Pokalbių kontrolė – bevertė kovojant su nusikaltėliais, ideali sekant piliečius?

Europos Komisija oficialiai atšaukė prieštaringą iniciatyvą, kurioje buvo pateiktas pasiūlymas įvesti visuotinę pokalbių kontrolę. Vis dėlto, projektas, spėjęs įsirašyti į Europos Sąjungos istoriją kaip pats ambicingiausias savo mastu, vis dar geba išlaikyti savo aktualumą. Danams pirmininkaujant Europos Tarybai, projektas neseniai buvo sugrąžintas nauju, „savanoriškumo“ pavidalu: vyriausybės ir platformos, pageidaujančios taikyti tokio pobūdžio stebėseną, turės galimybę ją įvesti prisidengiant „rizikos prevencijos“ skraiste. Privatumo specialistų teigimu, ši formulė reiškia ne ką kitą, kaip durų atvėrimą masiniam europiečių stebėjimui.

Pokalbių kontrolė iš pradžių buvo pristatyta kaip priemonė kovai su vaikų išnaudojimu internete. Idėja: įpareigoti žinučių platformas – nuo „WhatsApp“ ir „Telegram“ iki „Signal“ ar „Messenger“ – automatiškai nuskaityti visas vartotojų žinutes, vaizdus ir vaizdo įrašus, ieškant ten esančio neteisėto turinio. Opozicija spėjo greitai sukilti. Tūkstančiai teisininkų, inžinierių ir Europos Parlamento narių įspėjo, kad tokia priemonė pažeidžia teisę į privatumą, nekaltumo prezumpciją ir proporcingumo principą, įtvirtintą ES Pagrindinių teisių chartijoje.

Dėl politinio konsensuso stokos šį rudenį pasiūlymas buvo oficialiai atmestas, tačiau Danijos pateiktoje pataisytoje teksto redakcijoje dvasia išliko ta pati. Pagal „savanoriško įgyvendinimo“ ir „rizikos mažinimo priemonių“ koncepciją platformoms suteikiama galimybė įveiklinti nuskaitymo priemones „vartotojų apsaugai“. Praktikoje tai sukuria teisinę spragą, leidžiančią stebėti privačius pokalbius be teismo leidimo.

Techniniu požiūriu tai reiškia, kad įvedamas slaptas, užpakalinis mechanizmas, leidžiantis skaityti ar analizuoti bet kokį pranešimą prieš jį šifruojant. End-to-end šifravimas yra sukurtas taip, kad tik siuntėjas ir gavėjas galėtų skaityti jam siunčiamą informaciją, tačiau toks preenkripcinis skenavimas visiškai panaikina šią apsaugą.

Nusikaltėlių tai nepaveiks

Žvelgiant toliau, negu politinės diskusijos, tikroji problema tampa technine. Nusikaltėliai, kuriuos šis įstatymas siekia nubausti, išliks nepaliesti. Bet kas, turįs pradžiamokslinį kompiuterinį raštingumą galės lengvai apeiti šias sistemas naudodamas VPN ar TOR tinklus bei alternatyvias žinučių siuntimo paslaugas, nepriklausančias ES jurisdikcijai.

Taigi, pokalbių kontrolė nėra nukreipta į nusikaltėlius – ji nukreipta į eilinius piliečius: tuos, kurie turi mažai techninių žinių, naudojasi pačiom populiariausiom programom ir yra įsitikinę, jog sistema suinteresuota juos apsaugoti. Tuo tarpu sistemos pagrindinis interesas yra visiškai priešingas – piliečio stebėjimas.

Dirbtinio intelekto priemonės, naudojamos automatiniam pranešimų nuskaitymui, taip pat pasižymi didžiuliu paklaidos lygiu – nuo 5 % iki 30 % teigiamų rezultatų yra klaidingi: ypač analizuojant vaizdus ir vaizdo įrašus. Tai reiškia, kad milijonai teisėtų pokalbių gali būti klaidingai pažymėti, užblokuoti ar net peržiūrėti. O kai tokia stebėjimo infrastruktūra bus sukurta, niekas nesustabdys jos plėtros kitoms reikmėms: politinei kontrolei, cenzūrai ar paprasčiausiam masiniam duomenų rinkimui.

Šios priemonės šalininkai tvirtina, kad tai daroma „saugumo“ labui. Tačiau šifravimo priemonių laužymas yra prilygintinas pusiau atvirų durų palikimui, tikėtis, jog pro jas įeis tik „geriečiai“. Kiekvienas tokia slapta prieiga ar nuskaitymo sistema sukuria naujas pažeidžiamąsias vietas, kuriomis gali vienodai pasinaudoti ir įsilaužėliai, ir mafija, ir užsienio vyriausybės. Saugumo vardan ES kenkia savo pačios skaitmeninei ekosistemai.

Be viso to, šitokia „savanoriška“ prieiga sukuria ir dar vieną papildomą riziką: ji skatina platformas konkuruoti, tam, jog šios atrodytų  „saugios“, šitaip sukuriant paskatą užsiiminėti dar platesnio masto skenavimu ir taip iš esmės privatizuojant visą stebėjimo procdesą. Dėl politinio ir žiniasklaidos spaudimo privačios įmonės galiausiai prisiima funkcijas, kurios savo esme priklauso teisėtai valdžiai.

Priemonė prieš eilinį pilietį

Iš esmės, pokalbių kontrolės projektas niekada nebuvo susijusęs su vaikų apsauga – jis buvo susijusi su valdžios ambicijomis. Masinio stebėjimo sistema yra pateikiama kaip moralinis skydas, bet iš tiesų ji sukurta milijonų piliečių elgsenai stebėti.

Natūraliai peršasi palyginimas su ginklų kontrole: griežtesni įstatymai retai atgraso ryžtingus žudikus, jie tik riboja tuos, kurie laikosi įstatymų. Tas pats taikoma ir skaitmeninėje srityje: tie, kurie nori daryti nusikaltimus, toliau tai darys, o tuo tarpu paprasti piliečiai tik praras savo privatumą, laisvę ir pasitikėjimą sistema.

Tikrasis šio projekto tikslas yra ne sustabdyti nusikaltimus, o sutramdyti naudotojus – nuolatos stebėti kiekvieną pilietį „bendrojo gėrio labui“, skatinant žmones du sykius pagalvoti prieš išsakant bet kokią nepatogią nuomonę. Klausimas jau yra nebe tai, ar Europos Sąjunga priims masinio stebėjimo įstatymą, bet kada – ir kokiu pretekstu?

Šaltinis: europeanconservative.com