Vytautas Radžvilas. Metas apsispręsti: su kuo jūs, diskusijos partneriai?

Buvo malonu dalyvauti E. Jusio vedamoje gyvoje „Neredaguota” kanalo gimtadienio diskusijose. Taip jau susiklostė, kad ji savaime virto dviejų Nacionalinio susivienijimo ir dviejų TS-KD atstovų diskusija esminiais lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės padėties ir ateities klausimais. Kiekvienas blaiviai ir sąžiningai vertinantis per du pastaruosius metus Lietuvoje įvykusius pokyčius turbūt supranta, kad šalis, į kurią savavališkais valdančiųjų sprendimais žaibiškai įleidžiama dešimtys tūkstančių lietuvius ir lietuvių kalbą niekinančių ir neretai jų nekenčiančių imigrantų, neturi nei menkiausių galimybių išlikti. Vis dar atpažįstama lietuviška Lietuva yra tiesiog pasmerkta išnykti, jeigu jos žmonės neatsitokės ir skubiai nepakils ginti savo šalies ir nepradės elgtis kaip tikri jos šeimininkai.

Tai, ką padarė valdančioji neomarksistinė koalicija, kai dangstydamasi darbo jėgos trūkumu sąmoningai įleido milžiniškus ir praktiškai nevaldomus nesukontroliuojamų atvykėlių srautus, yra puikiai pažįstama nuo sovietinių laikų. Lygiai taip pat elgėsi jos pirmtakė ir idėjinė bendramintė komunistų partija. Tada tokie masiniai perkėlimai buvo vadinami „užvežimais”. Lietuvoje jie buvo kiek retesni ir mažesni. 

O štai Latvijai beveik pribaigti užteko vos keleto tokių „užvežimų” bangų, kaskart per kelerius metųs atkeliant 100-200 tūkst. atvykėlių. Net po trisdešimties metų latviai vis dar srebia šių „dovanų” sukeltus demografinius, kalbinius ir politinius padarinius.

Jeigu nebus griežtai ir valingai pasipriešinta valdžioje esančių okupantų ir kolaborantų palikuonių planams įkurdinti Vilniuje 0.5 mln. migrantų, o per keliolika metų šalyje jų skaičių padidinti iki milijono, Lietuva šį kartą jau neišvengs kadaise Latviją ištikusio likimo. Jis net gali būti kur kas blogesnis.

Šio likimo šešėlis jau pakibęs virš Vilniaus. Jis juntamas tiesiog fiziškai. Dalijantys Nacionalinio susivienijimo laikraščius bendražygiai nuolatos susiduria su „pabėgėliais”, kurie demonstruoja savo dėkingumą įžūliai išrėždami, kad jie čia gyvena jau kelerius metus ir moka pasakyti „Ačiū“ ir „Laba diena”. Nieko daugiau jiems nereikia, nes jie puikiai verčiasi su rusų kalba, o nykstančios tautelės kalbos nesimokys. Jeigu prireiks – verčiau mokysis anglų kalbą. Reikia pabrėžti – tai ne pavienių chamų akibrokštai, o masinis reiškinys.

Toliau augant tokių atvykėlių skaičiui jie dar labiau pasitikės savimi ir darysis vis įžūlesni. Galiausiai išmuš valanda, kai klausimas, kuria kalba turi būti šnekama viešose vietose, taps principinis ir turės būti vienareikšišmiškai išspręstas. Arba aiškiai ir valingai įtvirtinama nuostata, kad Lietuvos valstybėje vienintelė oficiali bendravimo kalba yra lietuvių kalba, arba šis klausimas bus pradėtas spręsti stichiškai, vadovaujantis ne valstybės šeimininko, bet stipresniojo teisės principu. Lietuvoje, o ypač Vilniuje, vis garsiau tiksi uždelsto veikimo bomba. Jos sprogdiklis – kalbos klausimas, jau dabar pamažu  virstantis pavojingų konfliktų šaltiniu. Valdžios gudravimai vengiant deramai išspręsti mokymo kalbos mokyklose klausimą yra vandens pylimas ant konfliktų malūno ir artina valstybei mirtinai pavojingo sprogimo akimirką.

Visiškai akivaizdu, kad dabartinė valdžia, kurios migracijos ir kalbos politiką lemia radikaliai antilietuviškai nusistačiusių LSSR valdytojų atžalos, šių problemų ne tik nespręs, bet sąmoningai jas eskaluos, spartindama imigraciją ir skatindama „įvairove” vadinamą daugiakalbystę. Ji faktiškai atgaivino ir šiek tiek pakeistomis formomis bei priemonėmis tęsia LSSR okupacinės administracinės vykdytą „Lietuvos be lietuvių” politiką.

Be daugelio dalykų, laidoje buvo kalbama ir apie tai, kad tokio masto egzistencinės grėsmės tautai ir valstybei nebegali būti įveiktos įprastinėmis konjunktūrinės ir prisitaikėliškos sisteminių partijų iki šiol vykdytos politikos priemonėmis. Per sieną besiveržiančių imigrantų minių neįmanoma sustabdyti kaskart prašinėjant Briuselio leidimo tai daryti. Lygiai taip pat iš principo neįmanoma apsaugoti lietuvių kalbos valstybinį statusą ir išgelbėti ją nuo užgožimo ir išstūmimo iš viešosios erdvės nuolankiai maldaujant kitakalbių mokyklų vadovus ir Lietuvos šeimininkais spėjusius pasijausti „pabėgėlius” mokinių tėvus maloningai leisti keliomis valandomis padidinti lietuvių kalbos pamokų skaičių valstybinėse ne Rusijos ar Lenkijos, o būtent Lietuvos mokyklose. Šis prisitaikėliškumo ir nuolankumo kelias – aklavietė ir Lietuvos savižudybė.

Lietuvių tauta prieš tris dešimtmečius susigrąžino atėjūnų sutryptą jos orumą ir kalbinę savigarbą tik todėl, kad pakilo į kovą ir drąsiai bei ryžtingai veikdama susigrąžino iš jos atimtas teises. Kremliaus kolaborantai šito niekada nebūtų įstengę padaryti. Jie tik buvo priversti nusileisti gatvėse ir aikštese skambėjusiems tautos reikalavimams. 

Komunistų partijos nariams ir ypač vadams teko apsispręsti, su kuo jie: Už Lietuvą kartu su Tauta, ar prieš Lietuvą kartu su pavergėjais ir atėjūnais? Kol nesusidūrė su tokia dilema, jie „gelbėjo” Lietuva, darydami Maskvos leidžiamus šiek tiek naudingus, bet tik smulkius ir nieko iš esmės nekeitusius darbelius. Į priekaištus, kodėl nesiryžta nuveikti daugiau, jie teisindavo savo bailumą aptakiai postringaudami: „darom, ką galim, plušame dėl Lietuvos, bet juk matote – Maskva viską mato...” Pakilus tautai jie buvo priversti baigti šį „gelbėjimo” žaidimą ir apsispręsti, su kuo jie ir už ką. Daugelis perėjo į tautos pusę.

Ši dilema atgimė ir iš esmės yra ta pati. Ją teko priminti pašnekovams iš konservatorių partijos. Kaip ir sovietmečiu, dabartinės pastangos statyti vielinę tvorą pasienyje ir apgręžinėti imigrantus turi būti laikomos geru darbeliu Lietuvai. Tik bėda ta, kad tai padaryta tik sutikus Briuseliui, kuris davė tik laikiną leidimą užtverti šalies sienas, o pirma proga įsakys tą tvorą kuo greičiau nugriauti. Iš tiesų Briuselis netrukus pareikalaus kur kas daugiau – privalomai priiminėti kasmet didinamas imigrantų kvotas. Iš esmės niekuo nesiskiriančias nuo kadaise Maskvos iš tolimiausių „neaprėpiamos sovietinės tėvynės” pakraščių nenutrūkstamu srautu siųstų „specialistų” kvotų

Taigi, tvora ir „pabėgėlių” apgręžimai yra gerai. Bet ar tai gali išgelbėti Lietuvą nuo jai gresiančių privalomų imigrantų kvotų? Ir ką darys laidoje apie savo nuveiktus gerus darbus išsamiai papasakojęs L. Kasčiūnas, kai teks spręsti šį, jau iš tiesų principinį, Lietuvos ateitį lemsiantį klausimą? Juk laidos pašnekovų partija šį klausimą jau yra seniai išsprendusi. Lygiai taip, kaip jį sprendžia visos Europos leftistinės partijos. Kuo daugiau įvairovės ir imigrantų, kuo plačiau jiems atvertos sienos, kuo greičiau pilietybė ir balsavimo teisė!

TS-LKD elgsis taip pat paprasčiausiai todėl, kad leftistinė partija kitaip elgtis negali. Susidūrusi su principiniu klausimu, su kuo ji, visada pasirinks būti prieš Lietuvą. 

Bet koks bus sąžinės ir Tėvynės jausmo dar visiškai nepraradusių šios partijos narių, taip pat ir laidos pašnekovų, pasirinkimas? Ar jie irgi pasakys „darom, ką galim”, ar vis dėlto apsispręs iš esmės ir pasuks Lietuvos keliu?