Marius Parčiauskas. Paneikime mitą: imigracija gimstamumo problemos neišsprendžia

Neseniai internete gana plačiai paplito mano paskelbti duomenys apie tai, kad Lietuva pagal gimstamumą yra paskutinė Europoje (neskaičiuojant Ukrainos, kur vyksta karas). Ne vienas žmogus tada pastebėjo, kad kitas Europos šalis gimstamumo atžvilgiu „gelbsti“ imigracija.

Kiek rimčiau pasigilinus į šį klausimą, noriu pasakyti, kad tai – netiesa. Imigracija nepakelia gimstamumo. Arba tiksliau, pakelia jį tik trumpam laikui. Nors pirmos kartos imigrantės moterys daugumoje Vakarų Europos šalių iš tiesų pasižymi aukštesniu suminio gimstamumo rodikliu (SGR) nei vietinės gyventojos, antrosios kartos imigrantės labai greitai adaptuojasi prie priimančiosios visuomenės demografinių normų. Taip greitai, kad jų SGR praktiškai nebesiskiria nuo vietinių. Todėl imigracija yra tik labai trumpalaikis sprendimas gimstamumui pakelti. Maždaug panašų trumpalaikį efektą pavyko pasiekti Vengrijai be masinės imigracijos, bet su finansinėmis paskatomis, ir Vokietijai masinės imigracijos pagalba.

1 FAKTAS: PIRMOS KARTOS IMIGRANTAI GIMDO DAUGIAU, BET REIKŠMINGAI SITUACIJOS NEPAGERINA

Statistiniai duomenys iš Vokietijos ir Prancūzijos patvirtina, kad egzistuoja statistiškai reikšmingas SGR atotrūkis tarp užsienyje gimusių ir šalyje gimusių moterų. Pavyzdžiui, 2024 m. Vokietijoje moterų su užsienio pilietybe SGR buvo 1,81, o su Vokietijos pilietybe – 1,27. Prancūzijoje (2017 m.) šis skirtumas buvo atitinkamai 2,6 ir 1,8. Tad tai parodo, ką intuityviai jaučiame ir matome kasdienybėje – pirmos kartos imigrantai gimdo daugiau vaikų. Bet, kaip pažymima EBPO ataskaitoje „Society at a Glance 2024“, net ir šis aukštesnis migrantų SGR dviejuose trečdaliuose EBPO šalių vis dar yra žemesnis už populiacijos atsikūrimo lygį (t. y. SGR < 2.1 vaiko). Tai reiškia, kad nors imigracija didina bendrą priimančiųjų šalių SGR, daugumoje atvejų ji nėra pakankamas veiksnys, kad kompensuotų žemą vietinių gyventojų gimstamumą ir užtikrintų ilgalaikį kartų atsikūrimą.

Įdomu, kad Prancūzijoje 2017 m. imigrantės moterys sudarė 12% visų reprodukcinio amžiaus moterų Prancūzijoje ir jos padidino bendrą Prancūzijos SGR vos 0,1 vaiko (nuo 1,8 iki 1,9). Todėl akivaizdu, kad Prancūzija Europos gimstamumo reitingų viršūnėje yra ne dėl imigracijos, o dėl to, kad pačių vietinių prancūzių SGR yra neįprastai aukštas, palyginti su kitomis Europos šalimis. Tad tai, kad mes esame Europos dugne, vis dėlto nėra nulemta imigracijos.

2. ANTROS KARTOS IMIGRANTAI GIMDO TIEK, KIEK VIETINIAI GYVENTOJAI

Moksliniai tyrimai vieningai rodo, kad antros kartos imigrantų SGR yra žymiai artimesnis vietinių gyventojų lygiui nei jų tėvų (pirmos kartos) lygiui. Tai rodo greitą adaptaciją prie priimančiosios visuomenės demografinių normų. Tarkime, Prancūzijoje imigrantų palikuonių (2-os kartos) galutinis vaikų skaičius yra 1,9, o moterų be tiesioginio migracinio fono – 1,86. Gilinantis į imigrantų grupes, matome, kad Šiaurės Afrikos kilmės palikuonys (2-oji karta) itin stipriai pritampa prie vietinių demografinių tendencijų, bet išimtis yra turkų kilmės palikuonys, kurių gimstamumo rodikliai didesni. 1960-1974 m. gimimo imigrantės gimdė po 2,35 vaiko, tuo tarpu jų palikuonys – jau tik 1,9. Greičiausiai šis rodiklis tik mažės ir Prancūzija šiuo atžvilgiu bus visiškai nieko neišlošusi.

Įdomus ir Švedijos atvejis. 2025 m. atliktas išsamus tyrimas rodo, kad labai stipriai skiriasi gimstamumo rodikliai tarp pirmos kartos imigrantų ir tų, kurie atvyko į Švediją būdami vaikai. Imigrantų, užaugusių Švedijos aplinkoje, gimstamumo rodikliai stipriai krenta ir priartėja prie juos priėmusios šalies gimstamumo arba net tampa mažesni. Kai kurių imigrantų grupių gimstamumas vis dar išlieka aukštesnis nei švedų, bet vis tiek su laiku stipriai krenta ir kris tik dar labiau. Pavyzdžiui, daugiausia vaikų gimdžiusių imigrantų iš Somalio gimstamumas nukrito nuo 4,6 iki 2,4. Etiopijos – nuo 2,4 iki 1,7.

Išvada tokia: reikia nustoti kalbėti apie imigraciją kaip apie vaistą demografinėms problemoms spręsti. Geriausiu atveju demografines tendencijas masinės imigracijos pagalba pagerinsim 20-čiai metų, bet tuo pačiu sukursim labai didelių saugumo ir socialinių problemų. Ribotomis finansinėmis paskatomis, pavyzdžiui, būsto paskolų finansavimu, galime pasiekti tą patį trumpalaikį efektą, bet nesukeldami saugumo ir socialinių problemų. Bet ką galėtume pasiekti dar gerokai drąsesnėmis priemonėmis, kurias pasiūliau praeitame įraše, niekas dabar negali pasakyti.