir Teisybę, tuo pačiu prieš Bažnyčią ir popiežių. Jie nupuikę. Jie gerbia pačių pasidarytus dievukus, juose gi patys save garbina.
Bet ar priešai savo tvirtinimais nestato dogmų? Ar nedogmatizuoja, versdami tikėti tik jų aiškinimams, garbinti tik medžiagą, pasaulį ar savo asmenį (Nietzsche).
Mokslininkai, nežiūrint jų triūso, ligi šiolei nežino ir gal niekad nežinos (taip mano Dubois Reimond), kas yra toji kasdien matomoji ir liečiamoji medžiaga ir prasimano įvairiausių hipotezių jos esmei išaiškinti. Ką gi bekalbėti apie visą pasaulį, sielą, Dievą. Dievas tad galėjo ir turėjo apie save žmonėms pasakyti tiesą. Todėl ir dogmos yra visai suprantamas žmogaus apriboto proto reikalas, — negalėdami pilnai suprasti paprasto kūrinio esmės, juoba nesuprantame absoliučios Dievo esmės. Dogmos mus bent kiek pamokina.
Prisižiūrėję, tai netik tikyboje, bet ir kur kitur rasime dogmų, kurios betgi nevaržo liuosybės. Kiekviena tiesa varžo, nes ji nepalieka laisvės kitaip manyti. Pav. 2X2 yra 4, ir nors tai kai kada mums nepatinka, vis tik turim to laikytis. Kiekvienas įstatas yra savo rūšies prievarta. O visgi kas nepripažintų įstatų, tas būtų anarchistas! Dievas suteikė galę tėvams, valstybei išleisti teisių ir įsakymų, kurie mus saisto. Taip pat ir Bažnyčiai suteikė galę išleisti įstatus. Teisingiausias Dievas mus teisybe surišo, ir tai nėra vergija. Teisybė daro mus laisvais, paliusuoja nuo geidulių pančių ir kelia žmogų.
Dogmos yra naudingos. Dievo apreikštos tiesos pakelia žmogaus vertę prie Dievo sūnų vertės, duoda tikrą viltį mūsų išganymo. Protui atskleidžia daugybę naujų tiesų, kurių jis būtų savo jėgomis nepriėjęs.
Nemaišykime valios ir proto liuosybės su palaidumu. Gyventi neatsižiūrint, kas gera, kas bloga, tai palaidumas valios, širdies; mintyti ir kalbėti neatsižiūrint ar tai klaida ar teisybė, tai palaidumas proto. Jei minčių nepriklausomybe remtųsi palaidumu, tai iš tikrųjų, liuosiausiu ir neprigulmingiausiu mintytoju būtų kiekvienas pakvaišėlis.
3.
Laisvamaniai mėgsta prikišti, būk krikščionių dogmos tramdo mokslą, kultūrą, pažangą, evoliuciją, visa nustato į „sukietėjusias formas“; draudžia kitaip manyti.
Ar iš tikrųjų taip blogai? Žiūrėkime faktų. Kolumbas, tikintis ir dievotas katalikas, atrado Ameriką; — Kopernikas, kunigas, nustatė kitokią astronomijos sistemą. Dogmų apkaustymai nekliudė Bramantui, Mykolui Angelui, Tassui ir kt. pagaminti veikalų, kurie yra ir liks amžinais pavyzdžiais kitiems. Religija tat nekliudo katalikams būti mokslininkais.
Religija nenagrinėja atskirai kiekvieno mokslo, jos uždavinys nurodyti žmogui jo pradžią ir tikslą; taip pat nurodyti žmogaus santykius su antgamtiniu pasauliu ir būdus jįjį pasiekti. Tikėjimas palieka laisvės tyrinėti pasaulį, saugodamas silpną žmogaus protą nuo iškrypimų iš tikros tiesos kelio.
Yra mokslų, kurie neturi artimo sąryšio su religija. Algebrai, geometrijai vis tiek ar matematikas tiki į Trejybę ar yra Budos pasekėjas; vienaip šnekės apie Nilą, Karpatus ir tas, kuris tiki ir tas, kuris neigia religiją. Bet visur, kur mokslas susiduria su pasaulėžiūra, ten netik mokslo daviniai, bet ir nuomonės reiškia savo pretenzijų. Užtat čia ir nėra vienodumo. Savo nuomones ir hipotezes, tikrais galutiniais mokslo daviniais laikydami, religijos priešai neva „grynu“ mokslu remia savo puolimus prieš tikėjimą. Iš tikrųjų gi viena tiesa negali būti priešinga kitai, nes abi iš vieno Dievo yra kilusios. Be to, jau nesykį manomieji priešingumai tikėjimo ir mokslo pasirodė esą tik mokslininkų nepamatuotieji arba klaidingi faktų aiškinimai.
Reikia pastebėti šiuos tris dalykus: religija nevaržo mokslo, bet duoda mokslo srityje didžiausią laisvę, kiek jis klaidingai nesiskverbia į religijos dalykus; pati religija naudojasi mokslo pažanga, daugelį mokslų galima plačiai pritaikinti prie religijos, ne dogmoms įrodyti, bet palengvinti jų protingumą, reikalingumą suprasti; ne religija mokslą pančioja, bet priešingai, mokslas rankose tikybos priešininkų yra įrankis nuolatinių užpuldinėjimų ir nepaliaujamų kovų prieš tikėjimą.
Tikėti dalykus, kurie pereina įgimtos jėgos ribas, yra natūralu. Ir bedieviai tiki. Kuomet jie tiki į dalykus, priešingus antgamtiniai tvarkai, tai jiems reikalingas yra labai tvirtas tikėjimas. Pav., mes tikime, kad Dievas sutvėrė ir sutvarkė žemę; jie gi tiki, kad negyva materija pati galėjo atsirasti be Dievo ar kieno kito pagalbos ir išsivystė į šį begalinį pasaulį. Kuris šių dviejų dogmatų sunkesnis tikėti? Mes tikime Dievo aukščiausią išminti, jie tiki, kad nėra aukštesnės išminties už juos pačius; mes tikime amžiną laimingą gyvenimą, — jie tiki, kad žemėje viskas pasibaigia. Mes tikime dvasinę, nemirtingą sielą; jie tiki, kad nėra sielos, o materija ir jaučia ir protauja, o mirus viskas supus kartu su kūnu ir t.t. Pas juos didžiausia laisvė, bet tik sau, o ne kitiems. Leista mintyti, kaip tinkama; tik negalima mokytis katalikų katekizmo, mokyklose negalima minėti Dievo vardo. Jei priešų rankose valdžia, tai turi nutilt religijos teisės, bet kuomet katalikas į valdžią pateko, tai šmeižtai, intrigos, užpuolimai ant jo, papirkimai, sukilimai netik leistini, bet laikomi tiesiog pagirtinais dalykais.
Katalikų Bažnyčios skelbiamos tiesos yra taip aukštos, kad jas tyrinėti įvairiausiais atžvilgiais užteks visiems žmonėms lig pasaulio pabaigos. Nėra kat. tikybos dogmos sukietėjusios, bet pasižymi didžiausiu gyvumu, kas kart jose atrandama daugiau kilniausių minčių, nuolatos betyrinėjant jų šviesoje daug kas paaiškėja. Katalikų religija yra gyvoji religija. Laibai pritaikoma žmonių įvairiausio luomo ir užsiėmimo reikalams. Didelis 19 a. mokslininkas Newman, ištyręs katalikų mokslą, dėl jo gyvumo liko kataliku ir, kaipo Bažnyčios kardinolas Anglijoje, daug nudirbo katalikybės naudai. Šitaip suprantant Bažnyčią ir jos skelbiamą mokslą paaiškėja reikalingumas visiems persiimti Kristaus mokslo dvasia ir stengtis kuo geriausiai jį suprasti. Kristaus mokslo skelbiami idealai patrauks kuo energingiausiai dirbti netik savo, bet ir kitų naudai; atnaujins žemės išvaizdą: kiekvienas ras jame patenkinimą. Nepažinus tikrai skelbiamų Bažnyčios tiesų, nežinant jų pagrindo ir tikslo ir žmogaus silpnybių galima manyti jos varžančios laisvę.
4.
Ne visiems patinka autoritetas. Ypatingai liberalai negali sutikti, kad Bažnyčia ir popiežius reikalauja iš žmonių tikėjimo Dievo tiesa, kurios ji yra saugotoja.
Nereikia manyti, kad žmogus gali pats sau gyventi, nepripažindamas nieko aukštesnio už save, be jokio autoriteto. Visi žmonės, remiasi pasitikėjimu. Griuvus pasitikėjimui, griūtų bendras sugyvenimas ir mokslas. Net mokyčiausi ir genialiausi žmonės pripažino autoritetą. Daugelyje dalykų esame nuo kitų prigulmingi. Nuolatos esame reikalingi pagalbos ir pamokymo kitų; nėra darbo, minties, kur nesiremtume kitų nuomone, autoritetu.
Jei prigimtame gyvenime remiamės autoritetu, tai juo labiau turime remtis juo antgamtiniame gyvenime. Dievas veda mus per Bažnyčią prie galutinio tikslo, kaip kad žemėje autoritetas padeda mums gyventi, žengti pirmyn (mokytojas — mokinys).
Tas prigulmingumas mus nežemina, lygiai kaip nežemina žemė, kurioje turime gyventi; oras, kuriuo kvėpuojame ir maistas, kuriuo gaiviname spėkas mus nežemina, nors ir labai esame nuo jų prigulmingi. Kodėl? Nes tokia yra mūsų įgimtis. Juk kiekvienas sirgdamas prisileidžia gydytoją ir geria jo išrašytus vaistus; keliauninkas tiki vediku, konduktoriu, net visai nepažįstamu, kurio klausia kelio. Tiki, ir kartais taip tiki, kad net gyvybę neabejoja tuo pasitikėjimu remti. Jei nesiremtume kitų autoritetu, tai turėtume kartu su skeptikais abejoti ar buvo Aleksandras Didysis, Hanibalas, Napoleonas, ar yra Amerika, Australija, nes patys to viso gal ištirti ir sužinoti negalime.
Protestantai išsilaužė iš Bažnyčios autoriteto, bet ar pasiliuosavo nuo visokio autoriteto? Ne. Jie, panašiai kaip jautis, permainė savininką, bet ne jungą; liovė klausę papos, tai paklausė Liuterio, Kalvino, Henriko VIII. Autoritetas bet gi liko!
Tikėdami Jėzų Kristų ir pavesdami savo protą jo apsaugai, žinome ką tikime ir dėl ko tikime. Tikime Jėzų Kristų dėlto, kad jis stebuklais, pranašystėmis ir per Bažnyčią įrodė, kad yra Dievas. Tikime Bažnyčios neklaidingumu, nes tą galę suteikė pats Dievas. Šv. Augustinas sako: „Žmogaus protas ne tuomet geriausiai išeina, kai elgiasi kaip tinkamas, bet tuomet, kai nusilenkia atstovams teisėtos valdžios“
5.
Negalėdami atitraukti tikinčiųjų nuo Bažnyčios ir tikrojo tikėjimo, priešai kaltina katalikus užsispyrime, fanatizme.
Kas pažino tikrą tiesą, tvirtai jos laikosi, ir gina ją, tas nėra fanatikas, kaip kad katalikams užmeta priešai, katalikai privalo netik patys laikytis tiesos, saugot ją, bet ir klystantiems nurodyti tikrąjį kelią.
Niekas nesilaiko dėsnio: „Kiekvienas gali mąstyti, kaip tinkamas“, kai kitas apkalba jo motiną ar tėvą. Lygiu būdu neprivalome tylėti, bet griežtai pasipriešinti, kai netikėlis pradeda niekinti Jėzų Kristų ir mūsų motiną, šv. Bažnyčią. Geras katalikas privalo ginti tikėjimą ir neturi kitaip elgtis; nes kuomet eina dalykas apie svarbiausias tiesas ir kenksmingiausias klaidas, tai negalima būti abejingu. Niekas neturi teisės toleruoti klaidą, nes tai ne tolerancija, bet neleistinas indiferentizmas. Protas nustoja laisvės, kai prieš save mato tiesą ir klaidą; čia liuosai rinkti negalima, ir protas yra verčiamas priimti tiesą, atmesdamas klaidą.
Iš to, žinoma neišeina, kad kitaip manantiems reikią neleisti gyventi, juos žudyti. Jiems reikia taikinti dėsnį: mylėti asmenį, o būti priešininku jo klaidų ir blogų darbų.
Rašyti komentarą