Viktorija Ivaniušina. Kas formuoja nuomonės formuotojų nuomonę?

Sekite autorę Facebook

Laikais, kai išmanusis telefonas ir išmanusis laikrodis jau beveik tapo mūsų kūnų dalimis, kartais atrodo, kad išmanioji galva - tik neprivalomas (angl. optional) kūno priedas. Ir nors bibliotekos pilnos knygų, internete keliais mygtukais pasiekiami naujausi moksliniai tyrimai, o profesoriai savo paskaitas kelia tiesiog į YouTube, absurdiškiausios sąmokslo teorijos bei neįtikėčiausi faktų iškraipymai vis dar keliauja iš lūpų į lūpas ir iš vieno socialinių tinklų įrašo į kitą. Tarsi mokyklos nė neegzistuotų, tarsi skaitymas ir kritiškas mąstymas būtų uždrausti. 

Galbūt kartais susidaryti objektyvią nuomonę sudėtinga dėl prieštaringos informacijos gausos. Juk kiekvieną dieną girdime apie naujus mokslinius tyrimus, paneigiančius dar vakar neginčijamas tiesas. Ne visi turi laiko būti visų sričių ekspertais, ne visi turi noro išsiaiškinti, kaip ten yra iš tikrųjų. Greičiausiai būtent dėl šios priežasties mūsų laikmečiu atsirado nauja profesija - nuomonės formuotojas, kurie padeda mums nepaklysti tiesos labirintuose.

Nuomonės formuotojais gali būti vadinami ir išties kompetentingi, savo srityje įspūdingą žinių bagažą turintys profesionalai arba dėmesio vertą turinį kuriantys žmonės, nors turbūt dažniau šis žodžių derinys mums asocijuojasi su tūkstančius pasekėjų sutraukusiomis stebuklingų liekninamųjų arbatėlių platintojomis, aštrių pasisakymų nevengiančiais asmenimis arba tiesiog skandalus mėgstančiais, savo intymiausias gyvenimo detales viešinančiais veikėjais.

Ir nors arbatėlių platintojai bei realių melodramų herojai dažniausiai neturi dramatiškos įtakos visuomenei, yra tam tikras nuomonės formuotojų sluoksnis (tiksliau propagandistai, manipuliatoriai), kurių veikla formavo/formuoja ne tik pavienių žmonių nuomonę, bet ir istorijos tėkmę. Kartais atrodo neįtikėtina, kaip milijonai vokiečių patikėjo Hitlerio ir Gėbelsio pasakomis, tačiau šiandien mes matome, kad net ir informacijos amžiuje rusai "caro" paliepimu klusniai eina į frontą žudyti brolišką tautą, o vakaruose tėvai klusniai girdo savo vaikus lytį keičiančiais hormonais. 

Socialiniai tinklai mums atskleidė, kad bandos jausmas bei noras besąlygiškai garbinti savo stabą ištrina ribas ne tik tarp vakarų ir rytų, bet ir tarp edukuotų-needukuotų. Gausi Šurajevo auditorija (su visa pagarba jo filantropinei veiklai) susirietusi juokiasi iš kiekvieno penio paminėjimo, o Celofano gerbėjai savo dievuką vadina politiniu kankiniu. Ir turbūt atlikę testą "atspėk, kurie komentatoriai iš Šurajevo, o kurie - iš Celofano burbulo", nustebtume, koks kartais panašus abiejų šių auditorijų "sąmojo" lygis. 

Kartais vado kultas būna taip toli pažengęs, kad, atrodo, mirtingi, klystantys žmonės sudievinami labiau nei Dievas. Kad ir Vytautas Landsbergis vyresnysis (vėlgi su visa pagarba tam tikriems jo nuopelnams Lietuvai). Paskaičius daugumą komentarų po jo įrašais ima atrodyti, kad stebiu dviejų skirtingų zombių kariaunų susirėmimą. Vieni, regis, tuoj subyrės iš pykčio vien nuo žodžio Landsbergis, o kiti net melsdamiesi turbūt kreipiasi ne į Viešpatį, o į savo PATRIARCHĄ. Taigi nors pasaulis sekuliarėja, vis daugiau žmonių teigia išpažįstantys ateizmą, tačiau poreikis turėti stabus, matomai, vis tiek yra išlikęs.

Kodėl tam tikros asmenybės sutraukia platesnes mases nei kiti? Atsakymas greičiausiai yra nevienareikšmiškas ir daugiasluoksnis: marketinginiai triukai, asmeninės savybės, istorinės aplinkybės, sėkmė... 

Bet dar įdomiau būtų sužinoti, kas formuoja nuomonės formuotojų nuomonę. Ar Viktorija Siegel reklamuotų arbatėles, jeigu už reklamą negautų solidaus atlygio? Ar daug būtų LGBT propagandos platintojų, jeigu šios veiklos dosniai nefinansuotų ES ir kitokios institucijos? Kalbu būtent apie propagandą - painias lyčių ir seksualinės orientacijos teorijas. Patyčių ir diskriminacijos nepalaikau jokiais atvejais. O ar daugelis mūsų padangės žvaigždučių išdrįstų pasakyti nuomonę, kuri nėra populiari arba netgi pavojinga? Ar daugelis šviesuomenės galėtų pasielgti taip, kaip rašytoja Rowling? 

Nuoširdžiai atsakę į šiuos klausimus suprasime, kad tikrieji nuomonės formuotojai dažniausiai būna pinigai (kaip anglakalbiai sako: "Follow the money" - „Sekite pinigus") arba susiklosčiusios aplinkybės. Lengva išsakyti tą nuomonę, kuriai ir šiaip pritaria didelė visuomenės dalis. Daug sudėtingiau pasakyti tai, už ką sulauksi kritikos. Lengva būti šalies patriotu taikos ir demokratijos sąlygomis. Kur kas sudėtingiau viešai pasiskelbti patriotu tada, kai už tai gali grėsti kalėjimas. 

Daugelis Lietuvos influencerių ne taip seniai piktinosi "tamsuoliškų kaimiečių" patyčiomis iš dainininkės Ievos suknelės ir krūtų per M.A.M.A renginį, tačiau nesigirdi jokių raginimų: "Ei, chebra, gal nustokime tyčiotis iš Širinskienės plaukų ir svorio. Nei tai juokinga, nei protinga, be to, taip mes skatiname stereotipus, kad moteris turi būti "susitvarkiusi" ir 90-60-90 matmenų". Nors  juk patyčios iš seimo narės jau tęsiasi nežinia kiek laiko... Dar kažkada visi, kas netingėjo, išsityčiojo iš Narkevičiaus kotletukų ir Skvernelio keliuko. Kiek anekdotų, kiek memų buvo prikurta tada... Tuo tarpu Stepukonio istorija dabar aptariama pagrinde tik žiniasklaidoje ir pavienių įtakotukų paskyrose. Na žinoma, kam smagu kritikuoti savo rato nusikaltėlius... Geriau kurį laiką tiesiog pailsėti nuo "nuomonės formuotojo" pašaukimo...

Prieš spaudžiant patiktuką po populiariu įrašu socialiniuose tinkluose dažnai verta pasitikrinti faktus, permąstyti įrašo tikslą ir galbūt netgi paklausti savęs - kaip ir kodėl šis žmogus priėjo tokios nuomonės? Kuo šis įrašas vertingas man asmeniškai ir mūsų bendruomenei? Ar savo patiktuku aš remiu tikrai svarbų darbą atliekantį žmogų, ar tiesiog pradedu tuščiagarbiui tuščiakalbiui platinti demagogijas? Galbūt kada nors ateis laikai, kai žmonės naudosis išmaniosiomis galvomis taip pat dažnai kaip išmaniaisiais telefonais.