Alfonsas Sušinskas. Organizacinis ir neorganizacinis jaunasis žmogus

Šeima ir mokykla

Šeima ir mokykla savo esme yra skirtos jaunąjį žmogų paruošti gyvenimui. Šeima yra natūraliausia institucija, kurioje žmogus nuo savo pradžios kiekvieną dieną yra mokomas ir auklėjamas, kad jis subrendęs galėtų savarankiškai gyventi, sau duoną užsidirbdamas ir vienokią ar kitokią laimę susikurdamas.

Tinkamą ir tvarkingą šeimą kaip auklėjimo instituciją niekas pasaulyje negali pakeisti, nes ji yra paties Kūrėjo leista kaip natūrali vaiko auklėtoja ir paruošėja gyvenimui. Dėl to visai suprantama, kad žmogus, ne šeimoje užaugintas, savo vėlyvesniame gyvenime visada jus šio savito šeiminio auklėjimo trūkumą.

Nuo seniausių laikų žmogaus gyvenimui besikomplikuojant, šeimai j pagalbą turėjo ateiti mokykla. Bet jokia mokykla negali pakeisti šeimos: ji tik padeda šeimai ten, kur šeima nebeįvalioja. Kiekvienos mokyklos tikslas ir paskirtis taip pat yra žmogų paruošti gyvenimui. Tačiau tiek šeima, tiek ir mokykla neįstengia vienos jaunąjį žmogų pilnai paruošti įvairiems gyvenimo uždaviniams bei tikslams: joms talkon dar ateina Bažnyčia ir organizacijos. Šia proga specialiai apie organizacijų vaidmenį jaunojo žmogaus gyvenime.

Organizacijos reikšmė

Dabarties gyvenimas yra visais atžvilgiais labai komplikuotas. Visuomeninė arba socialinė gyvenimo pusė taip pat yra sudėtinga, ir dėl to yra svarbu, kad žmogus jau iš jaunystės prie jos priprastų ir daug ką apie ją išmoktų. Dabartinis gyvenimas daug reikalauja ir tokio patyrimo bei išmanymo, kokio nei šeima, nei mokykla neįstengia duoti. Be to, žmogus turi ir tokių tikslų bei siekimų, kurie yra už šeimos ir už mokyklos ribų.

Čia tad ir ateina pagalbon tinkama, gera organizacija, jaunojo žmogaus auklėjimui ir auklėjimuisi turinti labai didelę reikšmę. Su šiuo teigimu sutinka visi protingi pedagogai ir organizacinį vaidmenį jaunojo žmogaus gyvenime remia visomis jėgomis.

Kalbėdami apie organizacijos, reikšmę jaunimui, galvoje turime aktyvų ir sąmoningą jaunojo žmogaus dalyvavimą organizacijos gyvenime. Jaunasis žmogus, tik savo pavarde, tik pagal narių sąrašą tepriklausąs organizacijai, suprantama, iš organizacijos beveik neturės jokios naudos, ir pati organizacija neturės jam jokios reikšmės — juk toks negyvena organizaciniu gyvenimu ...

Pirmiausia, aktyvus ir sąmoningas jaunojo žmogaus dalyvavimas organizacijoje duoda jam puikią progą lavinti ir ugdyti savo iniciatyvą, ir tokią, kokia yra reikalinga savarankiškame gyvenime. Organizacinis gyvenimas patiekia savo jaunajam nariui įvairiausių progų, kuriose jis turi spręsti, nutarti, kombinuoti, pasiryžti, siekti ir įvykdyti įvairius uždavinius. Organizaciniai nepasisekimai jį pamoko, kad reikia vėl iš naujo siekti, vėl ryžtis ir nenuleisti rankų iki bus pasiektas trokštamas laimėjimas. Turimos bet kurios organizacinės pareigos, tegu ir pačios nežymiausios, labai prisideda prie nario iniciatyvos ugdymo. Iš viso, organizacinis gyvenimas yra nuostabi iniciatyvos mokykla, tepasiekiama tik organizacijoje.

Organizacija ugdo savo nariuose demokratinį asmens reikšmingumą. O niekas tiek nenori ką nors reikšti savo darbais bei sumanymais, kiek kad jaunas žmogus to nori. Organizaciniame gyvenime jis pilnai pajunta, kad jis, vykdydamas organizacinę programą, daug reiškia: jis gali siūlyti savo sumanymus ir balsavimo teise spręsti, jis įgauna supratimą, kad net jo vieno balsas gali viską nulemti balsuojant — jis pajunta savo asmens kaip individo reikšmę bendruomeniniame gyvenime. Jaunas žmogus, aktyviai dalyvaudamas organizaciniame gyvenime, pasijunta esąs labiau reikalingas ir daugiau naudingas. Ko jis negalėjo pasiekti bei padaryti vienas būdamas, tai jis dabar pasiekia bei padaro per savo organizaciją su savo vienminčiais draugais. Organizacinis žmogus jaučiasi esąs daug galingesnis: jei visuomenė nenori nė girdėti jo vieno balso, tai per organizaciją jo balsas pasidaro galingesnis, ir jis yra kitų klausomas — jo organizacija veikia ir kalba visų narių, kartu ir jo, vardu. Kai organizacija ką nors pasiekia, laimi ar iškovoja, jos narys jaučiasi, kad laimėjimų dalis ir jam priklauso: organizacijos laimėjimai yra ir jo laimėjimai ... Toks jau yra žmogus, kad jis nori ką nors reikšti. Nepasireikšdamas kuo nors geru, jis ima reikštis blogio kelyje. Organizacija ir yra kaip tik tas platusis, gerasis kelias, kuriame jaunasis žmogus gali pasirodyti su visais savo talentais visoje pilnumoje: čia jis gali būti naudingas kitiems, ir tuo pačiu jis gali pats sau suteikti džiaugsmo ir laimės.

Iš antros pusės, demokratinis organizacijos gyvenimas Įdiegia jaunajame žmoguje sveiką savo ambicijos apvaldymą ir tą ambiciją palenkia daugumos arba visuomenės gerovei: jis turi prisitaikyti prie daugumos narių valios, išreikštos demokratinio balsavimo keliu; organizacijoje jaunasis žmogus turi atsisakyti bent dalies savo savimylos ir savo ambiciją jis turi nekartą priderinti prie organizacijos linijos.

Organizacija auklėja ir šviečia jaunąjį žmogų. Ji yra didelė mokykla kiekvienam savo nariui, kuris joje gyvai dalyvauja. Organizacija savo įstatais, siekiamais tikslais, įvairiomis tradicijomis, visu savo darbu ir visa savo dvasia formuoja savo narių charakterį, čia narys pamato, kad yra ir kitokių žmonių, negu jis, su kuriais jis turi sugyventi; čia jis įpranta pagerbti kito žmogaus kitokią nuomonę, negu jo; organizacinis gyvenimas sudrausmina jaunąjį žmogų, nes jis turi pasiduoti organizacijos įstatams, visokiems nutarimams ir disciplinai.

Organizacija ne tik auklėja, bet ir lavina, šviečia bei prusina savo narius, kurie yra jai atsidavę. įvairūs organizaciniai leidiniai, susirinkimų programa su paskaitomis, diskusijomis ir su kitokia parinkta lavinamąja medžiaga, organizacinės vasarinės stovyklos, kursai, išvykos ir kitokie organizaciniai darbai labai lavina ir šviečia organizacijos narius.

Iš tikrųjų, organizacijos reikšmę savo gyvenimui pilnai supranta tas, kas pats yra išbuvęs aktyvus organizacijoje ilgesnį laiką. Organizacinis gyvenimas atitraukia jaunąjį žmogų nuo nuklydimo į šunkelius ir duoda jam didžiąją progą išlieti savo trykštančią energiją kūrybiniu saviauklos darbu.

Neorganizacinis jaunasis žmogus

Neturėtų būti nė vieno jauno žmogaus, kuris nepriklausytų kuriai nors pasirinktai gerai organizacijai. Sakydami su dainiumi, kad “jaunos dienos neprotingos, paklydimais gan turtingos’’, turime pabrėžti, jog jaunojo žmogaus nepriklausymas jokiai organizacijai yra vienas iš didžiųjų jaunystės paklydimų ... O jei suaugusieji kliudytų jauniesiems priklausyti patikimai gerai organizacijai, jie juos dvasiškai labai nuskriaustų ir daug kuo jiems pakenktų jų ateities gyvenimui.

Neorganizacinis jaunasis žmogus yra paliktas vienišas, ir jis neturi pajautimo, kad jis yra visuomenei reikalingas. Jis neturi progos užsidegti entuziazmu kilniems idealams, ir jis negali patirti kolektyvinio džiaugsmo, kartu su idėjos draugais bedirbant ir besiekiant. Svarbiausia — neorganizacinis jaunasis žmogus, nepriklausydamas jokiai organizacijai, netenka didžiosios, organizacinės lavinimosi ir auklėjimosi mokyklos. Jaunystės laikas jam greitai ir nenaudingai prabėgs. Ir kai jis pradės gyventi subrendėlio gyvenimu, jis pamatys, kaip daug ko jis neteko, savo jaunystės dienose nepriklausydamas jokiai organizacijai. Jis pamatys ir supras, bet bus jau per vėlu atgauti tai, ką jis praleido ir prarado savo jaunose dienose...

 

Publikuota iš: „Ateitis“, 1954 m., nr. 9