Vytautas Radžvilas. LVŽS ir TS-LKD važytuvės dėl profesionaliausio Lietuvos duobkasio laurų

LVŽS pirmininko pavaduotojas G. Surplys džiūgauja, kad ES migracijos paktu faktiškai panaikinta pati nelegalios imigracijos sąvoka ir tokioms valstybėms kaip Lietuva surišamos rankos, atimant teisę atsibastėlius stabdyti prie sienos ir grąžinti ten, iš kur atkeliavę. Pagal pakto nuostatas visi imigrantai turi būti pirmiausia įleidžiami, o tada jau aiškinamasi, kuriems bus neleista pasilikti ir liepta keliauti namo. 

Atrodytų, lengva suprasti, kad įvedus tokią palankią sienos pažeidėjams tvarką išsiųsti atgal būtų tik pavieniai toje neturinčių dokumentų masėje atsitiktinai atskleisti nusikaltėliai ir teroristai. Negana to, siunčiami namo atvykėliai užgrūstų teismus kovodami už teisę pasilikti, o jų bylinėjimosi išlaidas, be abejo, apmokėtų jų invaziją patiriančių šalių piliečiai. Na, ir galiausiai, jeigu kai kuriems būtų nurodyta nešdintis atgal, tie patys piliečiai apmokėtų skrydžių į kilmės šalis bilietus. 

G. Surplys taip pat džiūgauja, kad Lietuvai kasmet reikėtų privalomai priimti 158 imigrantus arba mokėti 3.16 mln. eurų baudą. Kokiu reikia būti politikos diletantu ir trumparegiu, kad galėtum nesuprasti, jog privalomos migrantų kvotos tam ir įvedamos, kad būtų neišvengiamai didinamos ir augtų geometrine progresija. Dabar 158, kitais metais 1580, dar kitais 15800, ir taip be galo be krašto. 

Tokia yra ES viršūnių bandomos primesti „multikultūrizmo“ politikos esmė siekiant masiškai „atskiesti“ senąsias Europos tautas kultūriškai skirtingais svetimšaliais iš tolimiausių pasaulio pakraščių. Bet šis džiūgavimas akimirksniu tampa suprantamas perskaičius, kaip šis veikėjas giriasi jau 2016 m. pademonstruotu savo  liokajišku uolumu naikinti lietuvių tautą. Pasirodo, jau tada, būdamas vidaus reikalų viceministru, jis savo iniciatyva galvotrūkčiais lėkė į Graikiją ir Italiją pasiimti ES Lietuvai skirtos 1700 migrantų dovanos. Kaip galima suprasti, ten buvo apramintas ir atšaldytas. 

Šitaip šliužiškai nesielgė net okupuotos LSSR administratoriai. Nors ir buvo kolaborantai bei Maskvos parankiniai, jie vis dėlto nelakstė į Kremlių prašyti, kad į Lietuvą būtų siunčiamos vis naujos kolonistų partijos, o neretai net griebdavosi šiokių tokių gudrybių ir dingsčių atsisakyti tokios „broliškų tautų“ pagalbos. 

Šis mielas jaunuolis užmiršo pasigirti dar vienu savo „nuopelnu“ Lietuvai. Būtent tuo, kad užimdamas aukštas pareigas „tautinėje“ ir „patriotinėje“ LVŽS vyriausybėje būtent jis inicijavo politiką „liberalizuoti“ darbo imigrantų priėmimo tvarką, kurią dabartinei valdžiai tereikėjo išplėtoti iki logiškos ir neišvengiamos masinio Lietuvos kolonizavimo politikos.

LVŽS pirmininkas R. Karbauskis nuosekliai tęsia ir užbaiginėja savo pavaduotojo triūsą ragindamas referendume balsuoti už daugybinę lietuvių pilietybę be jokių saugiklių, kad nebūtų plačiai atverti visi šliuzai įpilietinti ir paversti Lietuvos šeimininkas masiškai į šalį suleistas „darbo imigrantais“ oriai tituluojamų naujų kolonistų ordas. Jis taip pat nesikuklina priminti, kad būtent „valstiečiai“ organizavo pirmąjį referendumą šiuo klausimu, kuris, tinkamai iki menkiausių smulkmenų jo neparengus, lengvai gali tapti tiesiausiu ir trumpiausiu keliu vos per kelerius metus pribaigti lietuvių tautą ir lietuvišką Lietuvos valstybę. 

Straipsnyje LVŽS pirmininkas apgailestauja ir piktinasi ne dėl Lietuvai klastingos referendumo klausimo formuluotės keliamų grėsmių, o tik dėl to, kad pagrįstai nepopuliarūs ir plačiai nemėgstami konservatoriai savo įžūlia laikysena ir nemokšiškais veiksmais gali sutrukdyti sklandžiai įvykdyti baigiamąjį tautos ir valstybės nužudymo aktą.

Štai šitaip prie lenktynių dėl progresyviausio Lietuvos duobkasio titulo galutinai išsirikiavę visi pagrindiniai pretendentai į nugalėtojo laurus: konservatorių garbę ginanti I. Šimonytė, liberalų žvaigždė V. Čmilytė, laisviečių pažiba A. Armonaitė, socdemų herojė V. Blinkevičiutė, žygeivis vardan nelietuviškos Lietuvos S. Skvernelis ir... tikras lietuvis patriotas R. Karbauskis. Be abejo, visus lydi didelės ir puošnios uolių pagalbininkų svitos.

Žvelgiant į šią rikiuotę kyla vienintelis klausimas: kas pasikeitė nuo sovietinės okupacijos laikų? Nebent tik tai, kad tada buvo tik vienas Lietuvos duobkasys, kuris vadinosi LKP ir neturėjo konkurentų. Dabar triūsia ir varžosi dėl profesionaliausio duobkasio titulo kelios komandos. Jų varžybos -- tikra demokratijos be lietuvių tautos šventė.