Avetis Muradyan. Aš suprantu

 Atminimui apie mano protėvį Oniką Janikianą (Onik Yanikyan), ištremtą 1937 m. rugpjūčio 14 d., ir Artašesą Gevorgianą (Artashes Gevorgyan), nužudytą tą pačią naktį.

Mano vizitas Tuol Slenge: apmąstymai apie stalinizmą, Kambodžos genocidą ir Blogį

„Mano brangioji, nesitikėk pagalbos iš mano sielos.

Mirtis jau bus nusiuntusi mane

Besisukantį į mano likimą – į vietą,

kur nepasiekia kančia, o gal į pragarą.

Ir galiausiai, prašau tavęs, nenešk man

jokių maisto aukų. Jie tik supus

ir smirdės. Angelai jų nelies.

O demonai nenusipelno vaišės.“ 

  — Khun Srun „Prašymas“ (išversta pažodžiui)

Nepaisant malonios prancūziškos kolonijinės miesto urbanizmo architektūros su Edeno sodą primenančiomis terasomis, Pnompenis ir Kambodža apskritai yra giliai susiskaldžiusi visuomenė. Khmerai nesijuokia. Jie net nežiūri į akis, kai su tavimi kalba. Daugelis kalba kuo mažiau, o kai kalba, tai daro taip trumpai ir taip aštriai, jog tai dažnai ribojasi su grubumu. Kiti bando sumaišyti tiesą su savo ilgais paaiškinimais, kurie priverstų raudonuoti netgi romaną „Karas ir taika“. Kartą gatvės prekiautoja atsargiai patraukė mane nuo pagrindinio kelio, kad apsaugotų mane nuo apiplėšimo. Ji buvo šiek tiek sutrikusi dėl savo bandymo padėti nepažįstamam žmogui, tarsi tai būtų kokia nors nuodėmė. 

Kambodža yra postapokaliptinė šalis. Kaimo vietovėse gausu masinių kapų ir nesprogusių sprogmenų. Kaukolių piramidės ir kalėjimų stovyklos yra makabriškos turistų lankomos vietos. O miesto centre, apsuptas tuk-tukų, stovi 21-asis saugumo kalėjimas (S21). Tuol Slengo genocido muziejus, primenantis vidurinę mokyklą su atviru koridoriumi, buvo naudojamas kaip miesto sulaikymo ir kankinimo centras. Šioje įstaigoje buvo „apdorota“ dvidešimt tūkstančių kalinių. Žinoma tik 12 išgyvenusiųjų. 

Tuol Slengas gali būti sunki vieta apsilankymui. Peržiūrėti visas patalpas ir apžiūrėti ten padarytų nusikaltimų įrodymus gali užtrukti daugiau nei valandą. Dauguma lankytojų vaikšto su drebuliu. Daugelis prisipažįsta, kad po apsilankymo verkė. Daugelis ištisas dienas ir savaites negali pamiršti Tuol Slengo istorijų. 

Mane jos persekioja ir dabar. Nėra žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti ten padarytus nusikaltimus. Aš neturiu drąsos išvardyti visų kankinimų – sensacingas žiaurumų vardijimas nėra mano skonio reikalas. Vienintelis būdas, kuriuo galiu perteikti Tuol Slenge įvykusių dalykų sunkumą, yra pakviesti skaitytoją pagalvoti apie labiausiai nežmonišką, kraujo ištroškusį, žiaurų veiksmą, kuris kada nors galėjo būti padarytas žmogaus kūnui, ir suprasti, kad tai toli gražu neprilygtum tam, kas įvyko Tuol Slenge.

Viena iš mano mėgstamiausių istorijų apie Tuol Slengą (jei tokį išsireiškimą galima vartoti šiame kontekste) yra apie Ho Van Tai (Hồ Văn Tây), komunistinio Vietnamo liaudies armijos karo fotografą. Per Pnompenio apgultį, Van Tai atrado kalėjimą sekdamas iš jo sklindantį dvoką. Atvykęs į nusikaltimo vietą ir atradimo sukrėstas, jis iš karto sureagavo taip, kaip bet kuris žmogus sureaguotų į tokį iškrypimą: jis paėmė fotoaparatą ir pradėjo dokumentuoti S21 kalėjimo realybę. 

Van Tai vaidmuo atskleidžiant raudonųjų khmerų prigimtį ir užfiksuojant jų aukų veidus ir kūnus, kurie vėliau buvo panaudoti kaip įkalčiai nusikaltėlių teismuose, buvo aukščiau ideologijos ir asmeninių įsipareigojimų bei viršijo karo fotografo pareigas. Ho Van Tai nedaug, bet reikšmingai prisidėjo prie Vietnamo vaidmens užbaigiant vieną iš labiausiai smerktinų XX a. nusikaltimų – Kambodžos genocidą. Vietnamas taip darydamas puikiai pasitarnavo žmonijai, už ką pasaulis atsidėkojo vietnamiečiams juos nubausdamas užmarštimi ir paskatindamas komunistinės Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos baudžiamąją invaziją į Vietnamą 1979 metais.

Aš visada nemėgau žmonių redukavimo iki jų tragedijų, bet tam tikrų įvykių žmonių gyvenimuose tiesiog neįmanoma įveikti. Tam tikri režimai yra labiau niokojantys nei kiti, ne dėl lavonų kalnų dydžio, bet dėl blogio, kuris išlieka ilgai po to, kai režimo paskutinė statula yra nuversta. Raudonieji khmerai (Khmer Rouge) vis dar gyvuoja Kambodžos miestuose ir laukuose, o žmonės, kurie kažkada galėjo būti tokie pat linksmi ir ramūs kaip jų kaimynai tajai ir vietnamiečiai, nešioja neištrinamą, morbišką žymę visuomenės, kuri suskilo į orgijinį smurtą ir iš kurio jie galbūt niekada neatsigaus.

Vakaruose mažai žinoma ir mažai kalbama apie khmerų tautą ir juose vis tebesančią žaizdą. Konservatyvūs komentatoriai kartais juos pamena, bet tik tada, kai reikia pabrėžti Pol Poto režimo siaubus, siekiant politiškai naudingos retorikos atsakant į kultūrinio marksizmo ir Vakarų universitetams įprasto socializmo keliamas grėsmes. Pateikiami skaičiai ir nusikaltimai: ketvirtadalis Kambodžos gyventojų – nuo pusantro iki dviejų milijonų – buvo visiškai sunaikinti, masiniai kankinimai, masiniai išžaginimai, masiniai badai ir t.t., bet per visą šį vardijimą khmerų tauta tampa tik bokso kriaušė, kuri sugeria begalę smūgių. Tarsi nejautriems Vakarų stebėtojams atrodytų, kad khmerai, su savo mažomis tamsiomis galūnėmis, buvo sukurti tam, kad būtų su jais žiauriai elgiamasi.

Sovietai, t.y. rusai ir kitos jų pavergtos, dažniausiai neeuropietiškos, tautos, taip pat buvo neretai Vakaruose traktuojami kaip khmerai: šviesių bruožų azijiečiai, kurie kentėjo totalitarizmo sąlygomis, kad parodytų mums jo siaubą. Bent jau sovietai turėjo tokias asmenybes kaip Solženicynas, kuris tiesiogiai kalbėjo Vakarams. Su jų liaudimi buvo žiauriai elgiamasi, bet jie taip pat buvo neabejotinai žmonės. Deja, khmerų tauta neturėjo šios privilegijos. Tokios asmenybės kaip Kun Srunas (Khun Srun) niekada neišgyveno Pol Poto režimo.

Ryšys tarp Solženicino, didžiojo Sovietų Sąjungos režimo kritiko, ir Kun Sruno, prakeiktos tautos prakeikto poeto, yra neabejotinas. Abu vyrai turi daug bendro – didžiulį literatūrinį talentą, meilę matematikai ir labai anksti prarastus tėvus. Kitaip tariant, jie abu buvo kompromituoti vyrai. Solženicynas, kuris buvo auklėtas griežta ortodoksiška dvasia, atmetė šį auklėjimą ir tapo entuziastingu režimo rėmėju. Jo studijos Rostovo valstybiniame universitete sustiprino jo naujus įsitikinimus. 1941 m. jis savanoriškai įstojo į Raudonąją armiją ir buvo apdovanotas už tarnybą fronte. Jis daugeliu atžvilgių buvo puikus naujosios sovietinės tvarkos produktas – kolaborantas.

Taip pat ir Kun Srunas. Po pakartotinių antikomunistinio Lon Nol režimo vykdytų įkalinimų jis prisijungė prie raudonųjų khmerų partizanų ir tapo Pol Poto režimo kadru. 1978 m. jis buvo įkalintas Tuol Slenge kartu su savo žmona ir nužudytas keletą dienų prieš atvykstant Vietnamo kariuomenei. Monstriškas režimas, kurį jis padėjo sukurti, galiausiai jį sunaikino – tai ypač niūrus istorijos kaprizas, nes, kaip ir visada jo raštuose, nėra nė mažiausio smurto užuominos. Jo rašymo stilius yra giliai švelnus: „Žinau, kad gyventi tarp žmonių yra pavojinga. Žinau tai jau daugiau nei dvidešimt metų“, – rašė jis knygoje „Kaltinamasis“ (The Accused) prieš prisijungdamas prie raudonųjų khmerų.

Daug buvo kalbėta apie XX amžiaus pamokas. Mes gyvename totalitarinių civilizacijų griuvėsiuose, tačiau juose išskaitome tik tai, kas mums patogu. Net jei atstumas, kuris mus skiria nuo XX amžiaus, palieka mažai vietos kam nors kitam, išskyrus vaizduotę, aš negaliu žiūrėti į tai išimtinai kaip į niūrią, vienmatę melodramą, kaip mes dažnai mėgstame galvoti, bet iš bendražmogiškos perspektyvos įžvelgiu ir savotišką malonumą žmogaus nuodėmingajai ir tamsiajai pusei, jai bematant savo šešėlio apraiškas. Ar galite rasti savyje sadistinį kalėjimo sargą?

Šie režimai maitinosi giliais trūkumais, glūdinčiais kiekviename iš mūsų. Čekistai beveik neturėjo pakelti piršto. Draugai, kolegos ir kaimynai vienas kitą išduodavo, nes troško jų darbo vietų, namų ir žmonų. Smulkios piktadarystės malonumas buvo iškeltas į valstybės politikos lygį. Kulakai buvo sunaikinti. Valstiečiai iškraustė geriau gyvenančiuosius miestiečius. Kum (galva už akį) – khmerų keršto tradicija – susitiko su revoliuciniu uolumu. Asmeninės nuoskaudos buvo išaugintos iki kosminių proporcijų. Triumfuojantis jausmas bausti savo bendrapiliečius buvo stalinistinio impulso šaknys. Represijos buvo beveik antraeilis dalykas palyginti su šiuo „malonumu“: „Kaip kitaip būtume galėję išgyventi?“

Šie režimai buvo, tikriausia prasme, iškrypimo statiniai. Jie rėmėsi tuo, kad kiekvienas kompromituodavo save. Jie rėmėsi represuotaisiais, kankinančiais represuotuosius jų pačių sukurtame pragare. Norok lokiy (pragaras žemėje) yra apibūdinimas, kuris dažnai pasikartoja Kambodžos genocido išgyvenusiųjų pasakojimuose. Štai kodėl šių režimų griuvėsiai yra apgaubti triuškinančia tyla. Niekas nenori jų pernelyg atidžiai tyrinėti, kad nebūtų atskleisti jų pačių nuodėmės.

Šiuo atžvilgiu demokratijos ir totalitarizmo priešprieša yra klaidinanti. Stalininis režimas reikalauja ne tik, kad masės žmonių naudotųsi ir vykdytų valdžią (vienos kitų atžvilgiu), bet ir kad jos rastų tinkamą pasitenkinimą troškimams, kuriuos bet kuri sveika politinė tvarka ribotų. Stalinizmas kaip politinė konstrukcija yra nevaržomas demokratinių troškimų tenkinimas. Būtent dėl šios priežasties stalinizmas ir vėlesnis, nors ir gerokai susilpnėjęs, poststalinistinis režimas savo laikais buvo nepakeliama politinė problema. Tai nebuvo tik klausimas, kaip nuversti žmogų, esantį viršuje. Tai buvo klausimas, kaip nuversti žmogų, esantį viduje.

Neįveikiamos politinės problemos turi dvasinius sprendimus. Tai yra puiki Solženicino ir Kun Sruno įžvalga, kurią jų gerbėjai dažnai praleidžia. Būtų didelė klaida laikyti Solženiciną ir Kun Sruną silpnavaliais moralistais (Solženicinas savo kūriniuose keletą kartų ragina žudyti). Jų tekstuose yra švelnus, vos juntamas karingumas, kuris atsiskleidžia atidžiam skaitytojui.

Solženicino kūrinį ypatingu daro jo tvirtas atsisakymas vaizduoti save kaip auką. Jis kaltina tik save už visus nusikaltimus ir ragina savo tautiečius rusus atgailauti. Taip jis atskleidžia sprendimą akivaizdžiai ir, atrodytų, neišsprendžiamai politinei problemai. Patyręs visas įmanomas kančias gulage, turėdamas neabejotiną teisę kaltinti ir reikalauti teisingumo, Solženicynas nesiekia teisingumo iš sovietų valdžios. Šis atgailavimas yra bekompromisis jo krikščioniško tikėjimo apraiška.

Nors Vakarų pasaulyje Solženicynas buvo laikomas išskirtiniu disidentu, pats jis niekada savęs tokiu nelaikė. Jo politinės kovos buvo kilnesnio pobūdžio, o ginklai, kuriuos jis naudojo, šiuolaikiniam protui yra nesuprantami. Revoliucinio uolumo, gryno demokratinių siekių išraiškos, neramumams užgožti Solženicynas skyrė išpažinties šnabždesį:

    Bet jei milijonai mūsų išlieja savo atgailą, savo išpažintį, savo nuoširdų sielvartą – galbūt ne visi viešai, bet tarp draugų ir žmonių, kurie mus pažįsta – kaip visa tai galima pavadinti kitaip nei „tautos atgaila“?

Kun Sruno knyga „Kaltinamasis“ (The Accused) taip pat yra savotiškas prisipažinimas. Jis pasakoja apie tardymą Lon Nol režimo metais, kurio metu jis kovoja su vidiniu konfliktu tarp atsisakymo, įsipareigojimo dvasiniam išganymui, tylai ir ramybei bei revoliucinių veiksmų pagundai. Kun Srunas skaudžiai suvokia dvasinį sprendimą, susidūręs su smurtu, kurio negali suvokti:

    Aš turiu viltį (suspaudžiu rankas ir slapta meldžiuosi)... Yra vieta, toli nuo garbės ir turtų kelio. Vieta kažkam kitam. Vieta mokymuisi. Vieta meditacijai. Yra balsas. Tarp suderinto, ausis užkimšiančio galios triukšmo. Balsas, kurio niekas, arba beveik niekas, neklauso.

Kun Srunas niekada nepraleidžia progos man, uoliam Solženicino skaitytojui, priminti Evangelijos pagal Matą 5,3–12: „Palaiminti  turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ Ką tiksliai reiškia turėti vargdienio dvasią? Aš tai suprantu kaip sielą, kupiną spartietiško paprastumo ir nesislapstančio ryžto. Tai reiškia dvasią, kuri išlygino visokius išlinkimus, kampus ir papuošimus, taip sudarant tose vietose lūžio linijas, kur ji gali būti sudaužyta. Kaip kitaip galima kariauti su komisarais, turinčiais mesianistinį pasipūtimą, savo gaujų ženklus, regalijas ir galios atributus? Ištremtas, alkanas, nušalęs ir uždarytas už spygliuotos vielos, Solženicynas vis dar kėlė egzistencinį siaubą sovietinės valdžios atstovų širdyse vien tuo, kad kvėpavo. Kai kuriuos karus galima laimėti tik su begaliniu skurdu.

Šios tragedijos jau buvo įvykusios prieš du tūkstantmečius. Kas yra Kristus, jei ne tas, kuris nugali tą pačią demokratinę aistrą, kuri ant kryžiaus įgauna ekstazės, totalitarizmo išraišką? Kas yra fariziejai su savo ideologinio grynumo testais, išdavikų ugdymu, savavališkais teismais ir savanaudišku demokratinio troškimo mobilizavimu, jei ne stalinistai prieš laiką? Paskutinis Kristaus gundymas dykumoje yra to paties demokratinio troškimo valdyti kitus atmetimas bei patvirtinimas, kad tobuliausia teisėta valdžia gali kilti tik iš teisingai sutvarkytos ir Dievui paklusnios dvasios, kuri anksčiau buvo visuomenei savaime suprantama ir įprasta per dieviškąją karalių teisę.

Išeinant iš S21, prie išėjimo yra lankytojų knyga, kurioje užrašo savo mintis lankytojai iš viso pasaulio. Aš dvejojau, ar turiu ką pasakyti. Parašiau prancūziškai tik „Je comprends“ – aš suprantu – ir pasirašiau savo vardą.

Išversta iš https://im1776.com/2025/09/03/tuol-sleng/