Viljamas Džeimsas. Valia tikėti (vert. Jonas Gintautas Maneikis)

Viljamas Džeimsas – Harvardo profesorius, įtakingas vėlyvojo XIX a. filosofas, laikomas amerikietiškos psichologijos „tėvu“, pragmatizmo bei radikalios empirikos šalininkas. „Valia tikėti“ (originalo kalboje „The Will to Believe“) yra profesoriaus paskaita, skaityta 1896 m. ir išspausdinta tų pačių metų birželį.

„Valioje tikėti“ Džeimsas pateikia empiriniais ir psichologiniais argumentais grįstą religinio jausmo pateisinimą. Pagrindinis profesoriaus siekis – parodyti, kad mokslinis metodas niekaip nediskredituoja religingumo; kad sprendimas tikėti arba netikėti religija bet kokiu atveju priklauso nuo pavienio žmogaus asmeninės valios ir kad moksliniai argumentai negali drausti tikinčiajam veikti pagal savo tikybą.

William James “Will to Believe” (1896)

Iš anglų kalbos vertė Jonas Gintautas Maneikis

Neseniai Leslio Styvenso (Leslie Stephen) išleistoje savo brolio Ficdžeimso (Fitz-James) biografijoje esti pasakojimo apie mokyklą, kurion pastarasis ėjo dar būdamas berniukas. Mokytojas, toksai ponas Gestas (Mr. Guest), šitaip šnekučiodavęsis su savo mokiniais: „Giurni, kuo justifikacija skiriasi nuo sanktifikacijos? Styvenai, įrodyk Dievo omnipotenciją!” ir t.t. Supami harvardiškos laisvamanybės ir abejingumo, esame linkę įsivaizduoti, kad čionais, senam geram ortodoksiniame koledže pokalbiai lig šiol tebebūna daugmaž tokie; ir kad parodyčiau jums, jog Harvarde mes dar ne netekome susidomėjimo šiais žūtbūtiniais klausimais, su savimi čia šįvakar atsinešiau paskaityti ką tais panašaus į pamokslą apie justifikaciją tikėjimu – turiu omeny, esė apie tikėjimo justifikaciją, gynybą mūsų teisės tikėti religiją, nepaisant fakto, kad mūsų paprasčiausias loginis intelektas galbūt nebuvo ja įtikintas. „Valia tikėti“, atitinkamai, yra mano straipsnio pavadinimas.

Jau seniai savo paties studentams ginu savanoriškai prisiimto tikėjimo teisėtumą, bet kuomet tik į juos gerai įsismelkia logiškoji dvasia, jie būtinai ims neigti mano požiūrį esant filosofiškai teisėtu, nors iš tiesų jie patys visada būna prisikimšę tokio ar anokio tikėjimo. Tačiau vis vien esu taip nuodugniai įsitikinęs, kad mano pozicija teisinga, kad jūsų kvietimas man pasirodė esąs gera proga patikslinti savo pasisakymus. Galbūt jūsų protai bus atviresni nei tie, su katrais turėjau taikstytis lig šiolei. Būsiu kiek tik galima mažiau techniškas, nors iš pradžių turiu apibrėžti keletą techninių skirtybių, kurios pabaigoje mums pasitarnaus.

I.

Bet ką, kas gali būti mūsų tikėjimo dalimi, praminkime hipoteze; ir visai kaip kad elektrikai kalba apie gyvus ir negyvus laidus, taip ir mes kalbėkime apie hipotezes kaip gyvas arba negyvas. Gyva hipotezė yra ta, kuri atrodo esanti tikra galimybe tam, kuriam ji siūloma. Jei paprašysiu jūsų imti tikėti Mahdžiu, ta idėja neturėtų jokio elektrinio sąlyčio su jūsų prigimtimi – ji atsisako tvinksėti visiškai jokiu įtikėtinumu. Kaip hipotezė, ji visiškai mirusi. Tačiau arabui (net jei jis ir nėra vienas iš Mahdžio pasekėjų), ši hipotezė yra tarp įmanomųjų protui: ji gyva. Tai parodo, kad gyvumas ir negyvumas hipotezei yra ne savaiminės savybės, bet priklausomos nuo mąstančiojo asmens. Jos matuojamos pagal jo valingumą veikti. Didžiausias įmanomas hipotezės gyvumas reiškia valingumą veikti nesustabdomai. Praktiškai, tai reiškia tikėjimą; bet tam tikro polinkio į tikėjimą esama bet kur, kur tik apskritai būtų kokio nors valingumo veikti.

Toliau, pavadinkime sprendimą tarp dviejų hipotezių pasirinkimu. Pasirinkimai gali būti kelių rūšių. Jie gali būti: 1) gyvieji arba mirę; 2) spaudžiantys arba išvengiami; 3) svarbūs arba mažareikšmiai; ir savo tikslams galime pavadinti pasirinkimą tikru, kuomet jis yra spaudžiamosios, gyvosios ir svarbiosios rūšies.

1. Gyvasis pasirinkimas yra tas, kuriame abi hipotezės gyvos. Jei jums pasakyčiau: „Būkite teosofistais arba būkite mahometonais“, tai greičiausiai negyvas pasirinkimas, nes nei viena hipotezė jums nėra tikėtina būti gyva. Bet jei pasakyčiau: „būkite agnostikais arba krikščionimis“ – tai jau bus kitaip: kad ir kokie būtumėte išsilavinę, abi hipotezės šiek tiek apeliuoja, kad ir kiek mažai, į jūsų tikėjimą.

2. Toliau, jei jums pasakyčiau: „Rinkitės tarp ėjimo laukan su skėčiu arba be skėčio“, tai nebūtų tikras pasirinkimas, nes jis nėra spaudžiantis. Galite lengvai jo išvengti iš viso neidami į lauką. Panašu būtų, jei pasakyčiau: „Arba mylėkite mane, arba nekęskite manęs“, „arba vadinkite mano teoriją teisinga, arba vadinkite ją neteisinga“ - jūsų pasirinkimas yra išvengiamas. Galite likti man abejingais: nei mylintys, nei nekenčiantys, ir galite atsisakyti kaip nors vertinti mano teoriją. Bet jei pasakyčiau: „Arba priimkite šią tiesą, arba eikite be jos“, pastatau jus prieš spaudžiantį pasirinkimą, mat nėra jokios vietelės, kur dingti, nepriimant šio sprendimo. Kiekviena dilema, besiremianti visišku loginiu susipriešinimu, nepaliekanti galimybės nesirinkti, yra šitokios, spaudžiančios, rūšies pasirinkimas.

3. Galop, jei būčiau daktaras Nansenas (Nansen) ir pasiūlyčiau jums jungtis prie mano ekspedicijos į Šiaurės Ašigalį, jūsų pasirinkimas būtų svarbus; mat tai greičiausiai būtų jūsų vienintelė tokia galimybė, ir jūsų pasirinkimas dabar jus arba suvis išskirtų su Šiaurės Ašigalio nemirtingumu, arba bent jau jums į rankas įteiktų galimybę jį pasiekti. Tas, kuris atsisako pasinaudoti išskirtine galimybe, netenka laimikio taip garantuotai, kaip ir tas, kuris pamėgino ir kuriam nepavyko. Per contra [iš kitos pusės], pasirinkimas mažareikšmis kuomet galimybė būna neišskirtinė, kuomet ant kortos pastatyta mažai arba kuomet sprendimo padarinių galima išvengti, jeigu jis pasirodys buvęs neišmintingas. Tokių mažareikšmių pasirinkimų moksliniame gyvenime apstu. Chemikas atranda pakankamai gyvą hipotezę, kad visus metus mėgintų ją patvirtinti: jis iki tiek ja tiki. Tačiau jei jo eksperimentai nepateiks aiškaus atsakymo, jis bus laisvas, tepraradęs šiek tiek laiko, nepatyręs jokios žymios žalos.

Pasitarnautų tai mūsų diskusijai, jei visas šias skirtybes turėtume omenyje.

II.

Kitas dalykas, kurį reiktų apsvarstyti, tai yra pati žmogaus nuomonės psichologija. Kuomet susiduriame su tam tikrais faktais, atrodo, tarsi mūsų aistringa ir valinga prigimtis glūdėtų visų mūsų įsitikinimų šaknyse. Kuomet susiduriame su kitais, atrodo, tarsi jie mūsų niekaip negalėtų paveikti po to kai juos būtų apdorojęs intelektas. Pirmiausia apžvelkime pirmąją faktų rūšį.

Argi tai neatrodo akivaizdžiai absurdiška, kalbėti, neva tai galime savavališkai keisti nuomones? Ar mūsų valia gali padėti arba trukdyti mūsų intelektui suvokti tiesą? Ar galime mes, tiesiog to norėdami, patikėti, kad Abraomo Linkolno egzistencija yra mitas, ir kad jo atvaizdai Makliuro (McClure) žurnale išties vaizduoja kažką kitą? Ar galime mes, kad ir kaip mūsų valia besistengtų, ir kad ir kaip stipriai to norėtume, kad kas nors būtų tiesa, įtikėti mus esant sveikus ir laimingus, kuomet lovoje riaumojame iš reumato, arba jaustis užtikrintus, jog mūsų kišenėje gulinčios dvi vieno dolerio kupiūros iš tiesų yra šimtas dolerių? Galime sakyti bet kurį iš šių dalykų, bet esame visiškai bejėgiai jais tikėti, ir iš tokios gi medžiagos yra nudirbtas visų tikimų tiesų rūbas – tai faktų klausimai, artimi arba tolimi, kaip sakė Jumas (Hume), ir santykiai tarp idėjų, kurie mus arba veikia, arba ne, ir kurių poveikis mums negali būti apspręstas jokio mūsų pačių veikimo.

Paskalio filosofijoje esama įžymios vietos, kuri literatūroje vadinama „Paskalio lažybomis“. Joje jis mėgina mus priversti būti krikščionimis, samprotaudamas, kad mūsų rūpestis tiesa turėtų būti panašus į mūsų rūpestį tuo, kas pastatyta ant kortos tikimybių žaidime. Laisvai išvertus, jo žodžiai skamba šitaip: turite arba tikėti, arba netikėti, kad yra Dievas – ką renkatės? Jūsų žmogiškas protas negali atsakyti. Tarp jūsų ir dalykų prigimties vyksta žaidimas, kuris Atpildo dieną atvers skaičių arba herbą. Pasverkite kokie būtų jūsų laimėjimai ir pralaimėjimai, jei visa, ką tik turite, pastatysite ant herbo arba Dievo egzistencijos: jei tokiu atveju laimėsite, įgysite amžiną palaimą; jei pralošite – visiškai nieko neprarasite. Jei šiose lažybose būtų begalybė tikimybių, ir tik viena besikliaujanti Dievu, jums vis vien priderėtų viską statyti ant Dievo; mat nors taip darydami tikrai rizikuojate ribotai pralošti, bet koks ribotas pralošimas yra racionalus, netgi ir užtikrintas ribotas pralošimas yra racionalus, jei tik yra galimybė neribotai išlošti. Tad eikite ir tepkitės šventintu vandeniu ir švęskite Mišias. Tikėjimas ateis ir prislopins jūsų skrupulus. Cela vous fera croire et vous abêtira. Kodėl gi ne? Iš esmės, ką gi galėtumėte prarasti?

Tikriausiai jaučiate, kad kuomet religinis tikėjimas šitaip išsireiškia, azartinių žaidimų kalba, tuomet skambina jo paskutiniai trimitai. Juk neabejotinai paties Paskalio asmeninis tikėjimas mišiomis ir švęstu vandeniu turėjo visai kitokiais ištakas, o šis įžymusis jo puslapis tėra kitiems skirtas argumentas, paskutinis, žūtbūtinis ginklo švystelėjimas prieš netikinčios širdies kietumą. Jaučiame, kad tikėjimui mišiomis ir švęstu vandeniu, sąmoningai priimtam po tokių mechaniškų išskaičiavimų, trūktų tikėjimo vidinio sielingumo, ir jei patys būtume dievybės vietoje, greičiausiai didžiai džiaugtumės, sulaikydami tokios rūšies tikinčiuosius nuo savo begalinių dovanų. Akivaizdu, kad nebent jei esama kokio nors išankstinio polinkio tikėti mišiomis ir švęstu vandeniu, Paskalio valiai siūlomas pasirinkimas nėra gyvasis. Neabejotinai joksai turkas niekada juo kliaudamasis nepradėjo tikėti mišiomis ir švęstu vandeniu; ir net ir mums protestantams tokios išganymo priemonės atrodo taip akivaizdžiai neįmanomos, kad Paskalio logika, būtent joms pritaikyta, palieka mus visai nesujaudintus. Jau tuomet ir Mahdis galėtų mums rašyti, sakydamas: „Aš esu Išrinktasis, kurį Dievas sukūrė pagal savo šviesą. Būsite be galo laimingi, jei mane išpažinsite, o kitaip būsite atskirti nuo saulės šviesos. Tad pasverkite savo neribotą laimėjimą, jei esu tikras, su savo ribota auka, jei nesu!“ Logika būtų tokia pati, kaip ir Paskalio, bet ant mūsų jam ją taikyti beprasmiška, nes jo mums siūloma hipotezė yra negyva. Mumyse nesą nė mažiausio polinkio jos gyvendinti.

Kalbos apie savavalį tikėjimo priėmimą tuomet iš tam tikro žiūros taško atrodo tiesiog kvailos. Iš kito žiūros taško, jos dar blogesnės nei kvailos – nedoros. Kuomet žmogus pažiūri į nuostabųjį fiziškų mokslų bokštą ir pamatai, kaip jis buvo pastatytas, kiek tūkstančių nesavanaudiškos moralės žmonių gyvybių ilsis palaidotų vien jo pamatuose; kokia kantrybė ir atidėliojimas, koks savo norų nurijimas, koks pasidavimas lediniams išoriškų faktų dėsniams yra įmaišytas net į jo akmenis ir cementą; koks visiškai nuasmenintas jis stovi plačioje didybėje – tuomet koks gi apkvaitęs ir niekingas atrodo kiekvienas mažas sentimentalistas, kuris iššoka pūsdamas savo savanoriškus dūmų vainikus ir apsimetantis sugebąs nuspręsti dalykus pagal savo paties privačią išmonę! Ar galėtume akimirką pasvarstyti, ar dera tiems, kurie yra mokyti standžioje ir vyriškoje mokslo mokykloje, iš burnos spjaudytis tokiais subjektyvizmais? Visi idealai, kuriuos žmogui skiepija mokslo mokyklos, sukyla prieš šito toleranciją. Tad nuoseklu, kad tie, kurie pasigavo mokslo šiltinę pereis į priešingą ekstremumą ir kartais rašys taip, tarytumei nepaperkamai teisingas intelektas savo taurėje turėtų kaip tik labiau savo mėgti kartėlį ir netikeliškumą nei širdingumą.

„Man sielą stiprina žinot, / Kad, nors pats mirštu, Tiesai teks gyvuot“ – gieda Klou (Clough), kol Hukslis (Huxley) šunka „Mano vienintelė paguoda glūdi mintyje, jog kad ir kokie blogi būtų mūsų palikuonys, jeigu jie tik laikysis akivaizdžios taisyklės netikėti to, ko neturi jokių priežasčių tikėti, nes jiems gali būti naudinga tai vaidinti (žodis „vaidinti“ čia neabejotinai beprasmis), jie dar nebus pasiekę žemiausios amoralumo gelmės.“ Ir tasai skoningasis enfant terrible [padauža] Klifordas (Clifford) rašo: „Tikėjimas yra išniekinamas kuomet yra atiduodamas nepatikrintiems ir neabejotiems teiginiams vardan tikinčiojo privataus malonumo ir paguodos... Tas, kuris išties yra nusipelnęs savo draugų, šiuo atžvilgiu sergės savo tikėjimo skaistumą su tikriausiu pavydaus rūpesčio fanatiškumu, kad tik jis šiurkštu kada nors nesiremtų nevertu objektu, ir nesusiteptų niekada nebeišvaloma dėme... Jei tikėjimas buvo priimtas remiantis nepakankamais įrodymais (net jei tikėjimas ir būtų teisingas, kaip Klifordas (Clifford) paaiškina tame pačiame puslapyje), malonumas yra plėšikiškas.... Tai nuodėminga, nes jis pasivogtas paminant mūsų pareigą žmonijai. Ta pareiga yra sergėti save nuo tokių tikėjimų, lyg nuo maro, kuris greitai gali užvaldyti pirmiausia mūsų pačių kūną, o tuomet paplisti po visą miestą... Yra visada, visur ir kiekvieno žmogaus atžvilgiu neteisinga, tikėti kuo nors neturint pakankamai įrodymų.“

III.

Visa tai atrodo sveika, net ir kai išreikšta taip, kaip išreiškė Klifordas (Clifford), su šiek tiek pedaugintu gyvybingu patosu balse. Laisva valia ir paprasčiausias noras išties atrodo, mūsų įsitikinimų atžvilgiu, esą tiesiog penktaisiais karietos ratais. Ir vis dėlto jei kas nors dėl to imtų laikyti, jog intelektinės įžvalgos yra tai, kas lieka, po to kai norai, valia ir juslinės preferencijos pasišalina, ar kad grynasis protas yra tai, kas tuomet apsprendžia mūsų nuomones, tas žmogus ne ką mažiau spjautų faktams į akis.

Tik ir taip negyvų hipotezių gi mūsų valingoji prigimtis negeba vėlei atgaivinti. Bet tai, kas jas mums nužudė, didžiąja dalimi tėra priešiškas mūsų valingosios prigimties veiksmas. Kai sakau „valingoji prigimtis“, turiu omenyje ne tik tokius tyčinius poelgius, kurie galėjo sukurti tikėjimo įpročius, nuo kurių nebegebame pabėgti – turiu omenyje visokiausius tikėjimo dėmenis, tokius kaip baimė ir viltis, prietarai ir aistros, mėgdžiojimas ir šališkumas, spaudimas iš mūsų kastos ir bandos. Tiesą pasakius, tiesiog imame ir tikime, ir sunkiai begalime paaiškinti, kaip ir kodėl. Ponas Balforas (Balfour) visiems tiems įtakingiesiems veiksniams, kurie gimę iš intelekto, kurie mums hipotezes daro įmanomas arba neįmanomas, gyvas arba negyvas, suteikia vardą „autoritetas“. Šiame kambaryje visi iš mūsų tiki molekulėmis ir energijos tverme, demokratija ir progreso būtinybe, protestantiška krikščionybe ir pareiga kovoti už „nemirtingojo Monro [Monroe] doktriną“, visa tai dėl priežasčių, nevertų priežasties vardo. Į šiuos dalykus žvelgiame su ne ką didesniu vidiniu aiškumu, ir išties turbūt žymiai mažesniu negu kokiu pasižymėtų bet kuris netikintysis. Jo nešališkumas greičiausiai atrastų pagrindų savo išvadoms pagrįsti; betgi mums tai ne įžvalgos, bet nuomonių prestižas verčia iš jų šokinėti kibirkštėlėms ir nušviesti mūsų primigusius tikėjimo arsenalus. Mūsų protas 999 atvejais iš kiekvieno 1000 lieka savimi patenkintas, jei sukrapšto vos keletą argumentų, kuriuos galėtų pacituoti, kuomet mūsų patiklumas kieno nors kritikuojamas. Mūsų tikėjimas yra tikėjimas kieno nors kito tikėjimu, ypač didžiausiais klausimais. Pavyzdžiui, pats mūsų tikėjimas tiesa, kad tiesa yra, kad ji ir mūsų protas yra sukurti vienas kitam – kas gi tai, jei ne patvirtinimas aistringo geidulio, kuriam pritaria mūsų socialinė santvarka? Norime turėti tiesą. Norime tikėti, kad mūsų eksperimentai ir tyrimai, ir diskusijos mus prie jos nuolatos vis labiau ir labiau artina; ir sulig šia mintimi sutinkame kovoti savo mąslųjį gyvenimą. Tačiau jei koks pironistas skeptikas mūsų paklaustų, iš kur visa tai žinome, argi mūsų logikai pavyktų rasti atsaką? Ne! Be abejonės, nepavyktų. Tai tik vieno noro kova prieš kitą – mūsų valingumas kurti gyvenimą ant pagrindo pasitikėjimo arba prielaidos, ant kurio paties jis savojo gyvenimo kurti nenori. [2]

Paprastai netikime jokiais faktais ir teorijomis, kurių negalime pritaikyti. Klifordo (Clifford) kosminės emocijos neranda jokios naudos krikščioniškose nuojautose. Hakslis (Huxley) puola vyskupus, nes jo gyvenimo sampratoje nėra jokios naudos iš tarpininkavimo su Dievu. Niumanas (Newman), priešingai, pereina į Romanizmą [Katalikybę] ir randa galybes gerų priežasčių tenai pasilikti, nes kunigiška sistema jam yra organiškas poreikis ir džiaugsmas. Kodėl gi taip mažai „mokslininkų“ imasi nors peržvelgti taip vadinamos telepatijos įrodymus? Nes jie galvoja, kaip man kartą sakė dabar jau miręs autoritetingas biologas, kad net jei tokie dalykai ir būtų tikri, mokslininkams tada derėtų susiburti į vieną ir juos laikyti užgniaužtus bei paslėptus. Jie ardytų Gamtos vieningumą ir visokiausius kitokius dalykus be kurių mokslininkai negali užsiiminėti savais darbais. Tačiau jei šiam pačiam žmogui kas nors būtų parodęs kokią nors naudą, kurią jis, kaip mokslininkas, galėjo išgauti iš telepatijos, jis galbūt būtų ne šiaip sau peržvelgęs įrodymus, bet ir atradęs juos esant įtikinamus. Šisai pats dėsnis, kurį logikai mums primestų – jei galiu vadinti logikais tuos, kurie čia draustų veikti mūsų valingajai prigimčiai – grįstas niekuo kitu, kaip tik jų pačiu natūraliu noru ištrinti viską, kam tik jie, būdami profesionaliais logikais, neranda jokio pritaikymo.

Tuomet akivaizdu, kad mūsų ne-intelektinė prigimtis išties turi įtakos mūsų įsitikinimams. Esti aistringų tendencijų ir norų, kurie užlenda eilėje ir kitų, kurie klusniai laukia už tikėjimo, ir tik pastarieji vėluoja į mugę; ir jie nėra pavėlavę, kuomet ankstesnis aistringasis darbas jau ir taip dirba ta pačia kryptimi, kaip ir jie. Paskalio argumentas, užuot buvęs bejėgis, tuomet atrodo esąs gryniausia kniede, ir išties yra paskutinis mums reikalingas patepimas, kad visai įtikėtume mišiomis ir švęstu vandeniu. Padėtis akivaizdžiai yra anaiptol ne paprasta; ir grynas įžvalgumas bei logika, kad ir ką jie idealiai galėtų padaryti, nėra vieninteliai dalykai, kurie kuria mūsų tikėjimą.

IV.

Kita mūsų pareiga, atpažinus šią sumišusią visa ko padėtį, yra klausti, ar tai yra paprasčiausiai smerktina ir patologiška, ar, priešingai, tai turime laikyti normaliu dėmeniu mūsų nuomonių sudaryme. Tezė, kurią ginu, trumpai apibendrinus, skamba šitaip: Mūsų aistringoji prigimtis ne tik teisiškai gali, bet ir privalo pasirinkti tarp pasiūlymų, kuomet jai duodamas tikras pasirinkimas, kuris dėl savo esmės negali būti priimtas naudojantis protu; mat, net tokiomis aplinkybėmis sakyti: „Nespręsk, bet palik klausimą atvirą“ jau yra aistringas pasirinkimas – visai kaip pasirinkimas „taip arba ne“ – ir yra priimamas su vienoda grėsme prarasti tiesą. Šitaip abstrakčiai išreikšta tezė, tikiu, greit taps gana aiški. Bet pirmiausia turiu atlikti dar šiek tiek paruošiamojo darbo.

V.

Šios diskusijos sumetimais lai būna pažymėta, kad stovime ant „dogmatiško“ pagrindo – turiu mintyje, pagrindo, kuris išvis nepaiso sistematinio filosofinio skepticizmo. Tyčia nusprendėme daryti prielaidą, kad esama tiesos, ir kad mūsų protų dalia yra ją pasiekti, nors skeptikas tokios prielaidos nedaro. Todėl ties šiuo tašku su juo visiškai išsiskiriame. Betgi tikėjimas, kad tiesa egzistuoja ir kad mūsų protai gali ją rasti, gali būti išpažįstamas dvejopai. Galime kalbėti apie empirinį bei absoliutinį kelią tikėti tiesą. Absoliutistai šiuo klausimu sako, kad galime ne vien apsiimti pažinti tiesą, bet galime žinoti kai ją pasieksime ir pažinsime; tuo tarpu empirikai mano, kad nors galime ją pasiekti, negalime neklysdami žinoti, kada. Žinoti yra viena, o užtikrintai žinoti, kad žinome, yra visai kas kita. Galima laikyti pirma esant įmanoma tokiu nelaikant antro; taigi, empirikai ir absoliutistai, nors nei vieni iš jų nėra skeptikai įprasta filosofine to žodžio prasme, savo gyvenime rodo itin skirtingą dogmatiškumo laipsnį.

Jei pažvelgtume į nuomonių istorija, matysime, kad empirinis kelias labiau pirmaujantis moksle, tuo tarpu filosofijoje visad kliaujamasi absoliutistiniu keliu. Būdinga laimės rūšis, kurią išties pelno filosofijos, daugiausia užsipildo užtikrintumu, kad sulig kiekviena nauja mokykla ar sistema pasiekiamas užtikrintumo taurės dugnas. „Kitos filosofijos yra nuomonių rinkiniai, daugiausia pramanytos. Mano filosofija visiems laikams suteikia pagrindą stovėjimui“ – kas gi tame neatpažįsta esminės kiekvienos sistemos, vertos turėti kokį nors vardą, būdo savybės? Sistema, kad išvis būtų sistema, turi būti uždara, galinti pasikeisti šiuo ar kitu atžvilgiu, gal, bet savo esminėmis savybėmis – niekad!

Skolastinė tradicija, į kurią žmogus visuomet privalai kreiptis kuomet išsiilgsti tobulai aiškių tezių, žavingai ištobulino šį absoliutistinį užtikrintumą per doktriną, kurią ji vadina „objektyviais įrodymais“. Jei, pavyzdžiui, aš nebegebu abejoti, kad prieš jus egzistuoju, kad du mažiau nei trys, arba kad jei visi žmonės yra mirtingi, tai ir aš mirtingas – tai yra dėl to, kad šie dalykai neatsispirtinai nušviečia mano intelektą. Galutinis tokių objektyvių įrodymų turimas pagrindas, kuris prasišviečia per tam tikrus siūlymus, yra adaequatio intellectus nostri cum re [mūsų intelekto atitikimas tikrovei]. Užtikrintumas, kurį jis dovanoja, kyla iš aptitudinem ad extorquendum certum assensum [galimybės išsireikalauti neabejotino sutarimo], sąskaita tiesos, kaip ją įsivaizduojame, ir subjekto a quietem in cognitione [pasitenkinimo žinojimu], kur kuomet objektas yra priimtas proto, jis nebepalieka jokios galimybės abejoti; ir visame sandėryje neveikia niekas kitas, kaip tik entitas ipsa [savaime] objektas bei entitas ipsa [savaime] protas. Mes, ištižę šiuolaikiniai mąstytojai, nemėgstame kalbėti lotyniškai – išties, mes nemėgstame iš viso kalbėti nustatytais terminais, bet iš esmės mūsų pačių proto būsena yra labai panaši į tokią, kuomet nekritiškai apsileidžiame. Tu tiki objektyviais įrodymais, ir aš tikiu. Apie vienus dalykus jaučiamės, kad esame užtikrinti: žinome, ir žinome, kad žinome. Esti ko tais, kas mumyse sutarška – varpo, kuris muša dvylika, kuomet mūsų protinio laikrodžio rodyklės laksto per skaičius ir susitinka vidurdienyje. Tūlas empirikas tarp mūsų yra empirikas tik reflektuodamas: kuomet jį paliekame saviems instinktams, jis ima dogmatizuoti lyg koks neklystantis popiežius. Kai Klifordas (Clifford) mums aiškina, kaip gi nuodėminga būti krikščionimis kliaujantis tik tokiais „nepakankamais įrodymais“, nepakankamumas išties yra paskutinis dalykas, apie kurį jis galvoja. Įrodymų jam visiškai pakanka, tik tiek, kad jie eina į kitą pusę. Jie taip visiškai įtikėję anti-krikščioniška pasaulio santvarka, kad nebėra gyvojo pasirinkimo: krikščionybė jiems nuo pat pradžių yra negyvas pasirinkimas.

VI.

Betgi dabar, kad jau instinktyviai visi esame tokie absoliutistai, ką gi būdami filosofijos mokiniais turėtume su šiuo faktu daryti? Ar turėtume juo džiūgauti ir palaikyti? Ar turėtume su juo elgtis kaip su prigimta silpnybe, nuo kuriso, jei tik sugebame, turėtume siekti išsilaisvinti?

Nuoširdžiai tikiu, kad, kaip reflektuojančių žmonių, pastarasis kelias yra vienintelis mums tinkamas. Objektyvūs įrodymai ir užtikrintumai neabejotinai yra labai puikūs idealai žaidimui, tačiau kur gi jų rasime šioje mėnesėlio nušviestoje ir sapnuose paskendusioje planetoje? Pats dėl to, kiek tik siekia mano teorija apie žmogišką pažinimą, esu empirikas. Būkite tikri, gyvenu su praktiniu tikėjimu, kad ir toliau turime patirti ir permąstyti savo patyrimus, mat tik šitaip mūsų nuomonės gali tapti vis tikresnės; bet kurį nors iš tų patyrimų laikyti – man visiškai nerūpi kurį – tarytum jis niekuomet negalėtų būti iš naujo interpretuotas arba pataisytas, laikau esant didžiai klystančiu nusiteikimu, ir manau, kad mane palaiko visa filosofijos istorija. Esama tik vienos neklystančiai užtikrintos tiesos, ir tai yra tiesa, kuriai leidžia gyventi net pats pironistinis skepticizmas – tiesa, kad egzistuoja dabarties sąmoningumo fenomenas. Tatai, tačiau, viso labo tėra žinių atspirties taškas, paprasčiausias pripažinimas, jog esama dalykų, apie kuriuos galima filosofuoti. Įvairios filosofijos tėra tik bandymai išreikšti, kas gi šie dalykai iš tiesų yra. Ir jei atsitrauktume į savąsias bibliotekas, kokių gi išvystume kivirčų! Kur gi rastas užtikrintai teisingas atsakymas? Neskaitant abstrakčių lyginamųjų teiginių (tokių, kaip kad du plius du yra tas pats, kas keturi), teiginių, kurie mums savaime nieko nepasako apie konkrečią tikrovę, nerasime jokio teiginio, kada nors kieno nors laikyto įrodoma tiesa, kurios kas nors kitas nebūtų apšaukęs melagyste arba apie kurią kas nors mažų mažiausiai kada nebūtų išreiškęs kokios abejonės. Tam tikrų mūsų amžininkų (tokių, kaip Ziolneris (Zöllner) bei Čarlzas H. Hintonas (Charles H. Hinton‘as)) geometrijos aksiomų perkopimas, ne apsimestinai, bet iš tikrųjų, ir tai, kaip hegelininkai visiškai atmeta aristotelišką logiką, yra puikiausi to pavyzdžiai.

Niekada nebuvo išrastas joks konkretus testas apspręsti, kas išties yra tiesa. Kai kurie kriterijumi nustato išorinę pojūčio akimirką, rasdami ją apreiškime, consensus gentium [genties sutarime], širdies instinktuose arba bendroje rasės patirtyje. Kiti pojūčio akimirką laiko nuosavu išbandymu – pavyzdžiui, Dekartas, su savo aiškiomis ir išskirtinėmis idėjomis, kurias garantuoja Dievo teisumas; Rydas (Reid) su savo „bendrąja nuovoka“ arba Kantas su savo a priori [išankstinėmis] sintetinio sprendimo formomis. Priešpriešos nesumąstomumas; galimybė patikrinti pojūčiais; visiškos organinės vienybės arba savaiminio santykio, svarbaus kuomet dalykas yra savo paties priešprieša – yra kiti iškelti standartai. Plačiai išgirti objektyvieji įrodymai niekuomet netriumfuoja, jie tėra paprasčiausias siekis arba Grenzbegriff, žymintys per begalybę nutolusį mūsų mąslaus gyvenimo idealą. Teigti, kad tam tikros tiesos dabar jį pasiekė, paprasčiausiai tereiškia teigti, kad kuomet manai jas esant tiesomis ir jos yra tiesos, tuomet jų įrodymai objektyvūs, o kitu atveju nėra. Bet praktiškai žmogaus įsitikinimas, kad metami įrodymai yra tikrosios rūšies, tėra tik dar viena subjektyvi nuomonė, nugulanti į pastarųjų aibę. Mat, kiek gi prieštaringų nuomonių gali pasigirti objektyviais įrodymais ir visišku patikimumu! Pasaulis yra suvis racionalus – jo egzistencija yra galutinis, griežtas faktas. Esama asmeninio Dievo – asmeninis Dievas yra neišmąstomas; iš to iš karto sužinome apie viršprotišką fizinį pasaulį – protas tegali pažinti savo paties idėjas; egzistuoja moralinis imperatyvas – būtinybė kyla tik iš geismų; amžinas dvasinis principas slypi kiekviename žmoguje – esama tik besikeičiančių proto būsenų; esama begalinės priežastingumų grandinės – esama absoliučios pirmosios priežasties; amžina pareiga – laisvė; tikslas – jokio tikslo; pirmykštis Vienis – pirmykštis Daugis; visuotinis tęstinumas – esminis dalykų netęstinumas; begalybė – jokios begalybės. Yra šitai – yra kitai. Išties nėra visiškai nieko, ko kažkas nelaikė absoliučiai teisingu, kol tuo pačiu metu jo kaimynas to paties dalyko nelaikė absoliučiai neteisingu; ir nepanašu, kad kuris nors tarp jų papuolęs absoliutistas pagalvojo, kad ši bėda gali būti esminė, ir kad intelektas, nors tarsi ir turėdamas tiesą savo gniaužtuose, negali turėti jokio neklystančio signalo, kad žinotų, tiesa tai ar ne. Išties, kuomet prisimeni, jog pats ryškiausias objektyvaus užtikrintumo doktrinos praktinis įgyvendinimas buvo uolus Šventosios Inkvizicijos triūsas, žmogus išvis netenki ūpo sąžiningai atverti šiai doktrinai ausį.

Bet prašau dabar pastebėkite, kad kuomet būdami empirikais išsižadame objektyvaus užtikrintumo doktrinos, tuo pačiu neišsižadame vilties pačiai tiesai. Ir toliau kliaujamės jos egzistencija, ir toliau tikime, kad vis geriau ją pažįstame sistemiškai vartydami savo patirtis ir reflektuodami. Didžioji mūsų skirtybė nuo skolastiko yra pusė, į kurią žvelgiame. Jo sistemos stiprybė glūdi principuose, ištakose, jo minties terminus a quo [pradžios taške]; o mums stiprybė yra išvadoje, atomazgoje, terminus ad quem [baigties taške]. Ne iš kur tai ateina, bet kur tai veda, gi reikia nuspręsti. Empirikui nesvarbu, iš kokio kampo jam apsireiškė hipotezė: jis galėjo ją įgyti sąžiningais metodais arba nešvankiais. Ją galėjo pašnabždėti aistra arba atsitiktinumas, bet jei mąstymo poslinkiai ją vis tvirtina, tai štai, ką jis turi omenyje, sakydamas, kad ji yra teisinga.

VII.

Dar vienas dalykas, mažas betgi svarbus, ir mūsų pasiruošimo darbai bus baigti. Yra du būdai žiūrėti į mūsų pareigą nuomonėms – būdai tai visiškai skirtingi ir vis dėlto būdai, apie kurių skirtingumą pažinimo teorija lig šiol atrodo parodžiusi labai mažai susidomėjimo. Turime pažinti tiesą; ir turime vengti klaidų – tai yra mūsų pirmieji ir didieji įsakymai kaip būsimų pažįstančiųjų; bet jie nėra du būdai perteikti vienodą įsakymą, jie yra du atskirti įstatymai. Nors išties gali nutikti, kad kuomet tikime tiesa A, pagal atsitiktinumą išvengiame tikėję melagyste B, tik labai retai nutinka, kad paprasčiausiai netikėdami B būtinai imsime tikėti A. Bėgdami nuo B galime papulti kitoms melagystėms, C ar D, kurios tokios pat blogos, kaip ir B; arba galime pabėgti nuo B išvis niekuo nebetikėdami, net ir A.

Tikėkite tiesa! Saugokitės klaidų! – šieji, matome, yra du materialiai skirtingi įstatymai ir rinkdamiesi tarp jų galime likti su visiškai skirtingai nuspalvintu intelektualiu gyvenimu. Galime laikyti tiesos gaudynes svarbiausiu, o klaidos vengimą antraeiliu, arba iš kitos pusės galime laikyti klaidos vengimą imperatyvesniu ir leisti nuspręsti tiesai. Klifordas (Clifford) mano pacituotame pamoksle mus skatina keliauti pastaruoju keliu. „Netikėkite niekuo, - liepia jis mums, - amžinai laikykite protus įtemptus, užuot uždarę juos dėl nepakankamų įrodymų ir užsitraukdami siaubingą pavojų patikėti melu.“ Patys, iš kitos pusės, galite manyti, jog rizika suklysti yra visiškas mažmožis lyginant su tikrų žinių palaima, ir mieliau galite būti pasiruošę daugkart būti išdurtais savo tyrime nei amžinai atidėti savo progą atspėti teisingai. Pats laikau tai neįmanomu eiti išvien su Klifordu (Clifford). Turime atminti, kad tieji mūsų pareigos jausmai apie arba tiesą, arba melą, bet kokiu atveju yra mūsų aistringojo gyvenimo išraiškos. Biologiškai mąstant, mūsų protai tiek pat pasiruošę išmąstyti melagystę, kiek ir teisybę, ir tas, kuris sako: „Geriau jau amžinai netikėti nei tikėti melu“, paprasčiausiai nušviečia savo paties nenugalimą baimę būti apkvailintu. Jis gali kritiškai žvelgti į daugelį savo geismų ir baimių, bet šiajai baimei jis vergiškai paklūsta. Jis nė negali įsivaizduoti, kad kas nors kvestionuotų jos pančiojančią galybę. Dėl savęs, aš pats lygiai taip pat bijau būti išdurtas, bet galėčiau patikėti, kad šiame pasaulyje žmogui gali atsitikti baisesnių dalykų nei būti išdurtam: tad Klifordo (Clifford) pamokslavimas mano ausims turi visiškai fantastišką skambesį. Skamba tarsi generolas, pranešantis kareiviams, kad geriau amžinai vengti mūšių negu rizikuoti kartą susižeisti. Ne tokios gi yra mūsų pergalės prieš priešus arba pelnyta žemė. Mūsų klaidos neabejotinai nėra tokie siaubingai rimti dalykai. Pasaulyje, kuriame esame tokie pasmerkti jas daryti nepaisant viso savo atsargumo, šioks toks širdies lengvumas atrodo sveikesnis nei tas visa užgožiantis rūpinimasis dėl jų. Kad ir kaip bebūtų, tatai atrodo labiausiai derama filosofui empirikui.

VIII.

Ir dabar, po viso šio įvado, leiskimės tiesiai prie klausimo. Sakiau, ir dabar kartoju, kad tai ne tik fakto klausimas, kad mūsų aistringa prigimtis daro įtaką mūsų nuomonėms, bet kad taip pat turime tam tikrą pasirinkimą tarp nuomonių, kuriame ši įtaka turi būti laikoma tiek neišvengiama, tiek teisėta mūsų sprendimo priežastimi.

Ties šia vieta baiminuosi, kad keletas jūsų, mano klausytojų, ims užuosti pavojų ir klausysis nebedraugiškai. Pirmuosius du aistros žingsnelius išties turėjote pripažinti esant būtinais – turime mąstyti taip, kad vengtume mulkinimo, ir turime mąstyti taip, kad siektume tiesos. Bet tiesiausias kelias link tų idealių tikslų, greičiausiai laikysite, yra nuo šiol nebesiimti aistros įkvėptų žingsnių.

Na, žinoma, sutinku, kiek tik tai leis faktai. Kur tik pasirinkimas tarp tiesos netekties ir įgijimo nėra spaudžiantysis, galime mesti tikimybę įgyti tiesą šalin, ir bet kokiu atveju išvengti bet kokios tikimybės įtikėti melagyste, visiškai nesusidarydami nuomonės kol nesulauksime objektyvių įrodymų. Moksliniuose klausimuose taip beveik visuomet ir būna; ir net bendruose žmonių reikaluose poreikis veikti retai tebūna toks skubus, kad veikti su neteisingu įsitikinimu yra geriau negu neveikti iš viso. Teismai išties privalo spręsti pasitenkindami geriausiais esamoje akimirkoje turimais įrodymais, nes teisėjo pareiga yra tiek pat kurti teisę, kiek ir ją ginti, ir (kaip man kartą sakė mokytas teisėjas) mažai bylų bėra vertos tokio didelio dėmesio: geriausias dalykas yra nuspręsti jas bet kokiu priimtinu principu ir patraukti į šalį. Bet mūsų santykyje su objektyvia gamta akivaizdžiai esame tiesos tyrėjai, o ne kūrėjai; ir sprendimai vardan greitų sprendimų būtų visiškai nepriimtini. Per visą fizinę gamtą, faktai yra, kokie yra, visiškai nepriklausomai nuo mūsų, ir retai gi apie juos besą tokios skubos, kad reikėtų rizikuoti būti išdurtam, įtikėjus nepribrendusia teorija. Klausimai čia dažniausiai būna mažareikšmiai pasirinkimai, hipotezės leisgyvės (bet kokiu atveju negyvos mums žiūrovams), pasirinkimas tarp tikėjimo tiesa ar melagyste retai būtinas. Nusiteikimas skeptiškai pusiausvyrai užtai esti absoliučiai išmintingiausias jei sieksime išvengti klaidų. Kokį gi skirtumą išties daugumai mūsų tai daro, tikėsime ar ne Rentgeno spindulių teorija, ar tikėsime, ar ne, minčių prielaidomis arba turėsime įsitikinimų apie sąmoningumo būsenų priežastingumą? Tai juk nieko nekeičia. Tokie pasirinkimai mūsų nespaudžia. Visais atvejais geriau jų nepriimti, bet toliau sverti priežastis pro et contra [už ir prieš] su nešališku žvilgsniu.

Čia, žinoma, kalbu apie grynai sprendžiantį protą. Atradimų tikslais toks nešališkumas daug mažiau rekomenduotinas ir mokslas būtų daug mažiau pažengęs nei yra dabar jei žmonių aistros patikrinti savo įsitikinimus būtų sulaikytos nuo žaidimo. Pavyzdžiui, tik pažvelkite į įžvalgingumą, kurį dabar matome iš Spencerio (Spencer) ir Vaismano (Weismann). Iš kitos pusės, jei norite prie tyrimų prileisti paskutinį kvailelį, tikrai privalote ieškoti žmogaus, kuris visiškai nesirūpina rezultatais: jis yra užtikrintai nesugebus, gryniausias mulkis. Pats naudingiausias tyrėjas, mat yra pats jautriausias stebėtojas, visuomet yra tas, kurio gašlus susidomėjimas viena klausimo puse yra atsveriamas prilygstančiai blaivaus jaudulio, kad tik jis nebūtų suklydęs. [3] Mokslas šį jaudulį suorganizavo į ištisą techniką, jo taip vadinama verifikacijos metodą, ir jis šį metodą taip smarkiai įsimylėjo, kad galėtum sakyti, jog jis apskritai nustojo rūpinęsis tiesa savaime. Tik techniškai verifikuota tiesa jį domina. Tiesų tiesa galėtų ateiti paprasčiausiai pasitvirtinusioje formoje, ir jis atsisakytų ją liesti. Tokia tiesa, jis galėtų pakartoti Klifordo (Clifford) žodžius, būtų pavogta, pažeidžiant pareigą žmonijai. Tačiau žmogiškosios aistros yra stipresnės nei technikos taisyklės. „Le coeur a ses raisons“ [Širdis turi savas priežastis], kaip sako Paskalis, „que la raison ne connait pas“ [kurių protas negeba pažinti.] Ir kad ir koks abejingas viskam, išskyrus paprasčiausioms žaidimo taiskylėms būtų teisėjas, abstraktusis intelektas, konkretieji žaidėjai, kurie jam ruošia, ką teisti, įprastai visi iki vieno yra įsimylėję kokią nors asmeninę „gyvą hipotezę“. Tačiau sutikime, kad ten, kur nėra spaudžiančio pasirinkimo, abejingai teisiantis intelektas, neturįs jokios pamėgtos hipotezės, bet kokia kaina gelbstintis mus nuo mulkinimo, kaip kad ir gelbsti, turėtų būti mūsų idealas.

Tuomet kyla kitas klausimas: ar kur nors mūsų spekuliatyviuosiuose klausimuose neslypima spaudžiančių pasirinkimų ir ar mes (kaip žmonės, kurie mažų mažiausiai tiek pat domisi tiesos įgijimu, kiek apmovimo išvengimu), visuomet galime nepakaltinamai laukti, kol pasirodys neatremiami įkalčiai? Tai atrodo a priori [iš anksto] neįtikėtina, kad tiesa galėtų būti taip puikiai pritaikyta mūsų poreikiams ir pajėgumams. Didingame gamtos viešbutyje pyragai, sviestas ir sirupas retai kada paskirstomi taip lygiai ir lėkštės palieka tokios blizgančios. Išties, turėtume žvelgti į jas su moksliniu įtarumu, jei taip būtų.

IX.

Moralės klausimai iškart pasirodo esą tie, kurių sprendimas negali laukti nujaučiamo įrodymo. Moralės klausimas klausia ne kas juntamai egzistuoja, bet kas yra gera arba kas būtų gera, jei egzistuotų. Mokslas mums gali pasakyti, kas egzistuoja, bet kad palygintume vertes, tiek to, kas egzistuoja, tiek ir to, kas neegzistuoja, turime konsultuotis ne su mokslu, bet su tuo, ką Paskalis vadina mūsų širdimis. Pats mokslas konsultuojasi su savo širdimi kuomet rėžia, jog begalinis faktų tvirtinimas ir neteisingų įsitikinimų taisymas yra pranašusis gėris žmogui. Meskite šiam teiginiui iššūkį ir mokslas tegalės arba orakuliškai pakartoti tą patį, arba įrodyti, kad toks tvirtinimas ir pataisymas žmogui atneša visokiausio kitokio gėrio, kurį, vietoje jo, skelbia žmogaus širdis. Klausimas ar išvis turėti, ar neturėti moralinių įsitikinimų yra apsprendžiamas mūsų valios. Ar mūsų moralinės preferencijos teisingos ar melagingos, ar jos tik keistas biologinis fenomenas, darantis dalykus gerus ir blogus tik mums, kurie savaime yra nei tokie, nei anokie? Kaip gi tą galėtų nuspręsti grynas intelektas? Jei jūsų širdis nenori moralaus pasaulio, jūsų galvos tikrai niekada neprivers jūsų tokiu patikėti. Mefistofeliškas skepticizmas išties patenkins galvos žaismingus instinktus daug geriau nei bet koks griežtas idealizmas. Kai kurie žmonės (net studentiško amžiaus) iš prigimties yra tokie beširdžiai, kad moralistinės hipotezės jiems niekada neturi jokio aitraus gyvybės ženklo, ir įkaitęs jaunasis moralistas tokių žmonių pasipūteliškoje akivaizdoje visuomet jaučiasi keistai supykintas. Jų pusėje gi būna išmintingumo įvaizdis, o jo pusėje – naivumo ir patiklumo. Ir vis dėlto, nebylioje savo širdyje jis griebiasi vilties, kad nėra kvailys, ir kad esama šalies (kaip kad sako Emersonas), kurioje visas jų sąmojis ir intelektinis pranašumas niekuo negeresnis už lapės gudrumą. Moralinis skepticizmas negali būti geriau nuginčytas ar įrodytas logika nei intelektinis skepticizmas. Kai liekame prie minties, kad tiesos esama (kad ir kokia ji bebūtų), darome tai visa savo esybe, ir apsisprendžiame stovėti arba griūti sulig išdavomis. Skeptikas visa savo esybe įtiki abejojančiu nusiteikimu; tačiau kuris iš mūsų išmintingesnis, žino tik Visažinis.

Pasukite dabar nuo šių plačių klausimų apie gėrį link konkretesnių klausimų apie faktus, klausimų, susijusių su asmeniniais santykiais, proto būsenomis tarp vieno žmogaus ir kito. Mėgsti mane ar nemėgsti? – pavyzdžiui. Ar mėgsi, ar nemėgsi, daugumoje atvejų, priklausys nuo to, ar pasitikau tave pusiaukelėje, ar esu pasiryžęs daryti prielaidą, kad mėgsti mane, ar parodysiu tau pasitikėjimą ir lūkestį. Pastarasis tikėjimas iš mano pusės tavo mėgimo egzistencija tokiais atvejais yra tai, kas sukelia tavo pomėgį. Tačiau jei stoviu apšalęs ir atsisakau sukirbėti kol neįgijau objektyvių įrodymų, kol pats nepadarei ko nors tinkamo, kaip sako absoliutistai, ad extorquendum assensum meum [kad išlaužtum mano pasitikėjimą], tikimybė dešimt prie vieno, kad grįžtamojo pomėgio niekada nesulauksi. Kiek gi daugio moterų širdžių yra nukariauta dėl paprasčiausio viltingo kokio nors vyro reikalavimo, kad jos privalo jį mylėti! Jis nesutinka su hipoteze, kad jos negali. Tam tikros tiesos geismas čia iššaukia ypatingos tiesos egzistenciją, ir taip pat yra su nesuskaičiuojamais kitų rūšių atvejais. Kas gi užsidirba paaukštinimus, paslaugas, susitikimus, jei ne žmogus, kurio gyvenime tie dalykai vaidina gyvųjų hipotezių vaidmenis, kuris juos laiko jau turimais, jų dėlei aukoja kitus dalykus iki jiems ateinant, ir iš anksto dėl jų rizikuoja? Jo tikėjimas veikia virš jo esančias galias kaip reikalavimas ir sukuria nuosavą verifikaciją.

Visiškai bet kokios rūšies socialinis organizmas, didelis ar mažas, yra koks yra todėl, kad kiekvienas narys imasi savo pareigų pasitikėdamas, kad kiti nariai lygiagrečiai atliks savąsias. Kur tik geidžiama išdava pasiekiama daugelio nepriklausomų žmonių kooperacija, tos organizacijos egzistencija, kaip faktas, yra gryniausia pasekmė pirmapradžio narių tikėjimo vieni kitais. Vyriausybė, kariuomenė, prekybos sistema, laivas, koledžas, sportinė komanda – visi jie egzistuoja tik su šia sąlyga, be kurios ne tik kad niekas nepasiekiama, bet nieko net nebandoma pasiekti. Pilnas keleivių traukinys (kurie pavieniai pakankamai drąsūs) bus apiplėštas saujelės pakelės banditų paprasčiausiai dėl to, kad pastarieji gali vieni kitais pasikliauti, kai kiekvienas keleivis bijo, kad jei kaip nors pasipriešins, bus nušautas pirmiau nei kas nors imsis jam padėti. Jei tikėtume, kad visas vagonas sukiltų išvien su mumis, sukiltume nuolatos ir į jokius traukinius net nebūtų kėsinamasi. Tuomet yra tie atvejai, kuomet faktas iš viso negali pasirodyti jei neegzistuoja koks nors preliminarus tikėjimas to fakto pasirodymu. Ir ten, kur tikėjimas faktu gali padėti sukelti faktą, tai būtų išprotėjusi logika, kuri sakytų, kad tikėjimui užlįsti priešais mokslinius įrodymus yra „žemiausia amoralumo rūšis“, į kokią tik gali nusiristi mąstantis gyvis. Ir vis dėlto tokia gi yra logika, kuria mūsų moksliniai absoliutistai vaidina gyveną savo gyvenimą!

X.

Taigi, kai kalbame apie tiesas, kurios priklauso nuo mūsų asmeninio veiksmo, tuomet tikėjimas grįstas troškimu yra neabejotinai teisėtas ir galimai neįkainojamas dalykas.

Bet dabar, turi būti pasakyta, kad visa tai yra vaikiški žmogiški atvejai, kurie neturi nieko bendra su didžiaisiais kosminiais reikalais, kaip kad religinio tikėjimo klausimas. Tad pereikime prie jo. Religijos savo smulkmenomis skiriasi taip smarkiai, kad aptarinėdami religingąjį klausimą turime kalbėti labai bendrai ir plačiai. Ką gi tuomet turime omeny kalbėdami apie religiškąją hipotezę? Mokslas sako, kad dalykai yra; moralė sako, kad kai kurie dalykai yra geresni už kitus dalykus; ir religija iš esmės sako du dalykus.

Pirma, ji sako, kad geriausi dalykai yra amžinesni dalykai, pralenkesnieji dalykai, dalykai visatoje, kurie, taip sakant, meta paskutinįjį akmenį ir taria paskutinįjį žodį. „Tobulumas yra amžinas“ – šioji Šarlio Sekretano (Charles Secretan) frazė atrodo geras būdas apibūdinti šį pirmąjį religijos tvirtinimą, tvirtinimą, kuris akivaizdžiai kol kas visiškai negali būti moksliškai verifikuotas.

Antras religijos tvirtinimas yra tas, kad mums netgi dabar jau yra į naudą, jei jos pirmąjį tvirtinimą laikome esant teisingu.

Pasvarstykime, kokios gi yra loginės sudedamosios dalys šios situacijos religinės hipotezės atveju, jei abi jos šakos pasirodys esąs teisingos. Be abejo, tokią galimybę turime pripažinti nuo pat pradžių. Jei apskritai diskutuosime šiuo klausimu, jis turi suktis apie gyvąjį sprendimą. Jei kuriam nors iš jūsų religija yra hipotezė, kuri visiškai jokia gyva galimybe negali būti teisinga, tuomet jums nereikia toliau eiti. Kalbu tik „Izraelio likučiui“. Tad tęsiant, pirmiausia matome, kad religija save pristato kaip svarbų pasirinkimą. Net dabar turėtume įgyti savo tikėjimu ir prarasti savo netikėjimu tam tikrą esminį gėrį. Antra, religija yra spaudžiančiausias pasirinkimas, koks tik gali būti. Negalime pabėgti nuo problemos išlikdami skeptiški ir laukdami didesnio nušvietimo, nes, nors tuo būdu vengiame klaidos jei religija yra neteisinga, tačiau netenkame gėrio jei ji yra teisinga, lygiai tiek pat užtikrintai, kiek išvengtume, jei rinktumės netikėti. Tai tarytumei jei vyras amžinai dvejotų paprašyti tam tikros moters už jo tekėti, nes jis nebuvo visiškai tikras, kad ji bus angelas kai šis parsivesiąs ją namo. Argi jis neatskirtų savęs nuo būtent tos angelo-galimybės taip pat užtikrintai, kaip jei jis nueitų ir tuoktųsi su kuria nors kita? Skepticizmas, taigi, nėra tolygus sprendimo išvengimui: jis yra apibrėžtos rizikos pasirinkimas. Geriau rizikuoti netekti tiesos nei padaryti klaidą – tokia yra jūsų tikėjimo-vetuotojo tiksli pozicija. Jis lygiai tiek pat rizikuoja su kortomis, kiek ir tikintysis; jis gina aikštę prieš religinę hipotezę, visai kaip ir tikintysis su religine hipoteze ją puola. Skelbti skepticizmą mums esant pareiga kol bus atrasta „pakankamai įrodymų“ religijai užtai prilygsta mums religinės hipotezės akivaizdoje sakyti, kad pasiduoti baimei, jog ši klysta, yra išmintingiau ir geriau nei pasiduoti vilčiai, jog ji gali būti teisi. Tuomet tai nėra intelekto mūšis prieš visas aistras: tai tėra intelektas su viena aistra diktuojantis savą tvarką. Ir kuom gi, po galais, gi grindžiama šios aistros viršesnė išmintis? Apgavystė už apgavystę - kokių gi esama įrodymų, kad apgavystė per viltį yra tokia jau blogesnė už apgavystę per baimę? Bent jau aš nematau jokių įrodymų ir paprasčiausiai atsisakau paklusti mokslininko įsakymui pamėgdžioti jo pasirinkimą tokiu atveju, kur esu pastatęs tiek daug, kad pasirinkimas jaučiasi pakankamai svarbus, kad pats galėčiau pasirinkti savo rizikos rūšį. Jei religija bus teisinga ir įrodymai jai vis vien nepakankami, nenoriu, kad apipurškęs jūsų gesintuvu savo prigimtį (kuri, man jaučiasi, vis dėlto šiame reikale turėjo šiokį tokį indėlį) netekčiau savo vienintelės gyvenimo progos būti laiminčioje pusėje – tai progai, be abejo, priklausant nuo mano valingumo rizikuoti elgtis taip, tarytum mano aistringas poreikis suprasti pasaulį religiškai būtų pranašiškas ir teisingas.   

Visa tai remiasi prielaida, kad ji išties gali būti pranašiška ir teisinga, ir kad, netgi tiems iš mūsų, kurie apie šį reikalą diskutuoja, religija yra gyva hipotezė, galinti būti teisinga. Daugeliui mūsų religija ateina dar tolimesniu keliu, kuris daro mūsų galimybę vetuoti aktyvų tikėjimą tik dar nelogiškesniu. Tobulesnis ir amžinesnis visatos aspektas mūsų religijose vaizduojamas kaip turintis asmeninį pavidalą. Visata mums nebėra paprasčiausia tai, bet tu, jei esame religingi; ir bet koks santykis, kuris įmanomas tarp žmogaus ir žmogaus, tampa įmanomu ir čia. Pavyzdžiui, nors vienu atžvilgiu esame pasyviomis visatos dalelėmis, kitu atžvilgiu rodome įdomų savarankiškumą, tarsi savo nuožiūra būtume mažulyčiai aktyvūs centrai. Jaučiamės taipgi, tarsi religijos kreipimasis į mus būtų skirtas mūsų pačių veikliai gerai valiai, tarsi įrodymai nuo mūsų galėtų būti amžinai sulaikyti, nebent pasitiktume hipotezę pusiaukelėje. Paprasčiausiam pavyzdžiui: visai kaip žmogus, kuris džentelmeno kompanijoje nerodė jokios iniciatyvos, prašė garantijos kiekvienai nuolaidai ir netikėjimo nei vienu žodžiu be įrodymo, tokiu savo įžūlumu save atribotų nuo bet kokių socialinių atlygių, kuriuos užsitarnautų patiklesnė dvasia – taip ir čia tas, kuris užsidarytų urgzliame logiškume ir mėgintų priversti dievus norom nenorom užsitarnauti jo pripažinimą arba jo išvis nesulaukti, gali save amžiams atriboti nuo vienintelės galimybės susidraugauti su dievais. Šis jausmas, mums stumiamas iš patys nežinome kur, kad užsispyrusiai tikėdami, kad esama dievų (nors taip nedaryti būtų lengva mūsų logikai ir gyvenimui) darome visatai didžiausią paslaugą, kokią tik galime, atrodo dalimi religinės hipotezės gyvybingumo. Jei hipotezė būtų teisinga visose savo dalyse, įskaitant šiąją, tuomet grynas intelektualizmas, su savo veto mūsų valingumo rodyti iniciatyva atžvilgiu, būtų absurdas; ir šioks toks mūsų simpatetiškos prigimties dalyvavimas būtų logiškai privalus. Dėl to bent aš nesugebu priimti agnostinių tiesos paieškos taisyklių ir savanoriškai sutikti netraukti savo valingosios prigimties į žaidimą. Negaliu to daryti dėl šios paprastos priežasties, kad mąstymo taisyklė, kuri man visiškai neleistų atpažinti tam tikrų tiesų, jei tos tiesos išties egzistuotų, būtų neracionali taisyklė. Tatai man yra ilgoji ir trumpoji formali situacijos logika, nesvarbu, kokios gi galėtų būti materialiosios tiesos.

Prisipažinsiu negalįs įžvelgti, kaip nuo tokios logikos būtų galima pasprukti. Betgi liūdna patirtis verčia mane bijoti, kad kai kurie iš jūsų vis vien vengs radikaliai su manimi tarti, in abstracto, kad turime teisę savo rizika tikėti bet kokia hipoteze, kuri pakankamai gyva, kad gundytų mūsų valią. Tačiau įtariu, kad jei taip yra, tuomet tai yra todėl, kad suvis nutolote nuo abstraktaus ir logiško žiūros taško ir mąstote (galbūt to patys net nesuvokdami) apie kokią nors konkrečią religinę hipotezę, kuri jums yra negyva. Laisvę „tikėti ką tik įvilsime“ imsite taikyti kokių nors akivaizdžių prietarų atvejams; ir tikėjimas, apie kurį mąstysite, bus tikėjimas apibrėžtas mokinuko, kuomet anas sakė, kad „tikėjimas – tai kai tiki kuom nors, nors žinai, kad tai netiesa.“ Tegaliu pakartoti, kad tai yra nesupratimas. In concreto [Praktiškai], laisvė tikėti tegali apimti gyvuosius sprendimus, kurių paties individo intelektas pats negali išnarplioti; ir gyvieji sprendimai niekada neatrodo absurdiški tam, kuris juos turi apsvarstyti. Kuomet žvelgiu į religijos klausimą, kaip jis išties užsiduoda konkretiems žmonėms, ir kuomet pamąstau apie visas galimybes, kurias jis praktiškai ir teoriškai apima, tuomet šis įsakymas, kad užsidėtume kamštį ant širdies, instinktų ir drąsos, ir lauktume – tuo pačiu metu be abejo elgdamiesi daugiau ar mažiau tarytum religija nebūtų teisinga [4] – iki Atpildo dienos arba tokio laiko, kuomet mūsų intelektas ir pojūčiai dirbdami išvien galbūt bus sukaupę pakankamai įrodymų – šis įsakas, sakau, man atrodo pats keisčiausias stabas kada nors nusidirbtas filosofinėje oloje. Jei būtume skolastikai-absoliutistai, galbūt būtų galima išrasti pasiteisinimą. Jei turėtume neklystantį intelektą su savo objektyviu užtikrintumu, galėtume jaustis neištikimi tokiam tobulam žinių organui, nepasitikėdami išskirtinai tik juo, nelaukdami jo išlaisvinančio žodžio. Bet jei esame empirikai, jei tikime, kad joks varpas mumyse neskambina, kad neabejotinai praneštų kuomet tiesa mūsų gniaužtuose, tuomet tai atrodo kaip nemąsli fantastika taip rimtai skelbti apie mūsų pareigą laukti to varpo. Išties galime laukti, jei panorėsime – tikiuosi nemanote, kad tai neigiu – bet jei taip darome, tai rizikuodami savo paties pražūtimi, ne ką mažiau, negu jei tikėtume. Bet kokiu atveju, mes veikiame, imdami gyvenimą į savo rankas. Nei vienas iš mūsų neturėtume kito vetuoti arba laidytis keiksmais. Turėtume, priešingai, atsargiai ir didžiai gerbti vieni kitų protinę laisvę: tik tuomet sukursime inteligentiškąją respubliką; tik tuomet turėsime tąją vidinės tolerancijos dvasią, be kurios visa mūsų išorinėje tolerancijoje beširdiška ir tėra empirikos šlovė. Tik tuomet gyvensime ir leisime gyventi, spekuliatyviuose dalykuose, kaip ir praktiniuose.

Pradėjau nuo nuorodos į Ficdžeimsą Styvensą (Fitz James Stephen). Leiskite jo citata ir užbaigti. „Ką gi manai apie save? Ką manai apie pasaulį?... Tai yra klausimai, su kuriais visi turi susitaikstyti taip, kaip jiems atrodo derama. Šiosios yra Sfinkso mįslės ir vienu ar kitu būdu turime su jomis susitvarkyti... Visais svarbiausiais gyvenimo etapais turime šokti į tamsą... Jei nuspręsime palikti mįsles neatsakytas, tai yra pasirinkimas; jei dvejojame savo atsakymu, tai, taipogi, yra pasirinkimas: bet kad ir kokį priimtume sprendimą, priimame jį savo pačių rizika. Jei žmogus renkasi suvis atsukti nugarą Dievui ir ateičiai, niekas negali jo sustabdyti; niekas negali jam be racionalių abejonių įrodyti, kad jis klysta. Jei žmogus mąsto kitaip ir elgiasi, kaip mąsto, nematau, kaip kas nors galėtų įrodyti, kad jis klysta. Kiekvienas turi elgtis taip, kaip numano esant geriausia; ir jei jis klysta, tuo jam blogiau. Stovime ant tarpeklio viduryje šėlstančios pūgos ir akinančios miglos, pro kurią retkarčiais metame žvilgsnį į kelius, kurie gali būti klastingi. Jei stovėsime vietoje, iki mirties sušalsim. Jei pasuksime neteisingai, būsime sutraiškyti į dulkes. Nesame tikri, kad gero kelio išvis esama. Ką gi daryti? Būti stipriems ir drąsiems. Daryti geriausia, viltis geriausio ir priimti tai, kad ir kas benutiktų... Ir viską nutrauktų mirtis, tai nebūtų geresnio būdo jos pasitikti.“ [5]

 

[1] Kreipimasis į Filosofijos klubus Jeilio ir Brauno universitetuose. Paskelbta Naujajame Pasaulyje, 1896 m. birželį.

[2] Plg. gerbtinu 310 puslapiu S.H. Hodgson‘o „Time and Space“, London, 1865.

[3] Plg. Wilfrid Ward esė „The Wish to Believe“ jo Witness to the Unseen, Macmillan & Co., 1893.

[4] Kadangi tikėjimas matuojamas veiksmais, tas, kuris mums draudžia tikėti religija būtinai draudžia mums elgtis taip, kaip elgtumės jei tikėtume ją esant tiesa. Visas religinio tikėjimo gynybos prasmingumas kyla iš to. Jei iš religinių hipotezių kylantis ar reikalaujamas veiksmas niekuo nesiskiria nuo to, kurį diktuoja natūralistinės hipotezės, tuomet religinis tikėjimas tėra gryniausias perviršis, kurio geriau atsikratyti, ir dėl jo pagrįstumo kylantys ginčai tėra bukas mažmožis, nevertas rimtų protų. Pats, be abejo, tikiu, kad religinė hipotezė pasauliui suteikia išraiška, kuri specifiškai apsprendžia mūsų reakcijas ir didele dalimi daro jas tokias, kokiomis jos niekada nebūtų remiantis grynai natūralistine tikėjimo sistema.

[5] Plg. Liberty, Equality, Fraternity, p. 353, 2nd edition. London, 1874.